7-ojoje Leonido Donskio konferencijoje Didžiosios Britanijos istorikas, pulkininkas Johnas Hughes-Wilsonas, žinomas kaip karo ir žvalgybos istorijos ekspertas, skaitė pranešimą tema „Istorinių įvykių pateikimas teisingame kontekste“. Šio pranešimo pagrindinę mintį puikiai apibendrina rašytojo L. P. Hartley citata: „Praeitis yra svetima šalis, ten viskas vyksta kitaip“.
J. Hughes-Wilsonas savo kalboje akcentavo, kad gyvename revizionistinės istorijos laikotarpiu, ir istorikams būtina tyrinėti praeitį nešališkai, remiantis faktais, o ne interpretuoti ją per dabarties ideologinius ar moralinius rėmus. Jis pabrėžė, kaip pavojinga vertinti istorinius įvykius remiantis šiuolaikinėmis vertybėmis, nes tokios interpretacijos dažnai iškraipo istorinių faktų tikslumą.
„Istorija pagal madą“ ir faktų iškraipymas
Vienas iš autoriaus pateiktų istorijos iškraipymo pavyzdžių – Pirmojo pasaulinio karo generolų vertinimas. Daug metų šie vadai buvo vaizduojami kaip nekompetentingi, o tokios frazės kaip britų politiko Alano Clarko „Liūtai, vedami asilų“ tik dar labiau stiprino šį požiūrį. Tačiau J. Hughes-Wilsonas atkreipė dėmesį, kad tokios interpretacijos yra per daug supaprastintos ir ignoruoja esminius faktus, pavyzdžiui, generolų pasiaukojimą ir jų tarnavimą pirmose fronto linijose. Tokie selektyvūs ir neobjektyvūs istoriniai vertinimai, suformuoti kultūrinių ir literatūrinių tendencijų, kelia grėsmę tikslingam istorinių įvykių supratimui.
Istorikas pripažino, kad revizionistinė, arba iš naujo į praeitį žvelgianti, istorija yra svarbi, ypač kai atrandami nauji įrodymai. Tačiau jis išskyrė dvi revizionizmo formas: koreguojančią istoriją ir „istoriją pagal madą“. Pirmoji padeda geriau suprasti praeitį, remiantis naujai atrastais faktais, o antroji, formuojama šiuolaikinių socialinių tendencijų, dažnai iškraipo istoriją, pritaikant ją prie dabartinių moralinių vertinimų.
W. Churchillis ir M. Gandhis – savo laikmečio žmonės
Vienas iš ryškiausių revizionizmo pavyzdžių yra Winstono Churchillio pakartotinis įvertinimas. Šiuolaikinėje visuomenėje garsiojo britų politiko požiūris į rasę dažnai vertinamas pagal dabartines vertybes, tačiau J. Hughes-Wilsonas pabrėžė, kad tokios asmenybės turi būti suprantamos jų laikotarpio kontekste, kai imperializmas ir rasizmas buvo įprasti. Tai taikoma ir kitoms asmenybėms, tokioms kaip Mahatma Gandhis, kurios taip pat buvo savo laikmečio produktai.
Pranešime buvo aptartas ir religijos vaidmuo formuojant kolektyvinę atmintį bei tikėjimo sistemas. Religinės institucijos, ypač Katalikų Bažnyčia, šimtmečius darė didelę įtaką Europos kultūriniam ir politiniam gyvenimui. L. Donskio konferencijoje tai aptaręs istorikas pabrėžė, kad Bažnyčios vykdyta idėjų cenzūra, pavyzdžiui, inkvizicija, buvo skirta socialinei tvarkai palaikyti – tokie veiksmai dabartiniame kontekste prieštarautų laisvos minties principams. Tačiau ne pati religija, o jai atstovaujantys asmenys turi tikrąją galią formuoti istorines normas ir papročius. Religinės institucijos, kartu su politinėmis ir socialinėmis, neatsiejamos nuo kultūrinio konteksto, kuriame jos veikia.
Šiuolaikinės vertybės dažnai iškraipo istorinės tikrovės suvokimą
Istorikas aptarė ir vergovę – vieną prieštaringiausių istorinių reiškinių. J. Hughes- Wilsonas akcentavo, kad selektyvus moralinis pasipiktinimas dėl istorinės vergovės dažnai ignoruoja faktą, kad ji buvo paplitusi daugelyje visuomenių, įskaitant ir Afriką bei Vidurinius Rytus. Pavyzdžiui, vergvaldžio George‘o Washingtono šlovinimas ir tuo pačiu niekad vergų neturėjusio Roberto E. Lee menkinimas yra nenuoseklumo pavyzdys. Šiuolaikinės vertybės dažnai selektyviai iškraipo platesnį istorinės tikrovės supratimą, ir tokios praktikos kaip statulų griovimas labiau atspindi šiuolaikinį moralinį teisimą nei gilų istorinių faktų supratimą.
Pranešime taip pat buvo aptarta, kaip madingos socialinės ir kultūrinės tendencijos kelia grėsmę istorijos objektyvumui. Postmodernistinės pasaulėžiūros, kurios abejoja absoliučios tiesos egzistavimu, anot J. Hughes-Wilsono, yra pagrindinė kliūtis objektyviam istorijos tyrimui. Jei tiesa laikoma reliatyvia, kyla grėsmė, kad populiarioji nuomonė ir besikeičiančios vertybės užgoš faktinį istorijos pagrįstumą. Socialinės žiniasklaidos amžiuje ši rizika dar labiau išauga, nes siekiama visuomenės pritarimo, o ne faktais grįsto tyrimo. Istorikas perspėjo dėl „dorybės signalų“ viešajame diskurse, kai tam tikri veiksmai atliekami ne dėl tikrų moralinių įsitikinimų, bet dėl noro patikti.
Istorikų atsakomybė – fiksuoti, o ne kritikuoti istoriją
Pranešimo pabaigoje J. Hughes-Wilsonas ragino profesionalius istorikus prisiimti atsakomybę – fiksuoti praeitį, nekritikuojant jos pagal iškreiptą dabarties perspektyvą. Jis pritarė profesoriaus Michaelo Howardo mintims, kad „atsakingi istorikai negali vertinti praeities veiksmų pagal šiandienos standartus“. Vietoj to, jie turi stengtis suprasti istorines asmenybes ir įvykius jų laikmečio kontekste, išsaugodami istorinių faktų vientisumą ir pripažindami sudėtingą kultūros, religijos ir institucijų įtaką.
„Istoriją reikia nagrinėti tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokią norėtume, kad būtų“, – šiais žodžiais britų istorikas apibendrino savo pranešimą, pabrėždamas objektyvaus istorijos tyrimo svarbą.
Tarptautinę Leonido Donskio konferenciją kasmet organizuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras.
Komentaro autorė – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro stažuotoja Akvilė Miškinytė.
