„Pranešimai apie Čiurlionio jubiliejaus minėjimą pasaulyje vis dar plaukia. Štai visai neseniai Lietuvą pasiekė žinia apie dėmesį Čiurlioniui Afrikoje. Kenijoje, Tanzanijoje, Mauricijaus saloje, Ugandoje, Etiopijoje <…> vietos gyventojai turėjo progos pasižiūrėti Čiurlionio paveikslų reprodukcijų. <…> Pasiekė žinia apie domėjimąsi Čiurlioniu Nepale, Naujojoje Zelandijoje… Gyvenimas teigia, kad Čiurlionio kelionė po pasaulį dar tik prasidėjo“, – pakiliais žodžiais baigiama Jono Bruverio sudaryta knyga „Čiurlioniui – 100“, išleista 1977-aisiais, reflektavusi 1975-aisiais vykusį tapytojo ir kompozitoriaus šimtmečio jubiliejų. Anot knygos, švenčiama buvo visur – nuo Lietuvos iki Japonijos. „Nereikėtų visko, kas tuomet rašyta, priimti už gryną pinigą“, – šypsosi Osvaldas Daugelis, Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Muziejus – pirmoji ir vienintelė jo darbovietė, taigi Čiurlionio kodą narstyti galime valandų valandas.
Pokalbį pradėjome prisimindami metafizines O. Daugelio vaikystės patirtis, įgytas žingsniuojant stikliniu M. K. Čiurlionio galerijos koridoriumi, – matyt, jas galima laikyti kolektyvinėmis visų, kas augo Kaune, patirtimis. Nors… gal amžius čia reikšmės neturi? Apie Čiurlionį pakiliai kalbėjo ir vos kelioms valandoms 1965 m. Kaune stabtelėjęs Jean-Paul’is Sartre’as, tiesa, kartu su juo keliavusios Simone de Beauvoir prisiminimuose didesnis akcentas teko tuometėje Skulptūros ir vitražo galerijoje (Sobore) sutiktam Juozo Mikėno „Rūpintojėliui“.
Susėdę su O. Daugeliu palietėme dvi svarbias Čiurlionio išvykas už Lietuvos ribų – pirmoji jų yra 1992-ųjų paroda Japonijoje, Sezon’o modernaus meno muziejuje (Sezon Museum of Modern Art) Karuidzavoje, greta Tokijaus. Tuo metu direktoriaus Malvydo Sakalausko pavaduotojo mokslo reikalamas pareigas ėjęs O. Daugelis dabar sako, kad bandymų išvežti Čiurlionį į Japoniją būta ir anksčiau, kaip ir kvietimų, pavyzdžiui, į Venecijos bienalę, tačiau koją vis pakišdavo nestabili politinė situacija. Vis dėlto nuo 1975-ųjų, – kuomet Tretjakovo galerijoje Maskvoje jubiliejinės Čiurlionio parodos (66 kūriniai) atidarymo ilga meno ragautojų eilė laukė per naktį, – iki 1992-ųjų, kur prasideda mūsų pasakojimas, lietuviški paveikslai taip pat spėjo pabuvoti Vakarų Berlyne (1979 m., 38 kūriniai), Duisburge (1989 m., 17 kūrinių), Berlyne (1991 m., 5 kūriniai), Briuselyje (1991 m., 5 kūriniai), Bonoje (1992 m., 14 kūrinių). Į Tokijų vyko net 165 kūriniai, tiesa, didžiąją dalį ekspozicijos sudarė Čiurlionio grafika, natos, laiškai ir kt., paveikslų buvo 60.
