„Įsivaizduokite, išeina žmogus, kuris tau visą laiką teikė geras emocijas, šalia kurio buvo gera būti, kuriuo tu žavėjaisi“, – sako Ilma Bingelienė. Jos paklausiau, ar su vyru Jurgiu užsibrėžtas tikslas – parengti atsiminimų knygą apie Petrą Bingelį – padėjo lengviau pakelti laiką po uošvio mirties.
Osle jau keliolika metų gyvenanti pora neslepia, kad, 2020 m. gruodžio 6 d. mirus Petrui Bingeliui, pasikeitė ir jų kelionių į gimtinę pobūdis. Dabar juodu pirmiausia aplanko maestro biustą Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje. Spalio 4-ąją porą galėjote sutikti Kauno valstybinėje filharmonijoje, kur jie pristatė trejus metus kurtą leidinį.
„Nepažintas maestro. Petras Bingelis“ – taip vadinasi knyga, kurios viršelį puošia Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka. Joje knygos herojus šmaikščiai nusiteikęs stebi ant batutos nutūpusią plunksną. Viduje – pusšimčio dirigento gyvenime vienaip ar kitaip dalyvavusių žmonių, šeimos narių, kolegų, studentų prisiminimai. Nuo sesers iki anūkės (ir dar poros žmonių po jos) – tokiu eiliškumu, kokiu maestro juos pažino.
„Po jo mirties per radiją transliuotos kelios laidos, žmonės pradėjo patys rašyti, dalintis prisiminimais, ir mudu supratome, kad visiškai nepažinome jo profesinės pusės, tik asmeninę. Taip spontaniškai kilo mintis – o kodėl negalime parašyti knygos?“ – idėją, kuria abu iškart patikėjo, prisimena Ilma. Jurgis priduria, kad ne visi jųdviejų kalbintieji šia idėja tikėjo, tiesa, tai išdavė tik sulaukę knygos egzemplioriaus. Darbas tikrai didelis – juk tiek asmenybių, tarp kurių – ir tikrai svarbūs, užimti asmenys. Žinoma, ir P. Bingelio suburto, 55-metį šį spalį mininčio (apie spalio 18 d. suplanuotą koncertą daugiau skaitykite čia, – red. past.) Kauno valstybinio choro nariai.
Jurgis ir Ilma sako, kad teko ne sykį nustebti, išgirdus, koks tėvelis (dirigentą taip vadino ir šeima, ir choristai) galėjo būti griežtas. Tuo pačiu – stiprus, dvasingas, vaišingas, tiesus, santūrus, kantrus, pareigingas, reiklus, mohikanas. Plačių interesų – rūpėjo ne tik muzika, bet ir miestas, šalis. Be kitų veiklų, ne vienerius metus jis dirbo savivaldybėje, rūpinosi Pažaislio festivalio augimu. Kaip jam visa tai sekėsi, kurie darbai žmonėms įsiminė kaip svarbiausi – portretas susidėlioja verčiant puslapius. Skaitydamas šiltus, bet, rodosi, nenudailintus pasakojimus supranti, kad tai buvo atviras pasaulio gėriui, bet uždaras blogiui žmogus. „Jis visada buvo labai tikras, toks žmogus, su kuriuo gali sėdėti ir nekalbėti, ir tavęs tai neslėgs“, – sako Ilma, vadinanti uošvį Bingelių šeimos centru.
pasirodė svarbu spausdinti knygą Lietuvoje, ne Lenkijoje, kur būtų pigiau.
Nedrąsu klausti, bet norisi – ar šeimos nariams pakako laiko su tuo centru, tuo Petru, kurio tiek daug buvo scenoje, užkulisiuose, darbo kabinete (ten spėdavo ir jogą praktikuoti), gastrolėse? „Namai jam buvo poilsio, ramybės zona“, – knygoje cituojama Vida Bingelienė, 1979 m. atėjusi į lemtingą choro perklausą. Čia pat ji prisipažįsta, jog jai trūkdavo dažnesnių vyro pokalbių su vaikais. Pasak su broliu Povilu augusio Jurgio, tai, kad tėvelis daug dirba, jiems visuomet atrodė natūralu – jis, jaunėlis, gimė, kai chorui buvo jau 15 metų, jis buvo svarbus bundančios Lietuvos kultūrinio gyvenimo dėmuo.
