Valentinas Mickevičius – kaunietis nuo 1976-ųjų, o autobuso vairuotojas – nuo 1977-ųjų rugpjūčio 26-osios. Šį mėnesį jam sukanka 67-eri. „Pensininkas, bet dirbu, tai koks aš čia pensininkas“, – svarsto vairuotojas, visą savo karjerą praleidęs toje pačioje darbovietėje. Šiandien įmonė vadinasi „Kauno autobusai“, 2024-aisiais ji mini 90 metų kelyje.
Nepratęs prie dėmesio (sako, interviu anksčiau yra davęs tik kartą, prieš porą dešimtmečių) ponas Valentinas daug šypsosi ir kuklinasi net tardamas tokius įspūdingus skaičius kaip vienas milijonas šeši šimtai tūkstančių. Apytikriai tiek kilometrų Kauno miesto gatvėmis jis yra susukęs. Maždaug keturiasdešimt kartų aplink planetą. Beveik po kartą kiekvieniems karjeros metams. Iškart po tarnybos sovietinėje armijoje pradėjęs nuo geltono vengriško „Ikarus“ vairuotojas mielai sutinka tokiame pačiame, neseniai restauruotame, papozuoti.
Pusę amžiaus kaunietis
Valentinas yra kilęs nuo Vištyčio ežero, kur susieina Lietuvos, Lenkijos ir rusijos federacijai priklausančios Kaliningrado srities sienos. „Jis yra labai švarus, nes neįteka nė viena upė“, – štai jums idėja atostogoms. Vairuotojas prisimena, kad į Kauną atvažiavo paskatintas draugo – sakė, autobusų parkas priima turinčius B ir C kategorijas, ir galima bus išsilaikyti D kategoriją (tai teisė vairuoti automobilius, skirtus vežti keleivius ir turinčius daugiau kaip aštuonias sėdimąsias vietas be vairuotojo vietos, – red. past.). „Taip ir nuėjau. Žinot, atvažiavau nevedęs, gavau bendrabutį. Užsilikau iki šių dienų“, – prisimena vienas iš kelių ilgiausiai „Kauno autobusuose“ dirbančių vairuotojų. Pasidomėjus, iš kur apskritai aistra vairuoti, juk ne kiekvienas mėgsta tai daryti, o tuo labiau kasdien ir vis tomis pačiomis gatvėmis, Valentinas prisimena, kad jau tarnaujant armijoje teko tuo užsiimti (pavyzdžiui, viršininkus vežiodavo, dabartinį Sankt Peterburgą iš vairuotojo perspektyvos gerai žinojo), ir jam tiesiog patiko.
Su žmona, kuri, beje, nevairuojanti, mūsų herojus susituokęs jau 45 metus. Kvatojame, kad galbūt tokio pasiekimo paslaptis – tai, kad jaunystėje abu dirbdavo pamainomis, pamainomis ir vaikus į darželį-iš darželio vedžiodavo, tad namuose neretai prasilenkdavo. „Jei aš iš ryto dirbu, tai žmona popiet.“ Kodėl porai ir šiandien gera gyventi Kaune?
„Čia įdomu, yra kur nueiti: muzikinis, dramos teatrai, IX fortas, Lietuvos zoologijos sodas“, – savo mėgstamas miesto įžymybes vardija pašnekovas. Prideda, kad kasmet į Kauno valstybinį muzikinį teatrą jį ir kolegas pakviečia darbovietė. Kolegų daugybė – apie 500 autobusų vairuotojų, apie 300 – troleibusų. Tokių veteranų kaip Valentinas likę vos keli.
