Apie Kazį Binkį Maironio lietuvių literatūros muziejuje mintys pradėjo suktis jau pernai, kai jam sukako 130. Spalvingų asmenybių meno pasaulyje netrūksta, tačiau K. Binkis, regis, pralenkia jas visas. Jo energija ir vitališkumas gyvenimą pavertė pačia margiausia mozaika, kurioje netrūksta džiaugsmų, kalčių, nusivylimų, pasiekimų ir altruizmo.
Tačiau apie poetą kalbėti neįmanoma be jo įspūdingosios palaikymo komandos – „Keturių vėjų“. Sambūrio, kuris pradėjo rinktis į triukšmingus paldieninkus kukliame K. Binkio nuomojamame bute ir išpildė seną svajonę. Todėl ką tik atidarytoje parodoje „KaBinkis“ galime keltis 100 metų atgal į praeitį, 1924-uosius metus, kai keturvėjininkai pagaliau šventė pirmojo „Keturių vėjų“ žurnalo pasirodymą. Jis ir tuomet, ir dabar tebekelia klausimų. Tad muziejus, svečiuodamasis rubrikoje „Muziejus trečiadienis“, tęsia praėjusį mėnesį pradėtą pasakojimą šia tema, o perskaičiusių parodų kuratorės Audronės Meškauskaitės tekstą laukia Rotušės a. 13.
„Keturių vėjų“ reikšmės literatūros procese negalime apibūdinti vienareikšmiškai, tačiau akivaizdu, kad nepaisant kontroversiškai vertinamos meninės keturvėjininkų kūrybos vertės, tai buvo neišvengiamas literatūros modernėjimo procesas. Todėl turime, ką švęsti, prisimindami žurnalo, literatūrinio sąjūdžio ir jo iniciatoriaus K. Binkio kūrybos istoriją!
„Keturių vėjų“ pradžia veda į 1920 m. rudenį, kai K. Binkis su draugu Juozu Petrėnu sėdėjo Gedimino kalno papėdėje ir svajojo apie modernų literatūros žurnalą, kuris būtų bent kažkiek panašus į Vokietijoje skaitytus „Die Aktion“ arba „Der Sturm“. Tuomet į galvą pirmiausia atėjo pavadinimas – „Geležinis vilkas“. Ši vizija, kaip žinia, pakito, transformavosi, tačiau išliko K. Binkio užsidegimas iš užsienio parsivežti naujoves, kurių prisižiūrėjo ir prisiklausė mokydamasis bei dirbdamas Vokietijoje. Net spaudoje buvo informuota, kad K. Binkis išvyko „į užsienius lavintis toliau dailiosios raštijos srity“. Rašytojas apsigyveno judrioje Kurfurstendammo gatvėje Berlyne ir mėgavosi kubistų, futuristų, dadaistų ir kitų …-istų gyvenimo teatru. Tiesa, Vakaruose didžioji avangardizmo banga jau buvo benuslūgstanti, o čia, Lietuvoje šilto priėmimo ir nereikėjo tikėtis – naujovės visada baugina. Apie tai ir paroda „KaBinkis“.
Turėjo daug visko įvykti, susidėlioti marga sėkmių ir nesėkmių dėlionė, kol pagaliau 1922 m. vasario 16 d. išėjo „Keturių vėjų pranašas“. Didžiausia bėda ir iššūkiu tapo pinigai. Be jų – niekaip! Teko apsiriboti kukliu aštuonių puslapių žurnalu. Šiam literatūriniam šuoliui avangardistai atsakingai pasiruošė – buvo pasirinktos ketvirtosios nepriklausomybės metinės. J. Petrėnas atsiminimuose rašė: „Kaip gražiai mums svajonėse atrodė tasai keturiavėjiškasis pasirodymas – Vasario 16 d. Kauno gatvėse bus minios žmonių, o mes išspausdinsim savo „Pranašo“ daug tūkstančių kopijų ir – kas mokės, kam veltui duosime, bet kad visos tos minios žinotų, ko mes anuo metu taip smarkiai troškome. Mes norėjom eiti į savo tautos žmones ir šaukti juos mylėti poeziją, meną, kūrybą. Ir mums atrodė, kad tai visa, apie ką mes anuomet kalbėjom, bus lygiai visiems artima ir suprantama.“
Numeryje išspausdintas manifestas, kuris pradėjo vis ilgėjančių literatūrinių manifestų madą. Jame surašyti „jaunų iškeltagalvių, nenuoramų ir vėjavaikių“ reikalavimai: paskelbus kovą senatvei, vertelgystei ir apsnūdimui, vitališku žodžiu atjauninti žmonių dvasią ir akinančia dinamiško meno šviesa nutvieksti niūrią dabartį; plėsti naujojo meno kūrėjų gretas, kurios, remdamosi liaudies kūrybos tradicijomis, garsintų savo šalį.
Kai „Keturių vėjų pranašas“ išbandė visuomenę ir jos reakcijas, atėjo laikas pasirodyti kitiems „Keturių vėjų“ numeriams, kurie buvo be galo skirtingi, sudaromi vis kitų menininkų, nenumaldomai vėstant keturvėjininkų idėjinio vado K. Binkio entuziazmui. Parodoje ir pamatysite visą šio leidybos reiškinio „išklotinę“: susipažinsite su keturvėjininkais, kurie rinkosi į paldieninkus, skaitė, ginčijosi ir mokėsi iš kolegų, užsienio menininkų ir tautosakos. Taip, užsienio šalių patirtis buvo labai stipri, keturvėjininkai sulaukdavo kritikos ne tik dėl stiliaus ir raiškos, bet ir plagijavimo, mėgdžiojimo. Tik ar kitaip buvo įmanoma? Kol mokaisi, ieškai savo raiškos, neišvengiamai seki priekyje einančius. Ir „Keturi vėjai“ to neslėpė.
