„Savo paveikslų namuose nekabinu, ant sienų tik draugų darbai“, – pasakoja Bangutis Prapuolenis, kai jo tapybos studijoje apžiūrinėju akvareles – daugybę jų, sudėtų ant stalo, kampuose, atremtų į sienas. Pereiname į restauravimo dirbtuves. Jose telpa didelis stalas, įvairūs įrankiai, maža krosnelė ir darbo laukiantis pūstas arbatinukas – itin jauki vietelė leisti ilgus ir tamsius žiemos vakarus. Dvi patalpas skiriantis slenkstis ne tik fizinis, bet ir simbolinis – pavasarį ir vasarą Bangutis tapo, o rudeniui ritantis žiemos link iki pat pavasario restauruoja baldus.
„Restauravimas reikalauja ypatingo kruopštumo, kantrybės, o tapyboje gali išsitaškyti. Štai ir dabar – važiuoju į paskutinį plenerą, išsitaškau, grįžtu ir sėdu prie baldų.“ Džiaugiuosi, kad susitikome pasikalbėti apie restauravimą pereinamuoju laikotarpiu, kai tema pasiilgta ir laukiama. Bangutis Prapuolenis – meninių baldų restauratorius, meninio medžio apdirbimo žinovas, Dailės ir interjero restauravimo (meninių baldų ir metalo restauravimo) studijų programos komiteto vadovas, docentas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, Lietuvos dailininkų sąjungos ir restauratorių asociacijos narys. Kartu jis ir medinių baldų kūrėjo Jono Prapuolenio sūnus bei autorinių darbų savininkas.
Pasikalbėti susitikome restauratoriaus namuose. Gyvenimas rojaus sode, pagalvojau, kai įžengus pro paukšteliais puoštus vartelius pasitiko būrelis kleketuojančių ančių. Kalbėtis susėdome vis dar žaliuojančiame sode ant paties Jono Prapuolenio kurtų kėdžių ir stalo. Ar tikrai dar prieš penkias minutes buvau judrioje Kauno Klinikų sankryžoje? Apie tolumoje esantį miestą priminė tik atskriejantis troleibusų ūžesys. Sklypo perimetrą juosia seni tapybiški vaismedžiai, veši augalai, mažame tvenkinuke turškiasi antys, o labiausiai dėmesį patraukia senosios Jono Prapuolenio dirbtuvės, statytos dar 1936-aisiais. Pats Bangutis gyvena kitame – 1925-ųjų metų statybos name, kuriame ir įrengtos restauratoriaus dirbtuvės.
Vyras pasakoja, kad restauravimo nepasirinko, jis pats atėjo. Medis visada buvo artimas – dar jaunystėje gamino naujus baldus, vėliau pasirinko studijuoti meninį medžio apdirbimą tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume.
„Mokykloje man labai nepatiko ir tik išbėgęs į technikumą pamačiau visai kitą aplinką, betarpišką bendravimą, pajutau kūrybinę laisvę. Stojimas į Stepžukį ir buvo bandymas susipažinti su meniniu medžio apdirbimu. Buvo labai gera terpė augti ir eksperimentuoti“, – pasakoja vyras. Studijuodamas užsiimdavo papildoma veikla – droždavo seniems baldams trūkstamas detales, o baigęs mokslus gavo paskyrimą trejus metus dirbti Kauno restauravimo dirbtuvėse. Vėliau studijavo architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, bet Kaune grįžo prie to, kas labiausiai traukė, – medžio, ir tapo meninio medžio apdirbimo dėstytoju. Bangutis sako visada labiausiai mėgęs pirminę medžiagą, jos spinduliuojamą šilumą. Gan greitai kolegė, tapybos restauratorė Marija Rastenienė pakvietė Bangutį jos studentus pamokyti medžio darbų. „Tai buvo labai sėkmingas bendradarbiavimas ir ilgainiui gimė visiškai naujas dėstomas dalykas – baldų restauravimas, kuriam sukūriau mokymo programą ir pradėjau ruošti studentus. Žinios kaupėsi – per stažuotes, dėstymą ir praktinį darbą.“ Šiuo metu vyras dėsto restauravimą VDA Telšių fakultete, o Kauno kolegijoje praleido net trisdešimt trejus metus. Kaip keitėsi studentų kartos ir pats dėstytojas? „Studentai visgi tokie patys – motyvuoti ir kūrybingi. Jei su jais atvirai bendrauji, perduodi savo žinias ir energiją, jie tave uždega, matai, kad jiems reikalingos šios žinios. Tokie mainai išeina, su jais tikrai įdomu dirbti ir pats išlieki jaunas.“ Apie save restauratorius kalba kukliau, tik pabrėžia, jog restauratoriaus darbas, šios srities dėstymas yra akstinas nuolat mokytis, keistis ir tobulėti.
