Okupacijos metais restoranų ir kitų kapitalistinių išmislų Kaune buvo tiek nedaug, kad ir tuometinės žvaigždės, tokios kaip Sabonis ir Kurtinaitis, ir į gyvenimą dar tik besikabinantys studentai buvo pamėgę tą pačią liukso klasės vietą „Gildiją“. Apie krepšininkus pasakojamos legendos, o apie „Medkės“ (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) studentų pomėgius daugiau sužinojau visai netyčia.
Gausybe epochų sankirtą liudijančio jaunuolio pasakojamų faktų mane užpylė Tado Žvirinskio knyga „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2021). Ją atsitiktinai nugriebiau išeidamas iš knygyno „Kolibris“ – savininkas jau buvo pasirengęs grąžinti likusius egzempliorius leidyklai, bet po poros dienų, pamatęs mano susižavėjimą, susilaikė.
T. Žvirinskis yra ne tik vilnietis rašytojas, poetas, vertėjas, bet ir tikrų tikriausias farmacininkas, 1987 m. pradėjęs studijas Kaune. Kaunas ir liko šio vyro studijų bei meilės miestu, tad dienoraštinis romanas, kuriame tikri nutikimai pinasi su fantazija, yra gana grynas, dabartine socialine ir politine situacija neatmieštas žvilgsnis į Nepriklausomybę pasitinkantį miestą ir jo gyventojus. „Manuscriptum discipuli“ puslapiuose taupiu žodžiu atveriamas ne tik laiko bei santvarkos, bet ir jauno žmogaus vidinis virsmas, šiuo atžvilgiu primenantis visai neseniai toje pačioje leidykloje pasirodžiusį Vilniaus lenko Bartoszo Połońskio „Robčiką“. Jei „Robčikas“ gali tapti puikiu gidu į dažnam lietuviui nepažinų poloniškąjį Vilnių, tai „Manuscriptum discipuli“ – nutrūktgalviškas, dažnai nebrangiu alkoholiu ir suprakaitavusiais kūnais dvelkiantis taksi į laiką, kuris, nors tam tikrais aspektais buvo įkvepiantis ir laisvas, visgi džiugu, kad niekuomet nebegrįš. O taip pat į miestą, kokiu Kaunas niekuomet nebebus.
Kad dienoraštis – farmacijos, ne istorijos ar inžinerijos, studento, skaitant dvejus kalendorinius metus apimantį romaną pamiršti neįmanoma. Ne, eksperimentų su opiatais ar detalių receptūrų neaptiksite, bet bent keletą prasmingų dalykų verta įsiminti. Pavyzdžiui, norėdamas greičiau užmigti pagrindinis veikėjas planuoja „kojas šaltu vandeniu nusimazgot“ – neva tokį patarimą jo bičiuliui davė fiziologijos profesorius. Taip pat nuodugniai paaiškinama, kas iš tiesų vyksta organizme gavus vadinamąją „pompą“.
Reikia švęsti gyvenimą. Nes, kaip rodo naujausiųjų laikų istorija, tai itin trapus ir nestabilus dalykas.
Meilės kančios, tuščias šaldytuvas, planuoti ar netikėti baliai bendrabutyje – toks studentiškas gyvenimas būdingas įvairiems laikams. Knygoje „Manuscriptum discipuli“ šių siužetinių linijų taip pat netrūksta. Baliavojama „pas natašas“ ar pas jaunąsias stomatologes, blaškomasi tarp dviejų simpatijų (jos – bendramokslės, būsimosios medikės, tad erotiniuose pasažuose randasi ir dermatologijos apraiškų). Su maistu santykis šiandieniam žmogui jau mažiau įprastas – pavyzdžiui, detaliai aprašomas bičiuliui į armiją siunčiamas skanėstų siuntinys ir cituojamas mamos laiškas, kuriame džiaugiamasi dovanų gauta dešra. Dienoraštyje užfiksuoti skaudūs byrančios Sovietų imperijos smūgiai atkurtai Lietuvos valstybei, tirpstančios ir nuvertėjančios santaupos, net naujos santvarkos akivaizdoje sklandę gandai. Tarkime, kad kiekvienas, geras ir blogas, studentas už mokslą turėsiąs mokėti 50 rublių.
„Galbūt gyvenimo prasmė yra ta, kad niekada nepritrūktų dantų pastos“, – tokios ir panašios išminties vis pažarsto Šizoradikalu bičiulių vadinamas pasakotojas, mėgstantis klausytis „The Cure“ ir leidžiantis populiarų (beje, mokamą) ziną „Smegenų porno“. Jo lengvai paliteratūrintoje kalboje neišvengiamai (vaikinas jau po armijos) gausu rusiškų žodžių, šiandien jau nepolitkorektiškais laikomų posakių, taip pat – keiksmažodžių, bet netrūksta ir angliškų frazių. Šie, galbūt įsiminti klausantis muzikos, sudomina ir verčia galvoje trinti tam tikrus stereotipus apie tą laiką – kaip ir užuomina apie 1991 m. Vilniuje veikusią piceriją. Greičiausiai tai galėjo būti „Ritos slėptuvė“A. Goštauto gatvėje?