Dar 1988-aisiais Kaune lankėsi tuomet jau buvęs Japonijos premjeras Yasuhiro Nakasone, kuriam didelį įspūdį padarė tiek mūsų tapytojo galerija, tiek liaudies instrumentų muziejus, – taip ir prasidėjo įvykių seka, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino ir… japonų kauniečiams padovanotas modernus, „antras pagal gerumą Kaune“ fakso aparatas. Jis ne tik pagreitino bendravimą su Tekančios saulės šalimi, bet ir padėjo išspręsti lingvistines logistikos problemas, kurių kilo bendraujant su angliškai ir rusiškai nekalbėjusiais Suomijos pervežimų kompanijos darbuotojais, atvykusiais paveikslų išvežti į Helsinkį, iš kurio jie vyko į Tokijų. Anot muziejaus legendos, tas problemas bandyta spręsti ir pasitelkus estiškų–rusiškų pasikalbėjimų knygelę. Ne visi buvo itin patenkinti dėl to, kad tiek lietuviško meno keliauja į užsienį – Vilniuje buvo sudaryta speciali komisija, kuri sprendė, kurie darbai gali keliauti, kurie – ne. Galiausiai paveikslus iš Kauno išlydėjo automatais ginkluota policija, kurios automobilyje vyko ir O. Daugelis. Lietuvos–Latvijos pasienyje konvojų pasitiko sušalę latvių muitininkai… Egzotika? Gal tik dabar. Anuomet labiau rūpėjo, ar nepamiršta į visų paveikslų pakuotes įdėti silikagelio.
1992 m. kovo 27-ąją „Kauno tiesoje“ išspausdintas žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės pokalbis su O. Daugeliu ir M. Sakalausku. Tuomet jie pabrėžė, kad parodos „M. K. Čiurlionis: Gyvenimas ir kūryba (Lietuvos fantastas ir mistikas)“ organizatoriai su kauniečiais „tarėsi dėl kiekvieno niuanso: apšvietimui, temperatūrai, drėgmei, ir kitiems parametrams jie preciziškai tikslūs <…> kas be ko, ekspoziciją aplankė ir imperatoriškoji pora <…> bilietas į parodą prilygsta neblogai išleistam atvirukui“. Akivaizdu, kad šiandien toks atidumas detalėms nebekelia nuostabos ir yra savaime suprantamas, tad, matyt, ir specialių komisijų, svarstančių, ką „galima“ vežti, ko – ne, aktualumas mažesnis. Straipsnyje taip pat minima, jog „nuostata, kad „Čiurlionis nepajudinamas“, saugojo trapius <…> paveikslus nuo kelionių į gamyklų, kolūkių, kultūros namus, nuo klajonių po TSRS“.
Sovietinę realybę palikus šone įdomu, kaipgi buvo palaikomas tas susidomėjimas Čiurlioniu už geležinės uždangos. Juk paskutinįkart iki 1979-ųjų, kai jo kūryba keliavo į Berlyną, menininko darbai užsienyje eksponuoti jau po jo mirties, 1912 m. Londone.
Istorijų daug. Pavyzdžiui, apie italų profesorę, kurią, studijavusią Maskvoje, draugai į tuomet užsieniečiams uždarą Kauną pažiūrėti Čiurlionio atvežė… perrengę vatine striuke. Arba apie 1986 m. Venecijoje vykusią parodą „Futurismo & Futurismi“, į kurią Čiurlionio tuometė valdžia neišleido. Neišleido, bet… jo talento gerbėjai parodoje įrengė juodai išdažytą kambarėlį, kuriame pakabino Čiurlionio reprodukcijas. Kalbama, kad vienas parodos organizatorių, taip pat domėjęsis Oskaru Milašiumi, net dešimt metų prašė leidimo atvykti į Kauną pamatyti Čiurlionio. Galima kalbėti ir apie dar ankstesnę epochą – 1948 m. vykusią Venecijos bienalę, kurios biuletenyje buvo publikuotas straipsnis „Kas pirmas – Čiurlionis ar Kandinskis?“, į kurį aštriai reagavo Vasilijaus Kandinskio našlė Nina. Žodžiu, daugiau ar mažiau, plačiau ar tyliau, Čiurlionis matomas ir regimas buvo visuomet. Tai patvirtina ir faktas, kad egzistuoja ne viena jo kūrinių klastotė. Jas muziejui ir dabar vis pasiūlo įsigyti koks trečiarūšis aukcionas. „Kartą atnešė į muziejų tokį paveikslą, neva Čiurlionio, kurį vos patyrinėję atradome, kad jis nutapytas ant leidinio, skirto 1910 m. mirusiam Levui Tolstojui atminti, viršelio, – aišku, iš mūsų paveikslas iškeliavo nepripažintas, bet po kurio laiko mačiau jį vienoje kolekcijoje“, – tikėkimės, būsimų savo memuarų puslapius sklaido O. Daugelis.