Tikras meistras, ranka prisilietęs prie medienos, jaučia jos kalbą. Nereikia net akimis žiūrėti, užtenka perbraukti ranka.
Klausydamasi istorijų svarstau, kiek studijų pasirinkimui įtakos turėjo Prapuolenių giminės linija? Juk Bangučio tėvas Jonas Prapuolenis – vienas garsiausių baldų kūrėjų Lietuvoje. Bangutis matydavo, kaip tėtis susikaupęs dirbdavo savo dirbtuvėse, nemėgdavo, kai kas trukdydavo, tad Bangučiui dažnai duodavo kokį medžio gabalą drožti. Visgi pasirinkimas atėjo natūraliai, nebuvo primestas tėvo. Natūraliai Bangutis tapo ir savo tėvo kolekcijos savininku.
Vyras pasakoja, jog jau seniai mintyse sukasi J. Prapuolenio muziejaus idėja, o postūmiu veikti tapo neseniai leidykloje „Kirvarpa“ išleista knyga „Jonas Prapuolenis. Studija“.
„Tai labai neįprasta knyga, meniškos Rasos Juškevičiūtės nuotraukos užfiksavo studiją ir sodybą tokias, kokios yra. Nepagražintas. Atrodo, meistras ką tik čia dirbo, tik trumpam paliko savo vietą, bet tuoj tuoj sugrįš ir tęs pradėtus darbus. Knyga ir mane pajudino. Labiausiai norisi kolekciją išlaikyti vienose rankose ir įrengti muziejų. Jį pamažu kuriu dar tėvo statytame poilsio namelyje ir gyvenamojo namo pirmame aukšte, kur būtų pilna ekspozicija su apstatymu bei nuolat keičiamais baldais. Labai tikiuosi, kad greitai galėsiu pakviesti ekskursijas. Na, o buvusiose Prapuolenio dirbtuvėse niekas nepajudinta, iš esmės viskas taip, kaip paliko meistras, – kaltai, staklės, įrankiai. Tėvo dirbtuves norisi palikti kaip istorinį objektą ir konservuoti, bet ne restauruoti.“
Ir tikrai, dirbtuvėse viskas byloja apie Joną Prapuolenį – pro mažą langelį matome tą patį sodą, kuris supo dirbtuves ir tarpukariu, stovi tos pačios staklės ir maža krosnelė, šildžiusi patalpas šaltomis dienomis, išlikusios net tos pačios medžio pliauskos, o grindyse – meistro išvaikščiotas griovelis nuo staklių iki darbo stalo. Šios dirbtuvės – viena autentiškiausių memorialinių vietų, kurias esu lankiusi.
Grįžus iš trumpos ekskursijos po dirbtuves, paklausiu Bangučio apie baldų pasakojamas istorijas, o jos skirtingos ir iškalbingos. „Baldas pirma būna nežinomasis, bet žingsnis po žingsnio pradeda savo pasakojimą. Tai jį sukūręs meistras, jo rankų šiluma, naudoti darbo įrankiai ir jų paliktos žymės, o paskui jau ir buvusieji savininkai, jų įpročiai, paliktos naudojimo žymės. Pasijunti tikru tyrėju, gal netgi sekliu, detektyvu. Tikras meistras, ranka prisilietęs prie medienos, jaučia jos kalbą. Nereikia net akimis žiūrėti, užtenka perbraukti ranka. Skirtinga mediena skirtingai atliepia nuotaikas ir emocijas. Todėl labai svarbus ir medienos parinkimas pagal naudojimo paskirtį. „Vienu metu ilgai dirbau su ąžuolu, jutau jo stiprią energiją, kuri jau pradėjo darytis per daug intensyvi, aktyvi. Kurį laiką net nebegalėjau su šia mediena dirbti.“ O kokia mediena kaprizingiausia? Bangutis vardija, jog obelis, kiti vaismedžiai, jie kieti, sunkiai pasiduoda drožimui, bet su jais smagu dirbti. Taip pat kareliškas beržas, beržas ruplys, klevas ruplys, kuriuose medienos struktūra susipynusi, todėl sunkiai apdirbama.
