Kino leidybos kompanija „Taip toliau“ šį savaitgalį žiūrovus pakvies į senegalietiško kino programą , kuri bus rodoma ir Kauno „Romuvoje“. Keturi programos filmai, sujungia skirtingas šalies, kurioje gimė Afrikos kinas, kartas, ir tęsia senesnes, nei pats kinas tradicijas. Tai filmai, kurie išsiskiria savo vizualine kalba ir aktualumo nepraradusiomis istorijomis.
„Programa „Taip toliau: į Senegalą“ gimė iš noro suteikti žiūrovams platesnį kontekstą iš kurio ateina šiandien vis ryškiau kino festivaliuose matomas Afrikos kinas.“ – sako viena iš jos sudarytojų Aistė Račaitytė. Neseniai vykusiame Berlyno kino festivalyje pagrindinis prizas atiteko senegalietės-prancūzės Mati Diop filmui „Dahomėja“, o 2019 m. ji tapo pirmąja juodaode moterimi kurios filmas buvo atrinktas į Kanų kino festivalio konkursinę programą. Jos ilgo metro debiutas „Atlantės“ ten laimėjo „Didįjį prizą“. Filmas tapo vienu svarbiausių tų metų filmų, tačiau Lietuvoje taip ir nebuvo parodytas, nes jį iškart po premjeros įsigijo „Netflix“.
Po 4 metų kita senagalietė-prancūzė Ramata-Toulaye Sy pakartojo Diop istoriją – jos debiutinis filmas „Banelė ir Adama“ taip pat buvo atrinktas į Kanų konkursą, kuriame, svarbu paminėti, debiutai, o ypač iš Afrikos pasitaiko itin retai. Šie pavyzdžiai iliustruoja kylančią stiprią kūrybinę bangą, o kartu, kitokios, nei vakarietiška, perspektyvos aktualumą pasauliniame kino lauke. Būtent todėl „Taip toliau“ kuratorėms, kalbantis su pristatyti savo filmo į Lietuvą atvykstančia Ramata-Toulaye Sy, gimė programos idėja. „Norėjosi koncentruota programa užčiuopti naujos ir energingos Afrikos kino režisierių, neretai kuriančių ir gyvenančių tarp Senegalo ir Prancūzijos, kartos pulsą, o kartu atskleisti ryškią ne tik temų bet ir formos sintezę su Senegalo kino, kurio vienu iš tėvų yra laikomas Djibril Diop Mambéty, ištakomis.“– pasakoja Ramata-Toulaye Sy.
Kartu su visos Afrikos kino tėvu laikomu Ousmane’u Sembène ir pirmąja moterimi režisiere, senegaliete Safi Faya, aktorius, oratorius, kompozitorius ir poetas Djibril Diop Mambéty buvo vienas pirmųjų Afrikos kino kūrėjų. Nors sukūrė tik penkis pilno ir vidutinio metro filmus, dėl originalios ir eksperimentinės kino kalbos bei netradicinio, nelinijinio pasakojimo stiliaus, jis buvo įvertintas visame pasaulyje.
Nepaisant to, kad kinas Afrikoje buvo pradėtas kurti tik 7-ąjame deš., vienu svarbiausių jo modernizatoriumi laikomas Djibril Diop Mambéty teigė, kad kino kalba yra artima kultūroms, kur svarbiau už raštą yra iš kartos į kartą žodžiu perduodamos istorijos. „Afrika turi nepaprastai daug kinematografinio potencialo. Tai, kad Afrika egzistuoja, yra gera žinia kino ateičiai. Kinas gimė Afrikoje, nes pats vaizdas gimė Afrikoje. Taip, priemonės yra europietiškos, bet kūrybinė būtinybė ir pagrindimas egzistuoja mūsų žodinėje tradicijoje. Kaip anksčiau sakiau vaikams, norint sukurti filmą, tereikia užmerkti akis ir pamatyti vaizdus, taip gimsta kinas. Afrika yra vaizdų šalis ne tik dėl to, kad afrikietiškų kaukių atvaizdai sukėlė revoliuciją viso pasaulio mene, bet ir dėl žodinės tradicijos. Žodinė tradicija yra vaizdų tradicija. Tai, kas pasakyta, yra stipriau už tai, kas parašyta; –žodis kreipiasi į vaizduotę, o ne į ausį. Vaizduotė sukuria vaizdą, o vaizdas sukuria kiną, todėl esame tiesioginiai kino tėvai.“
