„Būdama Sąjūdžio užkulisiuose, pažinau šio judėjimo žmones, jie mane labai įkvėpė savo patriotizmu, tautiškumu, protu, laisvės, geresnės Lietuvos ateities tikėjimu“, – apsilankymą Lietuvoje Atgimimo laikotarpiu prisimena Amerikos lietuvių rašytoja, vertėja, mokslininkė dr. Laima Vincė Sruoginis, kuri šiuo metu atlieka podoktorantūros stažuotę Vytauto Didžiojo universitete (VDU) – tyrinėja lietuvių diasporos literatūrą ir Amerikos lietuvių rašytojų santykį su Lietuva.
Rašytoja atskleidžia, kad aktyvų dalyvavimą lietuviškoje veikloje nulėmė jos šeimos patirtis: tėvai buvo Amerikos lietuviai, o senelis Anicetas Simutis nuo 1936-ųjų iki pat Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 1991 m. dirbo Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke. Jis tarnavo Lietuvai kaip pirmos Nepriklausomos Lietuvos Generalinis Konsulas egzilyje, o po Nepriklausomybės atgavimo jis buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos Ambasadoriumi Jungtinėse Tautose. Tuo metu jam buvo 80 metų.
Pirmą kartą Lietuvoje dr. Laima Vincė Sruoginis (toliau – Laima Vincė) apsilankė besimokydama Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, 1982 m., kai atvykti iš Vakarų Europos į už geležinės uždangos esančią Lietuvą nebuvo paprasta.
Misija – kad pasaulis išgirstų lietuvių rašytojus
1988 metais Laima Vincė atvyko į Lietuvą metams studijuoti literatūrą ir ketino versti poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ į anglų kalbą. Tačiau tuomet kaip tik buvo prasidėjęs Atgimimo judėjimas, todėl, pasak pašnekovės, buvo neįmanoma neįsitraukti į politinę veiklą. Prasidedant pirmajam Sąjūdžio suvažiavimui, jo atstovai nusprendė kalbėti lietuviškai ir bendravimui su užsienio žiniasklaida pasitelkti vertėjus, tarp jų – ir L. Vincę.
„Žurnalistai, atvykę iš pagrindinių pasaulio laikraščių, puikiai mokėjo rusiškai ir Sąjūdžio atstovai galėjo jiems pateikti visą informaciją rusų kalba, tačiau jie žinojo, kad jei taip padarytų, tuomet ir toliau veiktų tas stereotipas Vakaruose, kad Baltijos šalyse visi kalba rusiškai ir visi yra rusai. Sąjūdis norėjo parodyti, kad Lietuva turi savo kalbą, tapatybę ir istoriją“, – paaiškina rašytoja, kurios veikla Lietuvoje prasidėjo savanoryste vertėjaujant Sąjūdžio suvažiavimuose.
„Paskui susikoncentravau į grožinės literatūros vertimą su misija, kad pasaulis turi išgirsti lietuvius poetus, autorius, su Sąjūdžio mintimi, kad reikia skleisti žinią apie Lietuvą, jog ji nėra kažkokia Rusijos provincija“, – pažymi dr. L. Vincė.
Po keleto metų, ji vėl grįžo į Lietuvą – jau nepriklausomą valstybę – tuomet dar neseniai atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete dėstyti literatūros vertimą ir kitus dalykus kaip „Fulbright“ programos dalyvė. Rašytoja sako, kad tuometiniai studentai buvo energingi ir patriotiški.
„Studentai tikrai vertino ką tik atgautą Lietuvos Nepriklausomybę, buvo smagu ir įdomu su jais dirbti, kai kurie iki šiol išliko mano draugai. Jie buvo darbštūs, dirbo pilnu etatu ir studijavo. Ekonomiškai buvo labai sunkūs laikai tiek studentams, tiek dėstytojams, nes Lietuva buvo tik pradedanti atsigauti po blokados. Trūko elementarių dalykų, maisto, šiltų rūbų, tačiau žmonės turėjo daug vilčių ateičiai, daug smalsumo, entuziazmo, buvo labai kūrybingas laikotarpis“, – prisimena Amerikos lietuvė, papildydama, kad tais laikais Lietuvoje daug kur žiemą nebuvo šildomos nei universitetų patalpos, nei daugiabučiai, tad ir jai yra tekę dėstyti apsirengus paltą.