Tada ir dabar
„Dabar eismo intensyvumas yra didelis, palyginti su buvusiu prieš 40 metų. Tuo laiku daug mažiau buvo lengvojo transporto, o ir tai tik moskvičiai, žiguliai. Vienam daugiabučiam name gal kokios septynios lengvosios. O dabar – prašau, kiekvienas šeimos narys turi po mašiną, tai ir gatvėse jaučiasi“, – atsako paklaustas, ar pradėjus vairuoti Kaune nebuvo baisu. Išties, viešojo transporto istorija – tai ir miesto raidos istorija. Valentinas sako, kad dabar, rodosi, Kaune išvis niekas nebedirba – gatvės visą dieną pilnos šen bei ten zujančių automobilių. Aš tyliai pagalvoju, kad mūsų mieste išties nemažai dirbančių sau. Tikrai gerokai daugiau nei tada, kai pagrindinės darbovietės buvo dideli fabrikai, į kuriuos ir kursuodavo sausakimšai prigrūsti autobusai. Juk įmonės dirbdavo ir dviem, ir trim pamainom, tad pagal tai būdavo suderinti ir grafikai. Populiariausiais maršrutais autobusai lėkdavo kas kelias minutes. „Būdavo, kad vis tiek netelpa, – tada patrauki, pastabdai, ir keleiviai pasiduoda, kad užsidarytų durys. Patrombuoji, kaip sakoma. O dabar tik pabandyk taip pastabdyti.“
Kadangi anksčiau tekdavo vairuoti vis to paties maršruto autobusus (Valentino atveju – 16 ir 23), tai ir keleiviai būdavo jau pažįstami: „Visi lipa kaip pas savą, sveikinasi.“ Pašnekovas prisiminė kuriozinę situaciją – uždėjo ant autobuso 23 numerį, o važiuoti kažkodėl nusprendė 16-o maršrutu. Tik vieno sunerimusio miestiečio dėka situacija buvo pataisyta. „Klausia, kur važiuoja 23-ias. Atsakau: Kauno pilis–Sargėnai. Sako: o jūs kur važiuojate?“
Tie priskirti maršrutai, pripažįsta autobuso vairuotojas, anksčiau darbą darė monotonišką. „Dabar, kai išvažiuoji vis į kitą, matai, kaip miestas keičiasi. Naujų kvartalų pastatytų pastebi, kur anksčiau plynės buvo, dabar kotedžai, nuosavi namai.“
Anksti keltis reikia! Pusę trijų. Kavos išgeri, buterbrodą suvalgai, ir į darbą.
Ar niekada nesinorėjo išbandyti tarpmiestinio darbo? Juk ta pati „Kautra“ šiemet irgi švenčia 90-metį, tai yra, išaugo iš tos pačios pirmosios tarpukariu įkurtos įmonės. „Taip, anuo laiku buvo vienas parkas. Bet dėl šeimos, dėl vaikų negalėjau pereiti į tolimuosius reisus. O kai vaikai užaugo, jau nebesinorėjo. Geriau vietoje – kiekvieną dieną grįžti namo, ir nieko daugiau nereikia.“ Nors darbo visgi daug, buvo mėnesių, kai Valentinas išdirbo net 280 valandų (tai maždaug 120-čia daugiau nei eilinis žmogus).
Į darbą su fakelu
Pirmieji „Ikarusai“, kuriuos Valentinas vairavo, buvo 260-ojo modelio, populiariausi tuometinėje Sąjungoje. Po ketverių metų tokios praktikos vairuotojas sėdo į 280-ąjį, „sudvejintą“. Kaip aš pasakyčiau – tą su armonika. Jį kartu su porininku vairavo 16 metų. Pala, o kas yra porininkas? „Yra dvi pamainos. Vienas iš poros dirba ryte, nuo keturių, kitas po pietų, irgi nuo ketvirtos iki pat ryto. Vairuodavom 16 maršruto autobusą, tai apsikeisdavom „Kauno piene“ arba Kauno pily.“
Kad darbas su „Ikarusais“ buvo sunkesnis nei su šiuolaikiniais „Soliariais“, „Van Hool“, „MAN Lionʼs City“ ir kitais, nė klausti nereikia. Neabejoju, kad neseniai vairuoti pradėję skaitytojai nė nežino esminio skirtumo. „Nebuvo automatinių pavarų dėžių – tuo laiku reikėjo pačiam junginėti. Darbas buvo sunkesnis fiziškai“, – sako Valentinas. Prisimena, kai atkūrus Nepriklausomybę parkas ėmė gauti padėvėtų „Volvo“ – jie buvo vadinamieji „automatai“, tai gerokai palengvino darbą.
