„Ką, po velniais, čia veikia Gandhi?“ – šūkteli man draugė, kai mindamos dviračiais pravažiuojam Draugystės parką. „Žinok, ant vieno iš Kauno tiltų yra ir barzdotas nykštukas!“ – bandydama pademonstruoti savo žinias apie miesto skulptūras, rikteliu atgal. „Ai, nesuprasi to Kauno“, – burbteli ji ir nudumia toliau.
Tikrai nesuprasi. Dar būčiau norėjusi jai papasakoti apie tai, kad Gandhi, Indijos tautinio išsivadavimo lyderis, ir tasai nykštukas ant Nemuno salos tilto šiame mieste netgi turi sąsajų – tai miestų-partnerių dovanos Kaunui. Štai Gandhi skulptūra pastatyta Indijos konsulato iniciatyva. Na, o kodėl tarp daugiabučių kvartalų esančiame parke? Dar sovietmečiu įkurtas Draugystės parkas turėjo simbolizuoti ryšius tarp tautų, o dabar planuojama, kad šioje vietoje galėtų atsirasti ir daugiau miestų-draugų dovanų. Tuo tarpu inėtasis nykštukas nutūpė čia iš Lenkijos miesto Vroclavo – ten tikima, kad nykštukai neša laimę ir džiaugsmą. Nors pats Nemuno salos tiltas ne ką kuklesnis sėkmės talismanas – senieji kauniečiai jį žino neoficialiu pavadinimu „Tiltas, po kuriuo praskrido Kairys“, kai lakūno pasiekimas buvo įrašytas į Guinesso rekordų knygą.
Kaune gyvenu jau ketverius metus ir buvimas mieste labiau asocijuojasi ne su jo istorijos išmanymu, bet su pabirais faktais ir asmeniniais patyrimais. Ką reiškia gyventi Kaune? Iš tikrųjų nežinau; atrodo, kartais sunku papasakoti, ką reiškia gyventi savo pačios kūne, savo gyvenimą, tartum patirčiai nusakyti netinka nė vienas žinomas žodis. Miestas, rodos, dažnai lieka tik gyvenimo fonu, kur bėgam į troleibusą, susitinkam bičiulius, einam pro pastatus ir turim mėgstamą parduotuvę, kurioje nereikia daug galvoti, nes atmintinai žinom, kur padėtas sūris ir kur bananai.
Visgi, kai sustoju ir paklausiu: „O kaip tu laikaisi, Kaune, ir ką ten slepi po šita plytele?“, miestas prabyla, vaikšto kartu ir tampa lygiaverčiu bendrakeleiviu. Jis geriau nei istorijos vadovėlis papasakoja apie nesenus Lietuvos istorijos epizodus, nes visa tai matė. Dažnai galvoju apie tai, kad niekur kitur taip giliai nejutau ir nesupratau lietuvių tragedijos, trėmimų masto – čia, Kaune, apie tai kalba atminimo lentelės, sudalinti gyvenamieji tarpukariniai namai, pigiais sovietiniais dažais padengtos buvusių šeimininkų namų sienos, aikštė, kuri priėmė pirmosios Dainų šventės dalyvius ir iš kurios po keliolikos metų buvo tremiami žmonės.
Apie tai kalba ir, rodos, maži ar neryškūs epizodai. Dabar ant vieno iš Kovo 11-osios gatvės namų kabo atminimo lenta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui, politiniam kaliniui ir tremtiniui Juozui Urbšiui. Ar žinot, ką jis, gyvendamas šiame name, matė pro langus kiekvieną dieną? Sovietų armijos sunkųjį artilerijos pabūklą, stovėjusį visai šalia Kauno tvirtovės VI forto. Aplinka galima gąsdinti žmogų; toje pačioje aplinkoje galima kurti ir gražius dalykus. Pabūklo vietoje jau nuo 1990-ųjų yra chaotiškai susiformavęs Kryžių kalnelis. Tikiuosi, Urbšys spėjo pamatyti šiuos Nepriklausomybės ženklus.
