Su Egle Rakauskaite kalbėjomės telefonu, pakibusios bangose tarp Kauno ir Panevėžio. Pastarojo miesto fone protarpiais girdėjosi įvairiausio transporto keliamas triukšmas: zvimbė motoroleriai, aidėjo greitosios sirenos, poškėjo automobilių varikliai, suteikdami mūsų pokalbiui urbanistinės ritmikos. Lygiai 18 valandą garsų popuri papildė bažnyčios varpų gaudimas, ir pašnekovė tarstelėjo, kad tai, matyt, gera lemiantis ženklas – kaip tik kalbėjomės apie pasiryžimą per trejus metus atverti naują fotografijos centrą Svirnų II miestelyje.
E. Rakauskaitė – viena žymiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, daugybės parodų ir kūrinių autorė. O dabar – ir savo tėčio fotografo Romualdo Rakausko archyvo paveldėtoja bei tvarkytoja. Menininkė šia kryptimi jau daug nuveikė: įkūrė VšĮ „aRRchyvas“, meninėms veikloms vykdyti įsigijo du pastatus Svirnuose II ir Troškūnuose, surengė parodą, įsteigė R. Rakausko vardo premiją fotografams, ir tai tik pradžia kuriant naują fotografijos centrą.
Pirma noriu pasikalbėti ne apie archyvą, o apie jūsų prisiminimus. 2006 m. sukūrėte filmą „Tėvas“, kurio pagrindinis veikėjas ir yra jūsų tėtis. Jame pasakojate, jog savo vaikystę prisimenate tik per tėčio fotografijas. Įdomu, kokią vaikystę, o kartu ir save matote žiūrėdama į jas?
Mano vaikystės fotografijose daug gamtos ir gyvūnijos. Ežiukas, žąsys, ožka, močiutės karvė, nesipriešinusi minkymui ir laipiojimui. Fotografijose yra ir Žemaitija, kaimas pas močiutę, tėvo mamą, – tos vietos ir pastatų nebėra, keliai užžėlė žole, neįsivaizduoju, kaip reiktų rasti ir ar verta ieškoti. Tėvo fotografijas traktuoju kaip meno kūrinius. Savęs jose nematau, ir vietos, kur jos darytos, man nelabai pažinios. Tai labiau fotomeninės vizijos.
Ar tarp tėčio paliktų darbų radote tokių, kurie nustebino?
Tikrai taip. Nematytų ir netikėtų – begalės, esu atradimų sekoje, strateguoju, ruošiu, rūšiuoju negatyvus skaitmenizavimui. Visgi archyvo peržiūrėjimas yra glaudžiai susijęs su erdve. Reikalinga erdvi vieta archyvui išdėlioti, išrūšiuoti, sukurti kategorijas. Dienos šviesa veikia negatyvus, kuo dažniau jie apšviečiami, tuo labiau skiriasi ir iš jų gaunami atspaudai, tad archyvo žiūrinėjimas yra jo naikinimas. Ieškau specialių patalpų laikymui, kartu vyksta derybos su Nacionaliniu dailės muziejumi dėl archyvo priežiūros ir bendradarbiavimo.
Visos su fotografo archyvu susijusios veiklos nugulė į neseniai jūsų įkurtą VšĮ „aRRchyvas“. Kokia yra ilgalaikė „aRRchyvo“ vizija ir artimiausi tikslai?
Ilgalaikė vizija – muziejinė, edukacinė ir leidybinė veikla, artimiausi tikslai – sugeneruoti lėšas muziejaus atsiradimui.
Šiam tikslui įsigijote Anykščių rajone, Svirnų II miestelyje, esantį apleistą sovietmečiu statytą darželį, kurį planuojate paversti fotografijos centru. Papasakokite apie šią vietą ir pastatą Vilties gatvėje – kodėl būtent jis?
Paprastai sodybose svirnas būdavo vienintelis pastatas be langų, jame laikomi grūdai, vilnos. O mes su tėvu svirne laikėme mums vertingus dalykus. Svarbus ir pats miestelio pavadinimas, asociatyviai reiškiantis brangių ir vertingų objektų saugojimą. Vilties gatvė buvo esminis kabliukas. Tarp dažniausiai sutinkamų Lietuvos gatvių pavadinimų Vilties gatvė yra 31 vietoje. Gerosios Vilties gatvė – tik viena, o Vilties Šviesos gatvės išvis nėra (referuojama į R. Rakausko diplominį darbą pavadinimu „Vilties šviesa“, – red. past.).
