„Eidamas atrandi savo ritmą. Atrandi savo širdies ritmą, kojų ritmą, maldos ritmą, išsivalo tavo mintys, leidi joms pabėgti. Eiti mums tikrai labai sveika. Tai padeda ir dvasiai“, – sako Jono Pauliaus II piligrimų centro Kaune vadovas Mantas Kuraitis, jau nuo 2015 m. esantis piligrimų bendruomenės nariu. Nors anksčiau lankydamasis Taizė, Prancūzijoje, piligrimų ypač mėgstamoje vietoje, jis stebėjosi ir nesuprato, ką jie ten visi veikia ir kodėl jiems ten išvis įdomu, dabar Mantas aktyviai dalyvauja piligrimų veikloje ir kuria maršrutus, prieinamus visiems kauniečiams.
Piligrimai – religiniai keliautojai, žmonių dažnai tapatinami su senove ar viduramžiais. Kaip atrodo moderni piligrimystė?
Piligrimystė iš tiesų radosi pirmaisiais amžiais, kai apaštalai pradėjo keliauti, o viduramžiais dar labiau išpopuliarėjo. O moderni piligrimystė – tai pirmiausia modernūs keliavimo būdai. Piligrimas ir dabar yra keliautojas, kuris dažniausiai keliauja su religiniais tikslais, o moderni piligrimystė, manau, skiriasi tik tuo, kad galime keliauti patogiau, naudodamiesi viskuo, kas padeda tikslą pasiekti greičiau: lėktuvais, autobusais, automobiliais, taip pat pėsčiomis, paspirtukais, dviračiais. Taip pat skiriasi prieinamomis technologijomis – navigacija, iš anksto sudarytais maršrutais, interaktyvumu.
Kas sudaro piligrimystę? Kuo ji skiriasi nuo žygio ar kelionės?
Piligrimystė nuo kelionių skiriasi tuo, kad tu ne tik pamatai, nusifotografuoji, nesi paprastas turistas. Piligrimas pajaučia, patiria vidinius, dvasinius išgyvenimus.
Dažniausiai piligrimams sakau, kad piligrimystės pagrindas yra keturi etapai. Kai kurie mano, kad, štai, piligrimystė yra nukeliauti į Šventąją žemę ar kokią kitą šventą vietą. Kiti sako, kad piligrimystė, kaip Šv. Jokūbo kelias, yra tiesiog pats ėjimas. Tai man pačiam buvo gražu suprasti, kad yra keturi etapai ir jie visi lygiaverčiai.
Lobis, pasak Biblijos, yra ten, kur tavo širdis.
Pirmasis etapas yra pasiruošimas. Šį piligrimų centrą anksčiau neoficialiai vadindavo Pasiruošimo piligrimystei centru“. Žmonės, dirbantys tokiose vietose sako jaučiantys, kurie piligrimai atvyksta pasiruošę. Vieni iš piligrimystės grįžę sako: „Fainai, smagu“, kiti grįžę sako: „Tai pakeitė mano gyvenimą.“ Patirtį piligrimystėje gali nulemti pasiruošimas kelionei, todėl jis ypač svarbus.
Antras etapas yra pati kelionė. Tai gali būti ėjimas, skrydis, važiavimas autobusu, dviračiu. Taip pasiekiame trečiąjį piligrimystės etapą – tikslą. Ar tai būtų Kristaus kapas, ar Jokūbo kapas, ar bet kuri kita piligrimų vieta: Šiluva, Aušros vartai, Kryžių kalnas ir t. t.
Ketvirtas, mano nuomone, labai svarbus etapas yra tai, ką piligrimai daro po kelionės. Tai pamąstymas, ką aš keisiu savo gyvenime. Jeigu aš nieko nekeičiu savo gyvenime po piligrimės kelionės – kažkas ne taip. Tai šie keturi etapai atskiria piligrimystę nuo įprastos kelionės.
Dabar dažnai matome žmones, į piligriminius žygius einančius kultūriniais ar turistiniais tikslais. Kaip jūs tai vertinate?
Tikrai buvo etapas, kai mane truputį erzino. Ačiū Dievui, turime piligrimų bendruomenę, aplinkui yra daug protingų žmonių, kurie man pataria ir atsako į tam tikrus klausimus. Man brangus Lionginas Virbalas, buvęs Kauno arkivyskupas, tikras piligrimas, daug keliavęs, išleidęs knygą, yra man pataręs: „Mantai, Dievas gali veikti visaip. Tu nesijaudink, žmonės keliauja dėl gamtos, turizmo, aš tai visiškai ramus. Ir tu būk jiems atviras.“
Tada pradėjau domėtis ir pasirodė, kad, pavyzdžiui, Šv. Jokūbo kelias yra ir kultūrinis kelias. Piligriminiai Jono Pauliaus II ir Šv. Jokūbo keliai taip pat įtraukti tarp kultūrinių kelių Lietuvoje. Jie yra kultūriniai ir turistiniai keliai, bet tuo pačiu ir piligriminiai. Dabar manau, kad šios dvi sritys viena kitai tikrai neprieštarauja.