Pats K. Binkis beveik kiekvieną pirmadienį susirinkimuose tradiciškai perskaitydavo savo įkvėpėjo Vladimiro Majakovskio eilėraštį. Įtakos iš Rytų buvo svarbios beveik tiek pat, kaip ir iš Vakarų. Ir tai buvo dar vienas pretekstas smerkti. „Keturi vėjai“ – tai tuščias muilo burbulas; lėbautojai; nei vieno skatiko už tokį „naują meną“ neverta aukoti; tai vien materija ir t. t. Kultūros visuomenė jautė nusivylimą nereguliariai pasirodančiais „Keturiais vėjais“. Ir šiam įkaitintam fone kartą kilo idėja surengti renginį, kuris buvo… teismas. Į jį parodoje pateksite ir Jūs. „Keturių vėjų“ teismas įvyko 1927 m. žiemą sausakimšoje Lietuvos universiteto salėje. Dirbtinis intelektas padėjo sukurti apie tai trumpą filmuką, kuris padės pasijusti lyg ten buvus. Pamatysite, kad kritikos teisme visgi buvo mažiau nei pateisinimų, tačiau intrigos kol kas nenorime atskleisti.
Kaltinimų „Keturi vėjai“ sulaukdavo daug ir net labai skaudžių. Nuolat klausėsi aštrios kritikos ir patys kritikavo, provokavo, kartais jautėsi nepakankamai kompetentingi ir tai dangstė arogantiška laikysena. O kur dar gyvenimo nesėkmės ir kaltės dėl artimųjų mirčių ir ne tik jų… Tuomet ir norisi sušukti: „KaBinkis“! Taip pamažu parodos koloritas tamsėjo iki bekompromisiškai juodo. Bet ir toje tamsoje ryškėja pagrindiniai K. Binkio veiklos akcentai – šviesos blyksniai. Vienas tokių – poezijos rinkinys „100 pavasarių“, kuris buvo gana pozityviai sutiktas. Gaila tik, kad ne iš karto buvo pastebėtas ir recenzijų pasirodė gana mažai. Rinkinio istorija verta detektyvo, nes pirmasis leidimas Vokietijoje buvo sustabdytas, todėl visai nedaug knygelių pasiekė Lietuvą. Vis dėlto, parodoje galite pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomą Kazio Šimonio iliustruotą originalą. Ir antrąją, jau Lietuvoje pasirodžiusią, rinkinio laidą, paties K. Binkio pasirašytą raštelį, kad apmokėjimą gavo, ir kitų įdomybių.
Kiek daug keturvėjininkų laikais buvo kalbama apie naują veržlią, pomaironinę literatūros epochą! Tačiau J. Aisčio prisiminimuose skaitome, kad K. Binkis kuo puikiausiai suvokė Maironio ir jo poezijos vertę: „Jaunieji manė, kad vėjininkai neapkenčia paties Maironio. Ir buvo susidariusi tokia jau beveik nuomonė, kad kiekvienas jaunas galėjo pasireikšti ir tapti moderniu bei sroviniu, tik nepalankiai atsiliepęs apie Maironį. Kartą toks Vl. Suchockis ironiškai atsiliepė apie Maironį Binkio akivaizdoje. Binkis įtūžo ir tarė: „Vaikine, mes nė vienas čia nesame verti nuvalyti Maironiui batų…“ Įdomu, kad ir Maironis, ir K. Binkis, – abu buvo tikrieji pavasario dainiai, abiem šis atsinaujinimo laikas buvo labai svarbus. Tik stilistika skirtinga, kurią atpažinti kviečiame žaidžiant ir mokantis kurti lyg to laiko modernistai.
Stilistika, savita leksika ir jos atspalviai itin svarbūs poezijoje, kuri perteikia autoriaus pasaulėvoką. O kaip ją seksis pagauti ir perteikti dirbtiniam intelektui? Paprašėme jo perskaityti keletą K. Binkio eilėraščių iš „100 pavasarių“ rinkinio vaizdais – pamatyti tai, ką poetas nupiešė žodžiais. Ir dabar jau darosi aišku, kad pakeisti kuriančią asmenybę jam dar pavyks negreitai.
Naujosios MLLM parodos tamsoje iškyla ir ateities Kaunas, kokį savo vizijose matė tarpukario menininkai, o jas į savo kūrinį sudėjo menininkas Liudas Parulskis. Labai įdomu dabartį analizuoti iš praeities perspektyvos, matyti keturvėjininkų, laikiusių save iš dalies futuristais, ir kitų akimis. Retrofuturizmas – tai žvilgsnis iš praeities į ateitį, kurį mes galime vertinti iš dabarties pozicijų. Praeitį su šiandiena jungia kitas menininkas – tapytojas ir K. Binkio vaikaitis su savo abstrakčios tapybos darbais, kurie darniai įsikomponavo į teminį parodos audinį.
Kiekviena tamsa veda į šviesą. Parodos tamsa atsveriama altruistinių, nesavanaudiškų, savo šaliai ir jos žmonėms skirtų darbų šviesa. Ir ji mums šviečia iki šiol – net ir ilgo šimtmečio atstumu.
Partneriai: skaitmeninės medijos sprendimų įmonė MultimediaMark ™
Parodą rengė: kuratorė Audronė Meškauskaitė, dizainerė Inga Zamulskienė, muziejininkės Marija Kaškonienė, Regina Mažukėlienė, Nijolė Raižytė.
Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