Rugpjūčio 18 d. Svirnų buvusio darželio pastate jau surengėte vienos dienos parodą, kurioje pristatyti Rakausko ir jo amžininkų darbai.
Ją surengiau Pasaulinės fotografijos dienos ir Rakausko gimtadienio išvakarėse. Į parodą atvyko vietinių gyventojų, bet taip pat pradžiugino kultūrininkų autobusas, keliavęs iš „Šiaurės vasaros“ (kasmetinio šiuolaikinės literatūros forumo, – red. past.). Matyti kultūrinį elitą šioje vietoje buvo didelis, emociškai brangus pasiekimas. Svarbu, kad jie pajuto vietos atmosferą ir patvirtino, kad čia norisi užsilikti, neskubėti. Buvo sunku atsigauti po šio įvykio, apėmė ne tik džiaugsmas, bet ir nuostaba.
Ar rengiant atvirą galeriją Svirnuose, Antano Sutkaus galerija Zapyškyje buvo tam tikra inspiracija?
Tai buvo padrąsinimas, įrodymas, jog nereikia prabangių milijoninių erdvių, stilistikos, architektūrinių sprendimų, nes galvodama apie tai, kas laukia Svirnuose formos atžvilgiu, svarstydavau, ar man liks jėgų rūpintis turiniu. Tuomet supratau, kad pirma reikia pasirūpinti turiniu, o vėliau jis turėtų generuoti energiją. Svarbus ir aplinkos palaikymas.
Vienos dienos paroda buvo renginys-startuolis Svirnuose. Ar nesinorėjo parodos pratęsti?
Gal buvo galima ir toliau išlaidauti. Prieš renginį pastatą ištatuiravau užrašu ARRCHYVAS, galima sakyti, kad tai pinigai pavėjui, nes pastatas bus šiltinamas, visgi tasai fotogeniškumas ir įspūdis davė atpildo. Pastatas vis dar neturi langų ir durų, reikia kapitalinio remonto. Suabejojau dėl oro sąlygų – nuo drėgmės, skersvėjo fotografijos greit susiraito, buvo gaila jas palikti pastate. Įdirbis, ruošiantis vienos dienos parodai, – bendravimas su Šiaulių Aušros muziejumi, Vytauto Didžiojo karo muziejumi, skolinantis klasikų darbus, ruošiant sutartis, vykdant susitarimus, atrenkant fotografijas, gaunant muziejinius atspaudus, – visgi neliks tik vienos dienos turiniu. Turiu leidimą fotografijas darkart panaudoti ir planuoju tai daryti Troškūnuose.
Pakalbėkime apie juos. Neseniai tapote ir buvusios parduotuvės pastato savininke Troškūnuose. Ar jis irgi bus siejamas su „aRRchyvo“ veikla?
Tik laikinai, kol bus ruošiamas Svirnų vaikų darželio architektūrinis projektas, statybų sąmata ir vyks pastato prikėlimas naujam gyvenimui. Prieš keletą savaičių Troškūnų pastate buvo įvestas vanduo, kanalizacija, jis, skirtingai nei Svirnuose esantis, nereikalauja kapitalinio remonto. Man pačiai norisi atskiros erdvės veikti, čia planuoju įkurti asmeninę kūrybinę studiją, rengti parodas. Miestelyje yra vienuolyno patalpos, kuriose galima apgyvendinti žmones, tad rezidencijos planai taip pat sukasi galvoje. Visgi miestelyje nėra nė vienos vietos išgerti kavos ar pavalgyti, šią spragą norisi užpildyti. Įsivaizduoju, kad galėtų atsirasti naujas kultūrinis Aukštaitijos maršrutas: į Panevėžį iki Stasio muziejaus, tuomet Troškūnai pakeliui į Anykščius, o pro juos užsukimas į Svirnus. Tad šie pasirinkimai yra racionalūs, man svarbi kultūrinio turizmo strategija.
Kalbėdama su Lietuvos regionuose veikiančių rezidencijų kuratoriais, tarkim, Kintų ar Aleknaičių, dažnai išgirstu jungiančią problematiką – sunku žmones išvilioti iš didmiesčių, sudėtinga viešuoju transportu nusigauti į atokesnes vietas.