Programoje rodomam Mambéty debiutiniam filmui „Touki Bouki“ (1973 m.), pernai suėjo 50 m. ir jis yra laikomas pasaulio kino šedevru, kuris vis dar atrodo nepaprastai modernus, tarsi kalbėtų apie šiandieną. Pagrindinės filmo temos – jaunystė, turtas ir iliuzijos, o jo centre – jauna madinga Senegalo pora, bėganti nuo savo šeimų ir svajojanti apie gyvenimą Paryžiuje. Pabėgimo istorija sukasi apie įžūlius ir neteisėtus jų bandymus prasimanyti pinigų laivo bilietams į Europą. „Mane domina marginalizuoti žmonės, nes tikiu, kad būtent jie daugiau prisideda prie bendruomenės evoliucijos nei konformistai. Marginalizuoti žmonės pastūmėja bendruomenę į santykį su platesniu pasauliu. „Touki Bouki“ veikėjai man įdomūs, nes jų svajonės nėra paprastų žmonių svajonės. Anta ir Mory nesvajoja apie pilių statymą Afrikoje, jie trokšta atrasti savo Atlantidas už vandenynų. Jų svajonės siekis leido man pačiam siekti svajonių, o mano būdas pabėgti nuo tų svajų buvo juoktis iš jų. Mory ir Antos svajonės privertė juos jaustis svetimais savo šalyje.“ – apie savo herojus pasakojo Mambéty. Filmas nukrypo nuo įprasto didaktinio šablono, kurio laikėsi tokie Afrikos kino grandai kaip Ousmane’as Sembène, ir parodė Mambéty ryžtą siekti meninės laisvės tuo metu, kai afrikiečių kinas dar tik bandė įsitvirtinti pokolonijiniame kontekste. „Mano galva režisierius negali apsiriboti vien faktais. Reikia rinktis: arba būti populiariu ir kalbėti su žmonėmis supaprastintai, arba ieškoti autentiškos afrikietiškos kino kalbos, kurioj nebūtų plepalų, o būtų siekiama tikslingo vaizdų ir garsų panaudojimo.“
Diop giminė Senegale žinoma kaip talentingų kūrėjų šeima. Djibril Diop Mambéty brolio, muzikanto Wasis Diop dukra, Mati Diop, iš dėdės paveldėjo talentą režisūrai ir nekonformistinį požiūrį į kūrybinę laisvę. „Labai gerai suprantu savo paveldo privilegiją, tačiau tai nėra kažkas, ką nešiojuosi ant pečių. Tai, kad esu didžio menininko dukterėčia, dar nieko nereiškia. Svarbu tai, ką darai su palikimu. Apie tai net sukūriau filmą.“ – apie programoje „Taip toliau: į Senegalą“ rodomą 2013 m. filmą „Tūkstantis saulių“ pasakojo Diop.
Karjerą kine pradėjusi kaip aktorė, Mati Diop pasuko į režisūrą grįžusi į Senegalą, kur pratęsė savo dėdės filmų temas ir net istorijas. Filme „Tūkstantis saulių“ Diop keliauja ieškodama savo ištakų prieš 30 m. sukurto „Touki Bouki“ pėdsakais ir susipažįsta su pagrindiniu filmo aktoriumi, kuriam, kaip ir filmo herojui, taip ir nepavyko palikti Senegalo. „Touki Bouki“ ir išryškina, ir kovoja su Senegalo hibridizacija – ikikolonijinės Afrikos ir kolonijinių Vakarų elementų maišymo – sudėtingą formalizmą derindama su humoru. Pasak Diop, tai filmas, kuriame ypač juntama dėdės įtaka jos kūrybai, ir išlieka asmeniškiausiu jos kūriniu. „„Tūkstantis saulių“ labai susijęs su mano afrikietiškos ir senegalietiškos tapatybės tyrinėjimu“, – sakė Prancūzijoje gyvenanti, tačiau Afrikoje kurianti režisierė.
