Šiemet sukanka 30 metų nuo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) pradėtų vykdyti lietuvių diasporos istorijos tyrimų. 1994 m. lapkritį VDU buvo įkurtas Išeivijos studijų centras, vėliau pervadintas į Lietuvių išeivijos institutą (LII). Per tris dešimtmečius jis tapo ne tik Lietuvoje ir visame pasaulyje žinoma išeivijos archyvinį paveldą kaupiančia ir saugančia institucija, bet ir lietuvių diasporos kultūrinio, politinio ir mokslinio palikimo tyrimų centru, užmezgusiu stiprius ryšius su pasaulio lietuviais.
Šia proga lapkričio 8 d. Lietuvių išeivijos institute buvo surengta konferencija „Lietuvių diasporos tyrinėjimai: platėjantys akiračiai ir ateities iššūkiai“, pristatytas Broniaus Kviklio kambarys-skaitykla. Renginio išvakarėse Lietuvių išeivijos institutą aplankė ir Prezidentas Valdas Adamkus.
Įsikūrimas ir pirmieji iššūkiai
Ilgametis instituto vadovas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius pažymi, kad LII kūrimas buvo organiška VDU atkūrimo dalis: „Mes (VDU) esame tos išeivijos intelektualinės pastangos vaisius.“ Jo teigimu, universiteto atkūrimas po Sovietų Sąjungos griūties leido sutelkti diasporos tyrimus, kurie peraugo į reikšmingą darbą. „Aš pats neįsivaizduoju, kaip galima būtų buvę įsivaizduoti VDU be to, ką mes padarėme su išeivijos tyrimais,“ – sako jis, pabrėždamas universitetui ir institutui svarbią misiją.
Viena iš esminių priežasčių, paskatinusių LII atsiradimą buvo išeivijos kolekcionieriaus ir žurnalisto Broniaus Kviklio sprendimas universitetui padovanoti knygų, periodinių leidinių bei archyvų kolekciją. „Tada supratome, kad ji yra tokia grandiozinė, kad jeigu nesukursime specifinio vieneto, kuris užsiims saugojimu, tvarkymu, tyrimu ir t.t., nieko nebus,“ – pasakoja prof. Aleksandravičius.
Kitas žmogus, suvaidinęs svarbų vaidmenį instituto istorijoje buvo žymus išeivijos sociologas ir kultūrologas Vytautas Kavolis, aktyviai prisidėjęs prie instituto idėjinės vizijos. Jo asmeninės pastangos sujungti Lietuvos bei diasporos patirtis, nuolatiniai raginimai vystyti tarpdisciplininius egzilio intelektualinio palikimo tyrimus padėjo pagrindą LII strategijai. B. Kviklio palikimas, kartu su V. Kavolio mintimis apie egzilio studijas, sudarė instituto kūrimo pagrindą, leidžiantį ne tik kaupti, bet ir analizuoti bei publikuoti diasporos paveldą. Simboliška, kad po V. Kavolio mirties jo biblioteka ir archyvas taip pat atkeliavo į institutą.
Pradžia nebuvo lengva. „Buvau aš ir Linas Saldukas rūsyje ant tų dėžių,“ – pasakoja prof. E. Aleksandravičius, prisimindamas instituto ištakas ir pirmuosius žingsnius saugant lietuvių diasporos palikimą. Tiesa, pats jis tuo metu VDU dirbo administracinį darbą ir neturėjo oficialių apmokamų pareigų institute, daugelį darbų atlikdavo vedamas idealizmo. L. Saldukas buvo pirmasis, ir ilgą laiką vienintelis instituto darbuotojas, ant kurių pečių gulė visi archyvų tvarkymo darbai.
2000 m. Išeivijos studijų centras buvo pervadintas į Lietuvių išeivijos institutą ir persikėlė į S. Daukanto g. 25, kur anksčiau veikė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Čia įsikūrė ne tik archyvas, bet ir Aleksandro Štromo biblioteka-skaitykla. „Tai buvo reikšmingas žingsnis, kadangi tokio lygio biblioteka mūsų veiklai suteikė didelį impulsą,“ – sako prof. Aleksandravičius.
Nuo Vydūno rankraščių ir disidentinių leidinių
Prie sėkmingos Instituto veiklos ir išeivijos kultūrinio palikimo išsaugojimo daug prisidėjo ir patys išeiviai, dovanodami universitetui savo, tėvų ar draugų išsaugotus dokumentus, knygas, periodinius leidinius. „Amerikos lietuviai atpažino, kad VDU yra naujo sukirpimo universitetas ir kad Išeivijos institutas yra labai amerikietiškas, nes jame yra tyrimų, archyvų, edukacijų plotmės (…) Jie suvokė, kad pats institutas visos išeivijos ir ypač tos kartos veiklos pėdsakų tyrimo ir reikšmių nustatymo reikale yra geriausias partneris“, – pasakoja instituto vadovas, pabrėždamas instituto svarbą lietuvių išeivijos kultūrinio paveldo išsaugojimui.