Žinoma, apmaudu, kad kartais piligrimystė pamirštama. Pavyzdžiui, man draugai pasakoja, kad einant Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje mažai tikėtina jo pabaigoje sutikti religinį piligrimą. Vieni eina dėl sporto, kiti dėl turizmo, treti nori sau įrodyti, kad gali. Tai gali šiek tiek erzinti piligrimus.
Bet iš tiesų šie tikslai neprieštarauja vienas kitam, manau, netgi gražiai papildo vienas kitą. Gal net pasakyčiau, kad kultūra ir piligrimystė negali būti atskirtos.
Piligrimų centras siūlo keletą piligriminių maršrutų po Kauną ir Lietuvą. Kaip gimė idėja sukurti šiuos kelius?
Piligriminiai žygiai į Šiluvą iš mūsų centro vyko ir anksčiau, tačiau šią idėją išplėtojome per pandemiją. Negalėdami keliauti į užsienį, į tradicines tokių kelionių vietas, turėjome prisitaikyti ir surasti būdą, kaip toliau vykdyti piligriminę veiklą. Taip mums ir gimė idėja sukurti maršrutus, kuriais gali keliauti vienas, su draugais, šeima ar didele grupe.
Iš pradžių sudėliojome penkis maršrutus, vedančius per vaizdingas vietas, kuriose susijungia kultūra, turizmas ir, žinoma, piligrimystė. Mes juos paženklinom, sukūrėm žemėlapį ir paruošėm piligrimams. Neilgi atstumai, iki 20 kilometrų, piligrimystę padaro daug labiau prieinamą – jei neturi mėnesio atostogų vykti į Ispaniją ir eiti kelis šimtus kilometrų Šv. Jokūbo keliu, piligrimu gali pabūti ir turėdamas vieną laisvą dieną Lietuvoje.
O kaip sukūrėte maršrutą „Piligrimystės lobių paieška“, vedantį per Kauno miestą?
Aš vis galvojau – jau tiek metų dirbu piligrimų centre, o Kaune vis dar nėra piligriminio maršruto, todėl ir nusprendėme kartu su Kauno turizmo centru tokį sukurti.
Kaune yra daug religinių vietų. Tai daugiausia bažnyčios, bet ne tik – yra ir cerkvė, sinagoga, mečetė. Taip pat ir daug kitų vietų. Kad piligrimystė Kaune būtų įdomesnė, sukūrėme žaidimą, kviečiantį surasti lobius ir surinkti aštuonis antspaudus. O pirmasis punktas, žinoma, yra piligrimų centras.
Surinkęs bent pusę antspaudų, mūsų centre gali gauti pažymėjimą, kad esi Kauno piligrimas. Lobis, pasak Biblijos, yra ten, kur tavo širdis. Taigi, randamas lobis nėra lobis fizine prasme, o labiau tai, ką patiri lankydamas šias vietas. Pats ieškojimas ir yra lobis. Tikrai rekomenduoju visiems kauniečiams dar šią vasarą patirti tą daugumai neatrastą – piligriminį – Kauną. Maršrutą galima apeiti per dieną, dvi ar per kelias.
Kam rekomenduotumėte piligrimines keliones? Galbūt yra atvejų, kai jų nerekomenduotumėte?
Į piligrimines keliones gali eiti visi, kas tik nori: gali eiti netikintys, gali eiti labai tikintys, vaikai gali eiti į trumpesnius žygius ar vykti į stovyklas, senjorai gali su mumis autobusu vykti į Šiluvą. Nei amžius, nei žmogaus religiniai įsitikinimai neturėtų trukdyti vykti į piligrimines keliones. Dėl to man ir patinka piligrimystė – čia gali būti visi.
Jei galėtumėte duoti tris patarimus žmogui, kuris planuoja leistis į piligriminę kelionę, kokie jie būtų?
Pirmasis patarimas – būtinai pasiruošti, nepraleisti to pirmojo etapo. Antrasis – piligrimystė, mano nuomonė, neatsiejama nuo intencijos. Intencija yra prašymas arba padėka. Piligrimas turi žinoti, dėl ko keliauja.
Pavyzdžiui, kai mums gimė sūnus, keliavome į Šventąją žemę, Nazaretą, padėkoti Marijai. Keliavome, savanoriavome, pabuvome ten mėnesį. Tai viena gražiausių iš mano kelionių. Kelionė – nebūtinai atgaila dėl savo nuodėmių, kaip kai kurie galbūt įsivaizduoja. Piligriminės kelionės gali būti džiaugsmingos ir kylančios iš dėkingumo.
Trečiasis patarimas yra keliauti atvira širdimi. Mes labai dažnai įsivaizduojame, kaip viskas turėtų būti, veikti ir atrodyti. Dažnai turime savų lūkesčių, savų planų, bet Dievas mato daugiau, Dievas žino daugiau. Reikia būti atviram, kad Dievas galėtų veikti, o ne tik aš veikčiau savo kelionėje.
piligrimyste.lt