Šalia gražių ir liūdnų istorinių pasakojimų, gyvenimas Kaune man reiškia lėtą ėjimą Laisvės alėja, ilgas eiles prie kavinių, kelis širdies infarktus, kai netikėtai aploja Žaliakalnio kiemų šunys, medinius namus su gėlių darželiais ir liūtus. Taip, kauniečiams, numanau, net antakis nevirptelėjo perskaičius „liūtus“, nes viskas aišku – vieniems liūtai asocijuojasi su Vytauto Didžiojo karo muziejumi ir kiekvieno kauniečio nuotraukų albume randama fotografija ant „liūtukų“.Kitiems tokia miesto egzotika ir liūtų riaumojimas prieš miegą įprastas, nes šalimais – zoologijos sodas. Jis, beje, ribojasi ir su vienu mano mėgstamiausių slėnių, pavadintu Adomo Mickevičiaus vardu. Poeto vardas suteiktas neatsitiktinai – Mickevičius čia mėgdavęs pagaudyti mūzas, čia jam buvo surengtas ir atsisveikinimo vakarėlis, kurio metu poetui dedikuotas akmuo. Suprantu jį, apdainavusį ir taip dažnai traukusį į šią ramią gamtos užuovėją, – slėnis flirtuoja su akimis kiekvienu metų laiku. Visgi įdomu, kiek naujų poemų neužgimė, nes atrodo, kad Mickevičiui, net ir neturėjusiam GPS ar „Google Maps“, slėnį rasti buvo lengviau nei dabartiniams Kauno dainiams – pasidalinusi nuotraukomis dažnai turiu ir miglotai paaiškinti, kaip iki jo nusigauti. Tik neikit per zoologijos sodo vilkų narvus!
Na, bet per ilgai užsibuvau vietiniam rajone, juk ir kitose Kauno dalyse yra egzotikos. Štai tereikia patraukti į Panemunės šilą, rečiau vadinamą oficialiu Jono Basanavičiaus vardu. Jis gerai pažįstamas kauniečiams, o minios užplūsta, kai ištinka „lietuviškasis sindromas“ – poreikis eiti pasivaikščioti vos pašvietus pirmajai pavasarinei ar paskutinei šiltai rudeninei saulei. Aš ne išimtis – tokiu metu linksmai žingsniuoju minioje ir braunuosi į savo mėgstamiausią taką – Žuvėdrų ir Lakštingalų alėjų atkarpą. Nesvarbu, iš kurios pusės pradėsite eiti, ar nuo Panemunės Aukštutinio, ar nuo Panemunės tako, visada geriausia keliauti šviečiant vakarinei saulei balandžio ar gegužės mėnesiais, tuomet taip gražiai krinta saulės spinduliai tarp pušų spyglių. Jei po kojomis neieškosit vabaliukų, prie vieno iš kamienų pamatysit užrašą „Energetinis sūkurys. 300 metrų“. Kaip pasakoja šios vietos atradėja(s) (įkūrėja(s)? pajautėja(s)?), „šiame sūkuryje yra jaučiama šilta, raminanti, tėvų ir vaikų ryšį atgaivinanti, sustiprinanti energija. Taip pat šioje vietoje galima pasisemti kūrybos, tikėjimo savimi ir kitų stiprių vibracijų“. O dar netikėjote, kai sakiau, kad Šile ieškau egzotikos.
Kaune tai ne vienintelė atmosferiška vieta. Jei aplanko slogutis, visada lauks Liūdesio alėja Aleksote. Paliūdėjus galima paėjėti čia pat esančia Vilties gatve ir įgauti tvirtumo, o vėliau mąstyti apie ateitį Svajonių alėjoje. Kiekviena istorija baigiasi gražiai – tą tik patvirtins visų šių gatvių sankirtoje esanti Grožio alėja. Šią vietą Aleksote visai šalia Botanikos sodo privalėjau aplankyti – juk turint SADauskaitės pavardę būtina įsiamžinti prie ženklo „Liūdesio al.“. Gražių gatvių pavadinimų pavyzdžių yra ir Naujamiestyje. Štai Pelėdų kalno pakraštyje išsidėsčiusios Kriaušių, Vyšnių, Obuolių ir Braškių gatvės, čionykščių sujungtos į kvartalą, meiliai vadinamą Kompotu. Jau girdžiu fone bumbantį savo vyriškį, man vis bandantį įrodyti, kad niekas taip šių gatvių nevadina, bet aš nepasiduodu ir toliau romantiškai įsivaizduoju gatves, kupinas skaniausių aromatų.