Didelę paramą LII veiklai suteikė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir ilgametis jos pirmininkas Vytautas Kamantas. „V. Kamantas labai stipriai juto tam tikrą solidarumą. Jis ir kiti tuo metu jautėsi LII rėmėjais ir bendro reikalo turėtojais,“ – prisimena E. Aleksandravičius, pabrėždamas bendruomenės įsitraukimą ir jų norą išlaikyti ryšį su Lietuvos istorija.
LII archyve saugomos įvairių asmenų ir organizacijų, išeivijos politikų, visuomenininkų, rašytojų, diplomatų (B. Kviklio, Vinco Rastenio, Jurgio Gimbuto, Adolfo Damušio, Vytauto Alanto, Kazio Almeno, Liūto Mockūno, Alfred Erich Senn, Ugnės Karvelis, Aniceto Simučio daugelio kitų) archyvinės kolekcijos. Kiekviename iš šių fondų galima rasti ne tik mokslininkams, bet ir Lietuvos kultūrai svarbių ar net unikalių dokumentų. Institute dirbantys žmonės galėtų papasakoti apie ne vieną svarbų atradimą, pvz., B. Kviklio kolekcijoje išsaugotą prezidento Antano Smetonos egzilinio laikotarpio korespondenciją ar Vydūno rankraščius lietuvių ir vokiečių kalbomis, kurie ilgą laiką buvo laikyti dingusiais.
Kiti archyvai svarbūs ne tik lietuvių, bet ir užsienio tyrinėtojams, pvz., žymaus išeivijos politologo Aleksandro Štromo kolekcija, kurioje galima rasti ne tik dokumentų apie šio žmogaus darbus išeivijoje, bet retą disidentinę literatūrą, liudijančią lietuvių išeivijos ryšius su Rusijos ir kitų kraštų disidentais. „Tas archyvas leidžia atidengti visą tarptautinį, antikomunistinį, antisovietinį internacionalą, kiek Štromas buvo įsivėlęs“, pasakoja prof. E. Aleksandravičius. „Tai medžiaga, kuri yra daugiakalbė ir gali būti šaltiniu ne tik lietuvių diasporos tyrimuose“.
Instituto veikla ir pasiekimai
Per tris dešimtmečius instituto atliktų darbų rezultatus bene geriausiai simbolizuoja instituto darbuotojų išleistos knygos, monografijos, šaltinių ir straipsnių rinkiniai (institutas yra išleidęs virš 70 leidinių), Lietuvos bei užsienio mokslo žurnaluose paskelbti straipsniai. Nuo 2006 m. institutas leidžia tarpdisciplininį periodinį žurnalą „Oikos“, skirtą diasporos istorijai ir migracijos procesams analizuoti.
„Mes galėjome kurti, mes norėjome kurti, ir tai buvo mūsų misija,“ – prisimena prof. E. Aleksandravičius, pabrėždamas, kad instituto veikla buvo ir išlieka siekianti išsaugoti diasporos pėdsakus ir padėti giliau suvokti globalizacijos iššūkius bei lietuvių emigracijos tendencijas.
Lietuvių išeivijos instituto veiklų lauke taip pat svarbi akademinė ir kultūrinė diasporos kultūros istorijos sklaida, apimanti mokslines konferencijas, seminarus, knygų pristatymus, susitikimus su diasporos atstovais. Taip yra ne tik telkiami diasporos tyrėjai bendriems projektams ir diskusijoms, bet ir ieškoma patrauklių formų pristatyti diasporą platesnei auditorijai. Dėka sėkmingos instituto mokslinės ir edukacinės veiklos universitete susiformavo stipri lietuvių diasporos istorijos tyrimų mokykla, kurios mokinių galima sutikti ne tik VDU, bet ir kitose Lietuvos institucijose.
Šiandien LII yra svarbus centras lietuvių diasporos tyrimams ir ryšių palaikymui su išeivijos kultūros puoselėtojais. Prof. E. Aleksandravičius pažymi, kad instituto misija lieka tokia pati – išsaugoti ir tirti lietuvių diasporos palikimą, kad jis būtų prieinamas ateities kartoms.
„Mūsų interesų sferoje yra visų laikų lietuviškosios diasporos istorijos vingiai,“ – sako jis, akcentuodamas, jog ir toliau bus siekiama stiprinti ryšius su pasaulio lietuviais ir praturtinti Lietuvos istorinį paveldą. „Mes esame tam, kad užtikrintume, jog šie pėdsakai niekada nebus užmiršti,“ – tvirtina prof. E. Aleksandravičius.