Dar vienas primirštas niuansas – oro sistema. „Kai autobusas sensta, oro sistema pradeda šalt. Stabdžius traukia, nebegali pavažiuot. Reikėdavo pasidaryti tokį fakelą, pamirkyti į dyzelinį kurą ir pašildyti… Juk viskas iš metalo buvo, paprasta konstrukcija. Kol keleiviai išlipa-įlipa, pasitvarkai. Jei nepadeda, skambini į Autobusų parką, atvažiuoja gelbėti. Tai išmokau iš senesnių kolegų, pats po to kitiems pasakiau.“
Gyvenimas slenkančiu grafiku
O štai jaunesnius kolegas į parką pritraukti sunku. Kodėl? Atrodo toks saugus, patogus darbas. „Anksti keltis reikia! Pusę trijų. Kavos išgeri, buterbrodą suvalgai, ir į darbą. Vairuotojus tuo pačiu laiku iš stotelių budintis surenka ir atveža į autobusų parką. O vakare grįžti vėlai, pusę pirmos, jei iš antros pamainos. Aš dabar dirbu tą budinčio darbą – vairuotojus iš ryto išvežu, du ratus darau, vakare surenku iš stotelių. Jau pensinio amžiaus, tai pasirinkau tokį variantą. Po truputį ruošiuosi ir tikram poilsiui“, – apie dabartinę savo dienotvarkę užsimena Valentinas, sutaręs su mumis susitikti tą dieną, kai į darbą jam reikia tik vakarop. Namo jis grįš apie šeštą ryto, pamiegos iki vidurdienio. Visas gyvenimas – slenkančiu grafiku.
Baltijos kelią, kai dalis Kauno autobusų vairuotojų vežė miestiečius į priskirtas atkarpas (ir nemaža dalis įstrigo kamščiuose), kaip ir daug kitų svarbių istorinių įvykių, Valentinas pradirbo. Naujuosius sutikti prie autobuso vairo jam teko net kelis kartus, kai dar būdavo naktiniai tvarkaraščiai. Sako, romantiška – vienas sau važiuoji, radijo klausai, aplink saliutai. Tik link ryto namo traukdavę šventėjai sulipdavo. Aha, o koks radijas? Pasirodo, visoks. Žinios – svarbu, bet ir muzikos kabinoje Valentinas mėgsta pasiklausyti, ypač lietuviškos, lengvesnės. „Metalas nepatinka kažkaip.“
Dar šiek tiek apie pokyčius, matomus per priekinį autobuso langą. Vairuotojai šiais laikais mandagesni, teigia mūsų pašnekovas. A juostos nebeužima, nebent vienas kitas, ir tai netyčia. „Juk ir kameros yra, kur viską mato, – yra ir mūsiškiams nutikę, kad, kaip pratęs, bet jau su savo mašina važiuodamas, A juostą užėmė ir gavo baudą.“ Administracinę nuobaudą yra gavęs ir Valentinas. Už greitį! Sumanė Jonavos gatvėje patikrinti, kiek traukia darbinis mikroautobusas.
Paklaustas apie pėsčiųjų kultūrą, Valentinas, vienas labiausiai patyrusių eismo dalyvių mūsų mieste, turi pastabų. Pirmiausia, tai ausinės, izoliuojančios nuo to, kas vyksta aplink. Tada tai, kad paspirtukininkai ir dviratininkai skrieja per perėjas nenulipę nuo savo transporto priemonių: „O juk negalima.“ Įsiklausykime.