Muzika šeimos gyvenime, be jokios abejonės, visuomet buvo svarbi, jos netrūksta ir Bingelių namuose Norvegijoje. Svečius pasitinka džiazo įrašai. Ypatingesnėmis progomis Ilma sėda prie pianino, Jurgis siekia trimito. Paklausti, kurie chorinės muzikos kūriniai jiems brangiausi, įvardija „tėvelio vizitinę kortelę“ – „Lietuva brangi“ ir „Už Raseinių, ant Dubysos“.
„Dabar Kaune nebūnam tiek ilgai, bet anksčiau, kai Petras buvo gyvas, būtinai nueidavom į kokį koncertą, į filharmoniją, jo darbo kabinetą. Ir papietauti – čia buvo tradicija, būtinai į „Bernelių užeigą“, – vienas kitą papildydami apie tai, ką jiems reiškia būti Kaune, pasakoja dabar jau Norvegijos lietuviai. Svarbi buvo ir Nida, kurioje paskutinįkart visi kartu buvo 2019 m., ir kaimas Dzūkijoje. Kai grįždavo vaikai, maestro pasiimdavo atostogų ir iš širdies pabūdavo su savais, o štai paskutinę gyvenimo vasarą jis, pamena Jurgis, buvo labai užsiėmęs.
„Aš su visais susisiekdavau kaip Petro sūnus. Kalbindavome abu, o Ilmos darbas buvo tuos pokalbius išrašyti, suredaguoti, sudėlioti chronologiškai, taip pat reikėjo sutikrinti faktus, nes net ant fotografijų surašytos datos ne visur sutapo“, – apie trejus metus trukusį knygos rengimo procesą pasakoja Jurgis. Jis yra ir fotografas, tad iš peties padirbėjo šeimos archyve ieškodamas tokiems įvairiems atsiminimams iliustruoti tinkamų kadrų. Savo asmeninį atsiminimą vienas iš dviejų P. Bingelio sūnų papildė paties daryta fotografija – joje maestro, atsukęs objektyvui nugarą, išeina gilyn į Mardasavo mišką. Tai paskutinė Jurgio tėvelio nuotrauka, daryta 2020 m. liepą. „Tarsi išėjo ir išėjo… pasiliko tame šile, kuriame ir užaugo“, – knygoje sako dirigento sūnus.
Jurgis pabrėžia, kad nestandartinio formato leidinys turi tėveliškų bruožų. Pavyzdžiui, jiedviem pasirodė svarbu spausdinti knygą Lietuvoje, ne Lenkijoje, kur būtų pigiau. Tėvelis juk buvo patriotas. Už knygos dizainą atsakinga jaunosios kartos kūrėja Aistė Tarutytė – palaikyti kylančius talentus P. Bingeliui taip pat buvo labai svarbu.
Siekdami padengti leidybos kaštus, pora rado privačių rėmėjų, taip pat rašė projektą Lietuvos kultūros tarybai – tam reikalui įkurtas fondas, kuris ir ateityje pravers, pavyzdžiui, kuriant filmą. Konkretaus plano jam dar nėra, bet pamąstymų, kaip ir archyvinės medžiagos, – tikrai taip.
Praėjusį rudenį pasirodė muzikologo Viktoro Gerulaičio knyga „Petras Bingelis: Menininkas. Žmogus. Dzūkas“. Jaunųjų Bingelių pora sako, kad du panašiu metu pasirodę leidiniai jokiu būdu nekonkuruoja, tik papildo vienas kitą. Muzikologas sudėjo profesionalo gyvenimo istoriją, o Jurgio ir Ilmos suburti pasakotojai kalba apie jo asmenybės savybes. Abi knygas rasite mūsų redakcijos mylimame knygyne „Kolibris“ K. Donelaičio gatvėje. Bingelių leidinį – ir daugelyje kitų knygynų, taip pat – miestų bei miestelių bibliotekose. Kainavo ši distribucija, bet to reikėjo norint, kad knyga priartėtų prie skaitytojų. Skaityti apie šį didį, bet paprastą žmogų verta, net jei niekada nebuvote Kauno valstybinio choro koncerte. Bet negi gali taip būti?
„Man labai patiko, kai jo mama kažkada pasakė: „Jis labai geras.“ Suprantama, kiekvienai mamai jos vaikas pats geriausias, bet jis iš tikrųjų buvo geras“, – knygoje pasakoja Vida Bingelienė. Jos taupios, lyg kuklokos mintys atveria subtilius vyro asmenybės bruožus, tad dar viena mintis tetampa baigiamuoju šio teksto sakiniu. „Kartais jam atrodydavo, kad mes per mažai jį įvertiname.“