Disertacijoje – apie Lietuvos istorinę žaizdą
Savo daktaro disertacijoje Laima Vincė tyrinėjo atmintį ir postatmintį lietuvių diasporos literatūroje – lietuvių kilmės rašytojų kūrybą anglų kalba, kuri susijusi su Lietuva ir jos istorine trauma. Ji sako, kad pradžioje planavo rašyti apie svarbiausius Kanados ir JAV lietuvių rašytojus, tokius kaip Antanas Šileikis ir Irene Guilford, tačiau netrukus išryškėjo kita tema.
„Pokalbiuose su rašytojais atradau, kad faktiškai visi jie jautė istorinę žaizdą, susijusią su Holokaustu. Žinoma, jie išgyveno ir dėl sovietų okupacijos, tačiau jiems buvo ypač skaudu, kad tiek daug žydų prarado savo gyvybes per vokiečių okupaciją Lietuvoje. Be to, tuo metu kaip tik buvo atskleisti dokumentai, parodę, kad ir lietuviai prisidėjo prie žydų žudymo. Praktiškai visi išeivijos rašytojai, su kuriais kalbėjausi, atskleidė, kad jaučia vidinę žaizdą dėl to ir dėl nutylėjimo apie lietuvių vaidmenį Holokauste“, – pažymi mokslininkė.
Pašnekovės teigimu, apklausti rašytojai pasakojo, kad jų šeimose tarsi pusbalsiu buvo kalbama apie tai – jose buvo ne tik gelbėjusių žydus, tačiau ir tokių, kurie kolaboravo su vokiečiais. Tad disertacijoje L. Vincė nusprendė ištirti, kaip ši sąsaja tarp lietuvių ir žydų atsiskleidžia skirtingose kartose ir išeivių literatūroje, memuaruose.
Svarbios gyvenimo istorijos – ne tik rašytojų akimis
Šiuo metu mokslininkė yra VDU podoktorantūros stažuotoja, tęsianti doktorantūroje pradėtus tyrinėjimus. Pirmajame iš savo trijų projektų ji analizuoja savo atliktus 25 pokalbius su trijų grupių Šiaurės Amerikos lietuvių kilmės rašytojais: tais, kurių protėviai emigravo iš Lietuvos XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje, taip pat – rašytojais, kurių tėvai, seneliai arba jie patys buvo karo pabėgėliai, bei, galiausiai, litvakų kilmės amerikiečiais, rašančiais apie Lietuvą.
Antrajame projekte dr. L. Vincė nagrinėja penkių moterų prisiminimus apie savo šeimos arba savo pačių pasitraukimą iš Lietuvos karo metu. Daugumą šių prisiminimų parašė ne profesionalūs rašytojai, o tiesiog žmonės, kurie jautė poreikį užrašyti savo šeimos istorijas. Juos išleido nekomercinės ar universitetų leidyklos arba jie patys.
„Tai iš Oksfordo universiteto kildinamo judėjimo life-writing (angl. gyvenimo rašymas) dalis: svarbu ne tik oficialios biografijos ar memuarai, bet ir asmeniniai dienoraščiai, neformaliai užrašytos gyvenimo istorijos. Tai labai įdomu, nes tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje yra daug žmonių, dažniausiai moterų, jaučiančių poreikį užrašyti savo šeimos istoriją ateities kartoms. Paprastai pagrindinis akcentas ten dedamas ant karo ir pokario laikotarpio, kai lietuvių tauta išgyveno istorinę traumą“, – pabrėžia mokslininkė ir atskleidžia, kad stažuotės metu viliasi VDU Lietuvių išeivijos institute įsteigti archyvą, kuriame būtų kaupiamos tokios neoficialios gyvenimo istorijos.
