„Kultūrinė diplomatija nėra vien tik tiltas, kuris palengvina bendradarbiavimą tarp tautų. Esu įsitikinusi, jog kultūrinė diplomatija gali užkirsti kelią karams“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Frankofonijos šalių centro koordinatorė dr. Giedrė Pranaitytė.
Dar vaikystėje užsimezgusi meilė prancūzų kalbai ir šios šalies kultūrai pašnekovei ne tik atvėrė profesines galimybes, bet ir leido suvokti kultūrinės diplomatijos svarbą šalies identiteto išsaugojimui. Šias vertybes ji stengiasi ugdyti ir savo studentuose.
Nuo Žanos d’Ark iki diplomatijos studijų
„Mano mama Salvinija Pranaitienė buvo istorijos mokytoja. Jos pasakojimai apie viduramžius, ypatingai Žaną d’Ark mane itin žavėjo. Taip pat pamenu pas senelius kabant Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos Širdies paveikslus, nutapytus pagal prancūzų šventosios Margaritos Marijos Alakok mistines vizijas. Tad mano pirmoji pažintis su Prancūzija buvo per jos istoriją ir dvasingumo tradiciją“, – pasakojimą pradeda G. Pranaitytė.
Nors mokykloje mokytis prancūzų kalbą nebuvo galimybių, šios svajonės ji nepaleido. Vėliau įstojusi į anglų kalbos filologijos studijas, prancūzų kalbą pasirinko kaip papildomą discipliną.
„Lankiau visas įmanomas paskaitas ir kursus, kad tik šią kalbą išmokčiau. Papildomai rinkausi profesines studijas, įgijau tarptautinius sertifikatus. Tuo metu išvykti į Prancūziją nebuvo taip paprasta, be to, ir brangu. Kadangi Lietuvos atkurtos nepriklausomybės pradžioje pagrindinis būdas išvykti į užsienį būnant studentu buvo per Taizé vienuolinę bendruomenę, taip su kurso draugais, pasinaudoję šia galimybe, susiorganizavome savo pirmąją kelionę į Prancūziją“, – prisimena pašnekovė.
turime mokėti statyti saugumo architektūros pamatus ne tik karinėmis priemonėmis.
Jau nuo pirmojo studijų kurso anglų ir prancūzų kalbos vertėja įsidarbinusi G. Pranaitytė tikina darbo pasiūlymų niekada nestokojusi. „Tuo metu Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą, tad reikėjo versti daug su šia sritimi susijusių teisės aktų. Būtent tai tapo mano tramplinu į politiką“, – sako keletą metų Europos Sąjungos (ES) Regionų komitete dirbusi G. Pranaitytė. Gyvendama Briuselyje ir turėjusi galimybę ne vieną politinį procesą stebėti iš arti, moteris pasakoja norėjusi rasti sritį, kurioje galėtų apjungti tiek meilę kalboms, tiek ir domėjimąsi politika. Taip ji pasirinko tarptautinės diplomatijos doktorantūros studijas VDU.
„Grįžusi į Kauną tikslingai pasirinkau tyrinėti JAV ir Prancūzijos kultūrinės diplomatijos lauką. Jau doktorantūros studijų metais ne kartą vykau į Prancūziją. Tačiau šįkart jau susitikti su pirmaisiais prancūzų diplomatais, rezidavusiais Lietuvoje mums atkūrus nepriklausomybę. Ypatingai didelį įspūdį paliko pirmasis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Filipas de Siurmenas. Kultūrinė diplomatija į gyvenimą atėjo labai harmoningai ir tapo mano didžiąja aistra. Visa tai, kas įdomu man pačiai, stengiuosi perteikti ir savo studentams“, – sako VDU Frankofonijos studijų programos dėstytoja.
Esame linkę nuvertinti kultūros galią
Kultūrinė diplomatija ypatingai svarbų vaidmenį vaidina nesantaikos ir karo metu. O karai, pasak G. Pranaitytės, kyla tada, kai diplomatai nebegali susišnekėti. „Dabar, kai karas vyksta Ukrainoje, matome karinės arba kietosios galios apraiškas. Tuo metu minkštoji arba kultūros galia yra paremta siekiu ne tik pritraukti būsimą partnerį, bet ir bendrauti su oponentu ar net priešu. Galų gale visi karai baigiasi derybomis, tad turime mokėti statyti saugumo architektūros pamatus ne tik karinėmis priemonėmis“, – apie kultūrinės diplomatijos svarbą kalba pašnekovė, kurios manymu, Lietuvoje į šią sritį yra žiūrima vis dar trumparegiškai. Vyrauja įsitikinimas esą kultūrai užtenka vien to, kas lieka išsprendus ekonominius ir socialinius klausimus.
„Juk ir Vinstonas Čerčilis Antrojo Pasaulinio karo metais savo lakūnams yra pasakęs, jog Didžiojoje Britanijoje reikia ypatingai saugoti muziejus ir kultūros įstaigas. Nes jei nebeliks kultūros, nebebus, ką ginti. Ši jo mintis išlieka aktuali ir šiandien. Jei prarasime savo tautinę kultūrą ir savastį, nebeturėsime, ką pasiūlyti pasauliui. Nebeturėsime, ką ginti ir galiausiai nuskursime dvasiškai“, – teigia VDU Frankofonijos šalių centro atstovė.