Link kurių miesto taškų dažniausiai skubate jūs – Skalsos, Soboro, o gal Fontano? Pamenu, pirmąkart išgirdusi, kad manęs lauks prie Skalsos, ilgai nesupratau, kodėl tokios gatvės man niekaip neranda taksi programėlėje. Prireikia laiko, kol kaunietiškos sąvokos tampa natūralia kalbos dalimi, o pažengusiojo kauniečio lygis įsijungia pradėjus po miestą naviguoti naudojant kaunietizmus. Šia proga įsivaizduokime kelionę išgalvoto personažo takais. Jis keliauja po miestą, apsilankydamas vietose, kurios galbūt neegzistavo vienu metu, tačiau paliko įspaudą skirtingų kartų kauniečių kasdienėje kalboje.
Nusprendžiau išlipti prie Mažojo Paryžiaus ir pereiti Laisvę. Prie Fontano susitikau su seniai matytu bičiuliu. „Nepavėlavau tik dėl gudraus taksisto, kuris Bermudų trikampyje mane rado iš pirmo karto“, – tarstelėjo draugas, vesdamasis mane Tulpės link. Aš, žinoma, mieliau valgyčiau dešrą iš Skalsos, nei sėdėčiau prie baltos staltiesės ir puodelio juodos kavos. Nuotaika visgi pagerėjo viduje susitikus keletą draugų iš Menkės. Greit nutarėm, kad šiandien su jais spręsim kosminius rebusus – nauja naktinė programa vilioja ir Orbitoj, ir Veneroj, netgi Planetoj naujas filmas. Gal visgi likti ant žemės ir nueiti į Aurą, Dainą ar Pasimatymą? O gal visa tai išmainyti į susitikimą su bibliotekininke Asta iš Kaunistikos? Nubėgau iki jos namų Slabodkėj, bet ji jau laukė manęs Boškėj. Pakalbėję apie rutinas, vėliau norėdami būti arčiau dangaus užlipom ant Prisikėlimo stogo, kur suglaudę galvas panoramoje įžvelgėm Santaką, Vitebską ir netgi kraštelį Brazilkos terasų. Vakarą užbaigėm po Laisvės kojomis, stebėdami grakščiai sustingusią bronzinę vėliavą. Šiame mieste galiu rinktis – stovėti po Laisvės kojomis ar Laisve vaikščioti, bet niekada nebūnu be jos.
Aš, nors ir neišgalvotas personažas, irgi moku keliauti laiku. Atmintyje išnyra vienas pirmųjų prisiminimų apie Kauną – man šešeri, tėvų automobiliu kylam į Parodos kalną. Šviečia auksinė vakaro saulė, valgau ledus, pro automobilio liuką žiūriu į greit pralekiančius medžius, radijuje pleškina The Velvet Underground „Take a Walk on a Wild Side“. Viskas atrodė tobula – šis epizodas tapo vienu kertinių prisiminimų apie miestą, kuriame tada nei gyvenau, nei planavau gyventi. Užtat dabar drąsiai galiu pasakoti, kad į Kauną atsikrausčiau Lou Reedo dėka, jis paskatino pabandyti kitą kelią – čia apsigyventi nusprendžiau per penkias minutes (būtent tiek arba 1056 žingsnius užtrunka užlipti į Parodos kalną!), tik, beje, jau po dvidešimties metų nuo minėto atsiminimo. Kaunas pažėrė nemažai rebusų, bet dabar manau, kad miestas, į jį atvažiavus, kaip dovaną įteikia formulę „Kaunas yra X“ ir kviečia skirtingais pjūviais jį panagrinėti. Vis dar ieškau ir klausinėju Kauno: „Tai kas po ta plytele, kas šiame šile, kas šioje gatvėje?“ Gal ilgainiui pavyks įminti, kas visgi yra to paslaptingo nežinomojo reikšmės vietoje. Tik nenustebkite, jei jūsų X nesutaps su kito(s) tyrinėtojo(s) – miesto tyrinėjimas ne matematika, o žaidimas su skirtingais sudėtingumo lygiais.