Trečiasis jos projektas yra skirtas kalbotyrai – nagrinėjama, ką imigrantai praranda tiek asmeniniame gyvenime, tiek visuomenėje, kai jiems tenka funkcionuoti naudojant ne savo gimtąją, o išmoktą kitą kalbą. Projekte tiriamos lietuvių rašytojos, kurios išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno angliškai kalbančiose šalyse: kaip vyksta jų adaptacija, įsiliejimas į visuomenę studijuojant, dirbant.
Žaisminga kūryba – pabėgimas nuo rimto akademinio darbo
Dr. Laima Vincė yra ne tik mokslininkė, tačiau ir menininkė – rašytoja, poetė, dailininkė. Ji akcentuoja, kad mokslas ir menas jos gyvenime nepersidengia. „Mano kaip menininkės veikla yra pabėgimas nuo akademinio darbo. Pastarajame nagrinėju tikrai sudėtingas, skaudžias temas apie istorines traumas, kolektyvinę ir kultūrinę atmintį. O tapyba ir mano menas yra toks žaismingas – visai iš kito pasaulio“, – sako pašnekovė, patikinusi, kad norėtų pabaigusi mokslinius tyrimus grįžti prie grožinės literatūros – rašyti tęsinį savo romanui „Tai ne mano dangus“.
VDU Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje šiuo metu atidaryta naujausia tapytojos paroda – „Vaizduotės kraštovaizdžiai“. Joje menininkė pristato fantastinius peizažus, susijusius su naujomis erdvėmis, kuriose atsidūrė lietuviai išeiviai. „Lietuva turi savo gana specifinę, šiaurietišką gamtą, o išeiviai gali atsidurti visiškai kitoje terpėje – pavyzdžiui, Kolorado kalnuose. Tai mano bandymas per meną išsakyti žmogaus sąsają su savo aplinka“, – paaiškina dr. L. Vincė.
Spalio pradžioje VDU Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje dr. Laima Vincė pristatė savo knygą „Išnykusios žemės“ („Vanished Lands“), kurioje apžvelgiami jos atlikti tyrimai – Šiaurės Amerikoje gimusių rašytojų memuarų analizė, skirta atminčiai ir postatminčiai. Mokslininkė taip pat universitete skaitė paskaitą, kurioje aptarė, kaip kolektyvinė atmintis ir istorinės traumos yra išreiškiamos potrauminiuose vėlesnių kartų rašytojų pasakojimuose.
Dr. Laima Vincė stažuojasi VDU Lituanistikos katedroje pagal Lietuvos mokslo tarybos podoktorantūros stažuočių projektą „Liminalūs balsai: kolektyvinės ir individualios traumos raiškos lietuvių išeivijos literatūroje“. Stažuotės vadovė – VDU prof. dr. Dalia Kuizinienė.
Dr. Laima Vincė įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį Vilniaus universitete, kūrybinio rašymo magistro laipsnį Kolumbijos universitete, negrožinės literatūros magistro laipsnį Naujojo Hampšyro universitete ir anglų bei vokiečių literatūros bakalauro laipsnį Rutgerso universitete. Ji yra gavusi dvi „Fulbright“ stipendijas, Nacionalinio meno fondo literatūros stipendiją, PEN vertimo fondo stipendiją, Amerikos poetų akademijos apdovanojimą bei Baltijos studijų pažangos asociacijos knygos ir disertacijos apdovanojimus, taip pat daugelį kitų garbingų apdovanojimų. Ji išleido daugiau nei dvidešimt knygų JAV, Europoje ir Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu ji nuotoliniu būdu dėsto kūrybinį rašymą Anglų kalbos katedroje Pietų Meino universitete.