Žinoma, skaitant romaną norisi stabtelėti ir prie Kauno vietovardžių. „Gildija“, „Laumė“ – to meto ikoniškos vietos, atitinkamai Rotušės aikštės ir Laisvės alėjos traukos taškai. Suintrigavo „Televizorius“, romane taip vadinamas dėl vitrininių langų, pro kuriuos patogu stebėti praeivius. To meto studentai man pasakojo, kad galbūt tai „Konditerija“, veikusi priešais „Laumę“. Dar buvo „Kiaulidė“ ir „Kibiras“ gatvėje, kaip tik 1990 m. vėl atvadintoje į V. Putvinskio. Pervadinimo faktas knygoje neminimas, ir apskritai didieji istoriniai lūžiai herojaus stebimi stovint atokiau, nors akivaizdu, kad jam tai labai svarbu. Pavyzdžiui, detaliai aprašomas pirmas lietuviškas pašto ženklas, kurį pavyksta įsigyti 1990 m. spalį.
Jei kainų pasiutpolkę herojus aprašo įsiskaudinęs, ironiškai svarstydamas, kaip, po galais, reikės išgyventi, tai Sausio 13-osios įvykiai knygoje suguldyti pagarbiai, jau iš dalyvio pozicijos, nulėkus prie tuometinio „Merkurijaus“, į S. Daukanto gatvę, kur transliaciją pradėjo Lietuvos radijo ir televizijos Kauno darbuotojai. „Stovėjom susiėmę už rankų, laukdami sovietų desantininkų. Arsenalas buvo apgailėtinas: keli armatūros strypai, lenktiniai peiliai ir jokių šaunamųjų ginklų.“
Begalinis deficitas nuolat šmėkščioja bėgant per būsimojo farmacininko dienoraščio puslapius. „Kai gaunu citrinų, įsispaudžiu į vandenį“, – įsivaizduojat, kad gali būti sunku gauti citrinų? Arba, pavyzdžiui, išvykęs praktikos į Švenčionis, kur darbuojasi vaistažolių fabrike, jis tampa vienu pagrindinių vietos knygyno pirkėjų ir įsigyja Vilniuje „nė su žiburiu nerastus“ Remarką, Miuntę, Gavelį. Iš dalies dėl finansiškai sudėtingo meto, galbūt ir dėl prarajos tarp kartų bei įsitikinimų herojaus santykiai su tėvais – komplikuoti. Nelengva ir su buvusiais bendramoksliais, kurie išnyra grįžus į sostinę, – rodosi, skirtingas didžiųjų Lietuvos miestų politinis klimatas turėjo įtakos jauno žmogaus pasaulėžiūrai.
Žinoma, negandos suvienija, ką parodė ir neseni mūsų laiko įvykiai, – 1991-ųjų rugpjūtį, Maskvoje vykstant pučui, žmonės Vilniuje renkasi prie Parlamento, ir čia sutiktas klasės draugas ištaria: „Tai va ko reikėjo, kad susitiktumėm.“ Dar vienas įdomus niuansas, atskleidžiamas knygoje, – keičiantis santvarkai „Medkės“ bibliotekos knygynėlyje itin populiarus skaitalas buvo knygelės apie… baltų kovas su kryžiuočiais.
„Reikia švęsti gyvenimą. Nes, kaip rodo naujausiųjų laikų istorija, tai itin trapus ir nestabilus dalykas“, – lyg siekdamas praskiesti savyje ir aplinkoje vyraujantį nihilizmą primena Šizoradikalas, Švenčionyse meiliai vadintas Daktariuku. Dar jis primena, kad mokomės ne mokyklai, o gyvenimui – „non schole, sed vitae discimus“. Nedidelės apimties dienoraštis, žinoma, nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje – herojui skauda šoną, ir tai jokia „pompa“. Jei įvykiai romane iš dalies atitinka realybę, tuomet man ramu – autorius juk gyvas ir, tikiuosi, sveikas. Galbūt įsivaizduojamoje, knygos įžangoje aprašomoje palėpėje jis ras ir 1992 bei vėlesnių metų dienoraštį, kuris, tikiu, būtų ne mažiau įdomus bet kuriam ano tūkstantmečio neregėjusiam studentui.
P. S. Taip ir nesužinojau, kas per pyragėliai buvo „sportbačiai“, kuriuos herojus pirkdavo Kauno geležinkelio stotyje. Gal beliašai? O štai kad „sabonis“ – 700 ml talpos stiklo tara, pasiginčyčiau. Man tikri kauniečiai sakė, kad viso litro.