Vienas seniausių ir įdomiausių objektų, prie kurio restauravimo Bangučiui teko dirbti, yra Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios altoriai – jie kurti XVIII amžiuje. Restauratorius atkūrė medines altorių dalis, paveikslų rėmus, drožė trūkstamas detales. Vyras šį projektą prisimena ir dėl to, kad dirbo didelėje komandoje, kurioje kiekvienas buvo atsakingas už savo sritį, kaip, beje, įprasta tarp restauratorių: jei balde yra odinių dalių, jas tvarko atestuoti odos restauratoriai, tekstilę – tekstilės restauratoriai ir panašiai. Kitas vyrui įsiminęs projektas – ampyro stiliaus masyvi spinta, kurios užsakovas buvo privatus asmuo. Įspūdį paliko ne tik šio objekto amžius bei technologinis preciziškumas (visos lentos išpjautos ir konstrukcijos atliktos rankiniu būdu, matomos naudotų įrankių žymės), bet ir užsakovo požiūris. „Restauravimo sąlygas diktuoja ne užsakovas, o aš pats nutariu, kaip geriausia baldą restauruoti. Tąkart irgi paaiškinau planą, aprodžiau pažeidimus, papasakojau, kaip tvarkysiu. Pastarasis išgirdęs susiėmė už galvos, puolė prašyti nieko netaisyti – manė, kad laiko žymes, įbrėžimus ir pirštų antspaudus naikinsiu, nors tai būtinai norėjau išsaugoti ir pats, – paprasčiausiai nesusikalbėjome. Buvo nuostabu susidurti su tokiu požiūriu, kai siekiama išsaugoti per metų metus susikūrusius sluoksnius.“
Būtent čia nutariau paklausti apie kiekvieno meistro indėlį – restauravimas objektyvus ar subjektyvus procesas? Bangutis vienareikšmiškai tvirtina, jog objektyvus – disciplinoje viskas labai aiškiai apibrėžta, sudėliota. Kūrybai ir interpretacijoms čia vietos nėra. Bet kaip tuomet diskusijos dėl darbų atnaujinimo, verčių nustatymo ir žymių (ne)palikimo?
„Restauravimo principai yra aiškiai apibrėžti, bet sprendimo keliai rezultatui pasiekti gali būti įvairūs. Įvertinama, koks tai objektas, kokios jo vertės. Man, kaip ir visiems restauratoriams, iškart norisi pulti prie baldo, bet turi sustoti, susigyventi, pažinti objektą ir nustatyti, ką veikti. Būtina pasidaryti restauravimo darbų programą, atlikti tyrimus, įsivertinti vertingiausius sluoksnius ir platų spektrą kitų dalykų, tarkim, ar jis bus naudojamas kaip buities objektas, ar skirtas muziejui kaip eksponatas, o galbūt skirtas memorialiniam muziejui? Pastaruoju atveju juk svarbu net ant stalo išlikusios rašalo dėmės arba ratilai nuo karšto puodelio, kurį paliko tasai žymus žmogus.“ Verčių nustatymas vis dėlto yra sudėtingas dalykas ir kartais, kai tokios atsakomybės negali prisiimti vienas asmuo, yra šaukiamos restauratorių tarybos bei komisijos ir priimamas bendras sprendimas.“ Bangutis taip pat priduria, kad restauravimo metu trūkstamos detalės nėra atkuriamos, jei nėra randama analogų.
Prisiminiau savo pirmą (ir paskutinį) baldo atnaujinimo projektą, kai pasiėmusi seną taburetę ją užtepiau baltais dažais ir apipiešiau gėlytėm. Kėdės nešvarumai, kuriuos patingėjau pašalinti, pasislėpė kaip vienas sluoksnių po dažais ir laku. Matyt, dabar būčiau labiau įgudusi kelti klausimus „ko nedaryti?“, o Bangučio paklausiau, ką patartų norintiems atnaujinti baldus. Restauratorius džiaugėsi, kad rečiau mato atvejų, kai dėl neišmanymo sugadinami baldai. „Visgi pirmiausia kreipkitės patarimo į specialistą. Gali būti, kad baldui viskas gerai, gal reikia tik dulkes nuvalyti, visai nereikia rimčiau tvarkyti, restauruoti, nes laiko žymės tik suteikia grožio. Jei norisi pažaisti ar pasipraktikuoti, tuomet geriausia tai daryti su nevertingais baldais.“
Lauke jau temsta, atsisveikinusi su Bangučiu einu atgal prie tvoros su paukšteliais, atgal iš oazės į miesto šurmulį. Galvoju apie tai, kaip gali nustebinti miestas, kuriame, rodos, jau viską matei. Kiek talento ir noro mokytis visą gyvenimą gali tilpti žmoguje. Kiek daug sluoksnių turi mediena, baldai bei gyvenimai ir kaip, išmokę matyti ne tik akimis, bet ir rankomis, galime perskaityti dar daugiau istorijų.