Galvoju apie tai. Patikrinau šią vietą su literatais jau minėtoje vienos dienos parodoje. Visgi manau, kad tai tobula vieta kuriantiems, gražios kalvos tolumoje, vietovėje daug kas važinėja dviračiais, netoli didieji miestai. Man buvo svarbu, kad rezidencija būtų lengvai pasiekiama ir nebūtinai ilgiems laikotarpiams, tarkim, tik savaitgaliais, vasaros metu.
Geras pastebėjimas dėl viešojo transporto. Ieškant vietos „aRRchyvui“, buvo svarbu, kad šalia būtų autobusų stotelė. Svirnuose ji vos dešimt minučių kelio nuo pastato, o tas kelias iš esmės per architektūros muziejų po atviru dangumi. Svirnai sovietmečiu buvo pirmaujantis kolūkis, juk pastatytas toks didelis – net 460 kvadratinių metrų darželis, gyvenvietė turėjo dar plėstis.
Minėjot, kad šiuo metu archyvo saugojimuužsiimate viena. Ar planuojate didinti komandą?
Geras ir skaudus klausimas. Jau dabar esu pastebėjusi, kad pats gyvenimas mesteli pasiūlymų, tad atvirai žiūriu, bet neforsuoju. Visgi šiuo gyvenimo etapu labiausiai noriu rezultatų ir kuo greičiau, tuo geriau. Svirnų projektą noriu realizuoti per trejus metus iki savo šešiasdešimtmečio. Dabar kaip tik pradėjo skambėti bažnyčios varpas – tai turbūt patvirtinimas, kad palaiko angelai (juokiasi). Atrodo, dabar būtent tas laikas, kai dalykai gali būti priimti ir energija nebus švaistoma veltui.
Norisi išgirsti, kuo dar šiuo metu gyvenate, be „aRRchyvo“ veiklų.
Dabar ramesnis etapas. Laukia savaitė Paryžiuje, bus įdomus viso Lietuvos kultūros sezono atidarymas. Pompidou centre atidaroma naujai įsigytų lietuvių menininkų kūrinių ekspozicija nuo pat 7 dešimtmečio iki dabar, yra ir Kazys Varnelis, ir „Pakui Hardware“ (kalbėjomės dar iki rugsėjo 13-osios, kai Pompidou meno centre atidaryta kartu su MO muziejumi parengta paroda „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“, – red. past.).
Parodoje pristatomas į Pompidou kolekciją įtrauktas ir jūsų videofilmas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1996). Koks šiandien jūsų santykis su prieš beveik dvi dekadas kurtais darbais?
Atvėsęs. Kolekcijai Pompidou norėjo taip pat ir „Meduje“ (1996) bei „Taukuose“ (1998). Šie kūriniai – mano legendinis startas, kai, rodos, nieko nebuvo, nieko nematėm ir iš kažkur sukūrėm šedevrų. Norėjau, kad Pompidou būtų rodomi geresnės kokybės darbai. Anuomet performansą filmavome VHS juosta. 2023 m. nufilmavome naujai, 4K raiška, kurią galima rodyti didžiausiame ekrane, specialiai sukurtas garso takelis. Pats performansas rodo kaitą – 2023-iaisiais merginos jungiasi nebe kasomis ir nebėra išsidėsčiusios tolygiomis eilėmis, jas jungia dirbtinės gėlės, atsiranda centrinė figūra, aplink kurią sukasi du ratai, judantys kaip vandens ratilai. Tai rodo ir mano pakitusį požiūrį į gyvenimą, idėją, kad vienas žmogus, charizma, intencija sukelia pokyčius.
Man atrodo žavu, jog lygindami du kūrinius galime matyti ir autorės požiūrio kismą.
Tikrai. 1999 m. Venecijos bienalėje dalyvavome dviese – Mindaugas Navakas ir aš. Navakas vežė šiferį, o aš pristačiau du mažus videodarbus – „Veidai“ ir „Meduje“. Tuo metu filmavom su VHS, neturėjom galimybių sinchronizuoti du darbus. Projekcijos buvo labai mažos, daug ko trūko, kad pristatymas būtų įsimintinas. Venecijos katalogui labai anksti reikėjo pristatyti medžiagą apie kiekvienos šalies kūrinius, įrašėm vienus, nors galiausiai nusprendėm vežti kitus, tad katalogas neatitiko ekspozicijos. Lietuvai tai buvo svarbus pirmas kartas, o aš jaučiuosi lyg ir nesudalyvavus, manęs nėra Venecijos bienalės istorijoje. Norėtųsi ten sudalyvauti darkart, pristatyti kokybišką performansą.