Mati Diop filmas „Atlantės“ sukurtas remiantis to paties pavadinimo jos trumpo metro filmu, kuriame užfiksuoti kelių senegaliečių draugų, svarstymai apie Europos svajonės kainą – pavojų gyvybei keliančią kelionę laivu per vandenyną. Melancholija persmelktas filmas elegantiškai kalba apie opią nelegalios migracijos realybę ir pavojus, kuriuos dar 1973 m. taikliai užčiuopė pats Mambéty. Mati Diop sako, kad kinas turi moralinę pareigą kurti matomumą: „Grįžus į Senegalą atgaivinti ir tyrinėti savo afrikietiškos kilmės ir palikimo, sužinojau, kad jaunoji karta masiškai bėga iš šalies į Europą laivais ieškodama geresnės ateities. Tai, kad jūroje žuvo tiek daug jaunų žmonių, man kėlė didelį nerimą, ir buvo sunku matyti, kaip žiniasklaida neteisingai interpretuoja jų istorijas.“
Matydama, kad viešumoje trūksta kritinio diskurso emigracijos tema ir per mažai kalbama apie į migraciją vedančius motyvus, tarp kurių ne tik ekonominiai sunkumai, bet ir politinis persekiojimas ar vertybiniai konfliktai, Diop jautė turinti daugiau ką pasakyti ir norėjo pasiekti platesnę auditoriją, todėl ėmėsi ilgo metro filmo: „Šių žmonių gyvenimai neturėtų nueiti veltui, migracija paliečia visus.“ „Atlantės“ gimė dar prieš tai, kai apie migraciją buvo imta kalbėti krizės terminais. „Aš asmeniškai manau, kad egzistuoja ne migracijos krizė, o moralinė ir politinė krizė. Kadangi esu imigranto dukra, migracija yra mano istorijos ir tapatybės dalis, todėl į ją žiūriu kaip į sudėtingą ir egzistencinę tikrovę, o ne kaip į temą.“
„Atlantėse“ meistriškai pinant skirtingus pasakojimus ir magiškus elementus režisierei pavyko sukurti giliai jaudinančią vaiduoklišką meilės istoriją. Filmas prasideda nuo to, kaip statybininkas Suleimanas ir jo kolegos, apgauti korumpuotų rangovų, jaučia neturintys kitos išeities, nei geresnio gyvenimo ieškoti svetur. Suleimanui palikus Dakarą ir mylimąją Adą, netrukus krantą pasiekia žinia, jog laivas nuskendo. Toliau sekama Ados ir kitų, kuriuos paliko jauni vyrai, gilią naktį išplaukę laivu į vandenyną, istorija, apipinta antgamtiškais motyvais.
„Kinas gali padėti užmegzti glaudesnį ryšį tarp žmonių ir padėti susikalbėti temomis, su kuriomis jie klaidingai mano neturį nieko bendro. Tai galinga priemonė, kuri gali paskatinti susirūpinimą žmogiškuoju lygmeniu ir sujungti. Prisiminkime, kokią didžiulę reikšmę turėjo graikų tragedija to meto visuomenėje. Manau, kad turėtume pasitikėti kinu taip pat, kaip graikai pasitikėjo teatru.“ – sako Diop.
Senegalietiška Romeo ir Džiuljetos tragedija kartais vadinamas Ramatos-Toulaye Sy filmas „Banelė ir Adama“ atsispiria nuo klausimo: kaip gyventi individualų gyvenimą, neatmetant bendruomenės? Režisierei tai glaudžiai siejasi su feministine kritika, nes veiksmas vyksta pamaldžioje islamo bendruomenėje, kurioje moteris turi labai griežtai apibrėžtą rolę. „Ji ieško, bet neranda būdo, kaip gyventi bendruomenėje kaip moteris. Ji nenori būti tokia kaip kitos, bet neįmanoma būti, ir kokia nori būti. Tai tragiška veikėja, kurios egzistencijai trūksta laisvės iki galo išgyventi meilę, būti savimi, priimti meilę, aistrą, taip pat ir beprotybę.“ – pasakoja režisierė Ramata-Toulaye Sy. Banelė taip nori ištrūkti – ne už vandenyno, bet bent jau už kaimo ribos, o tai pasirodo lygiai taip pat sunku. Kaip ir visi programos „Taip toliau į Senegalą“ filmai, „Banelė ir Adama“ kalba vaizdų kalba – istorijos tragizmas diktuoja filmo toną – nuo saulės nutviekstos idiliškos romantikos iki psichologinio siaubo pustomų dykumos dulkių. Tai filmas apie neįmanomą meilę prieš pat nujaučiamą pasaulio pabaigą, kuris elegantiškai įpina ir ekologines temas.
Programa „Taip toliau į Senegalą“ bus rodoma „Skalvijos“ kino centre Vilniuje ir „Romuvos“ kino centre Kaune, gegužės 3-4 d. O filmas „Banelė ir Adama“ nuo penktadienio rodomas kino teatruose visoje Lietuvoje. Į Vilnių atvykstanti režisierė Ramata-Toulaye Sy pristatys visus programos filmus. Daugiau informacijos interneto svetainėje.