Tai tiek apie pirmuosius nepriklausomus Čiurlionio žingsnius svetur. Artimiausia svarbi Čiurlionio išvyka – 2018-ųjų balandį, kuomet Orsė muziejuje (Musée d’Orsay) Paryžiuje bus atidaryta Baltijos šalių šimtmečiui skirta tarptautinė paroda „Baltijos šalių simbolizmo dailė“, inicijuota Latvijos nacionalinio dailės muziejaus. Parodą kuruoja žymus šio laikotarpio dailės tyrėjas Rodolphe’as Rapetti, kuris su Orsė muziejaus vadove Laurence Des Cars neseniai lankėsi Kaune ir dairėsi po Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų ir jo padalinius. Nors buvo planuota tik žodžiu užtvirtinti, savo akimis įvertinti kai kuriuos jau atrinktus Čiurlionio ir kitų tapytojų darbus, iš Kauno į Paryžių keliausiančių paveikslų sąrašas netikėtai prasiplėtė. „Ankstyvąjį Kalpoką parodyti norėjome tik dėl konteksto, bet svečiai taip susižavėjo jį pamatę, kad beliko džiaugsmingai sutikti su jų pageidavimu“, – artimo bendravimo, ilgamečių ryšių puoselėjimo svarbą pabrėžia muziejaus direktorius ir prideda, kad su Baltijos simbolistų paroda bus atidarytas ir naujasis Orsė sezonas po rekonstrukcijos, o parodos laikotarpiu vyks ir koncertai, simpoziumas. Beje, paroda buvo planuojama surengti vėliau 2018-aisiais ir tik paskutinę minutę paankstinta iki balandžio – tai irgi pripažinimas turint omenyje, kokios užimtos ir svarbios Paryžiaus erdvės.
Iš daugiau nei 130 parodai atrinktų kūrinių, kuriuose aptikamos mitologijos, folkloro, fantazijų, sapnų ir vizijų pasaulio, dekadanso temos, net pusšimtis yra lietuviški. Orsė lankytojai pažindinsis su lietuvių simbolistais Čiurlioniu, Petru Kalpoku, Ferdinandu Ruščicu, Adomu Varnu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Latvijos menininkais Janiu Rozentaliu, Vilhelmu Purvyčiu, estais Kristjanu Raudu ir Konradu Vilhelmu Magi’u ir kt., paroda bendrai rūpinasi Estijos dailės muziejus Taline, Latvijos nacionalinis dailės muziejus Rygoje, Lietuvos dailės muziejus Vilniuje ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune. „Pagaliau Čiurlionis Paryžiuje bus ne vienas“, – ir vėl juokiasi O. Daugelis. Šypsosi, bet nejuokauja. 2000-aisiais Orsė muziejuje minėtas Čiurlionio 125-metis, čia tuomet eksponuoti 97 jo kūriniai.
„Kam čia reikia tuos paveikslus vežti, negi tik dėl to, kad imperatorius nusišypsotų?“, – nepatenkinti tuo, kad lietuviškos brangenybės gabenamos net į Japoniją, šaltą 1992 m. pradžios rytą klausė prie muziejaus konvojų pamatę kauniečiai. Galbūt tai – dar viena čiurlioniškoji legenda, galbūt – tuometinių nuotaikų koncentratas. 2018-aisiais ne vienas lietuvis turbūt labiau norėtų nuvykti į simbolistų parodos Paryžiuje atidarymą ir atsiriekti dalelę aplodismentų. Ir išties, juk tai mūsų šimtmetis. Tad, jei 2018 m. balandžio 9 – liepos 15 d. būsite Paryžiuje, užsukite pamatyti mūsų simbolizmo.