Deja, bet tendenciją nuvertinti savo pačių kultūrą ji pastebinti ir studentų tarpe. „Tokiu atveju pasiūlau jiems pasigilinti į mūsų šalies literatūrą. Štai kad ir poetas Oskaras Milašius – mūsų pirmasis atstovas Prancūzijoje tarpukariu, visą gyvenimą rašęs prancūzų kalba, nors jo kūrinių rinktinė prancūzų kalba naujai perleista tik visai neseniai. Prisiminkime 2000-aisiais Paryžiuje Musée d’Orsay (Orsė muziejuje), surengtą retrospektyvinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio parodą ar 2018 m. vykusią Baltijos dailininkų simbolistų parodą, skirtą Baltijos valstybių šimtmečiui paminėti, kurią savo vizitu pagerbė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Taip pat nepamirškime ir savo teatralų pasiekimų – dažnai tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje mūsų šalies atstovai susilaukia didelio dėmesio ir laimi pirmąsias vietas. Visa tai yra ne tik mūsų menininkų, bet ir diplomatų, kurie šias iniciatyvas remia bei įgyvendina turėdami ribotus finansinius išteklius, nuopelnas“, – Lietuvos pasiekimus Prancūzijos kultūriniame lauke vardija pašnekovė.
Paskaitose mokosi kultūrinio dialogo subtilybių
Geras kitos šalies kultūros ir etiketo taisyklių išmanymas gali padėti užmegzti gerus verslo santykius, įsitikinusi G. Pranaitytė, šių sričių teorinę ir praktinę medžiagą pateikdama studentams savo vedamų paskaitų metu.
„Stengiuosi, kad studentai, prieš integruodamiesi į darbo rinką ir bendraudami su žmonėmis iš prancūzakalbių šalių, suprastų jose vyraujančius kultūrinius kodus. Štai pavyzdžiui, turime skambinti verslo partneriui ir išspręsti kažkokį skubų reikalą. Ką darome mes, lietuviai? Paskambinę iškart dėstome turimą problemą. Tuo metu prancūzai telefoninį pokalbį pradės atsiprašydami už sutrukdymą, paklaus pašnekovo apie jo šeimą ar hobius ir tik tada pereis prie reikalo, kurį reikia išspręsti“, – praktinius etiketo taikymo ypatumus apibūdina VDU dėstytoja.
Paskaitose ji taip pat stengiasi studentams teorinę medžiagą perteikti taikydama konkrečius istorinius ir kultūrinius įvykius. „Per diplomatinės prancūzų kalbos paskaitas su studentais nagrinėjame diplomatinius reiškinius, pavyzdžiui, Alžyro karą, kuris yra vienas dramatiškiausių Prancūzijos istorijos puslapių arba pasakodama apie Senegalo šaulių vaidmenį Pirmajame pasauliniame kare integruoju literatūros kūrinius šia tema. Taip ne tik prasiplečia studento intelektualinis laukas, kartu tai ir terpė tarpkultūriniam dialogui užsimegzti“, – apie kultūrinio konteksto išmanymo svarbą kalba G. Pranaitytė.
Studijų metai – pasaulėžiūrai plėsti
Pasak pašnekovės, vienas smagiausių dalykų jai – matyti, kaip nuo pagrindų prancūzų kalbą pradėję mokytis studentai, per ketverius bakalauro studijų metus atskleidžia savo gabumus ir atranda save. „Dauguma studentų šalia pagrindinės savo studijų programos pasirenka ir gretutinius studijų dalykus. Vieni renkasi žengti pedagogo keliu, kiti domisi literatūra ir specializuojasi vertimų srityje. Šiuo metu Lietuvos leidyklose išaugusi prancūziškos literatūros paklausa šią sritį daro ypač perspektyvia. Dar kitai daliai studentų Frankofonijos šalių studijos tampa tiltu į tolimesnes diplomatijos ir tarptautinių santykių studijas – kelią, kurį pasirinkau ir aš pati“, – pavyzdį pateikia G. Pranaitytė.
Ji įsitikinusi – nepriklausomai, kokį dalyką pasirenki studijuoti, jei nejauti tam aistros, pasiekti profesinių aukštumų bus sunku. „Itin anksti pradėti profesinį kelią ir studijas nustumti į antrą planą taip pat nėra pozityvu. Universitetinių studijų metai – pats geriausias laikotarpis į save „siurbti“ visas įmanomas žinias ir įspūdžius, keliauti. Tada ir profesinė veikla, kokią ją vėliau bepasirinktum, teiks daugiau pilnatvės. O ir geriau save pažinęs tapsi patrauklesniu bei vertingesniu darbuotoju būsimam darbdaviui“, – pokalbį baigia G. Pranaitytė.
