Beklaidžiodama siauromis Kauno senamiesčio gatvelėmis, visuomet žvalgausi į mažų krautuvėlių vidų – taip esu ne kartą nustebinusi save maloniais atradimais. Vienas tokių – apie 20 metų Kurpių gatvėje gyvavusi Egidijaus Rudinsko grafikos galerija, kuri prieš metus perleista visai kitos meno šakos kūrėjoms – juvelyrėms Agnei Žaltauskaitei (Agne Zaltauskaite Jewelry) ir Kamilei Stanelienei (Lata Jewellery).
Užsukusi išvydau menininkes, kuriančias papuošalus iš perdirbto popieriaus, skardinių ar tiesiog gamtoje rastų akmenėlių. Pasikalbėjome apie kūrybinius procesus, naudojamas neįprastas medžiagas bei juvelyriką plačiąja prasme – ne tik papuošalą, bet ir atskirą meno formą.
šiuolaikinė juvelyrika – menas, pasakojantis istoriją.
Bet pradėkime nuo pačios pradžios. Agnės ir Kamilės pažintis prasidėjo Telšiuose – ten įsikūrusiame Vilniaus dailės akademijos fakultete abi studijavo metalo meną ir juvelyriką: „Buvome grupiokės, tačiau tuo metu artimai nebendravome – ryšys užsimezgė tik grįžus į Kauną“, – pasakojo Agnė. Susidraugavusios ir dar prieš įsikurdamos minėtoje Egidijaus Rudinsko grafikos galerijoje, istorijos herojės darbavosi Kauno menų inkubatoriuje. Turėjo atskirus kabinetus, tačiau, norėdamos pasitarti, vis varstė viena kitos duris: „Jeigu aplink nebūtų buvę daug žmonių, tikėtina, kad durys būtų buvę atviros visą laiką“, – pridūrė Kamilė. Ilgainiui menininkės pamėgo dirbti kartu, tad nusprendė pasižvalgyti, kur galėtų įsikurti drauge.
eksperimentuosiu tol, kol manęs niekas nebestebins.
„Čia, buvusioje grafikos galerijoje, esame įsikūrusios ilgiau nei metus. Po kurio laiko Menų inkubatoriuje nusprendėme, kad laikas pakeisti aplinką. Iš pradžių maniau, kad išeisiu viena, bet skelbimuose nieko nerasdavau. Vieną dieną netikėtai radau pasiūlymą, kuriame matėsi patalpa su daug paveikslų, – tokių meno erdvių retai pasitaiko. Pasiūliau Kamilei nuvykti apžiūrėti – iškart abiem patiko“, – pasakojo Agnė. Įsikūrusios menininkės ne kartą sutiko netyčiomis užklydusius žmones, kurie ieškojo Egidijaus Rudinsko ir jo paveikslų, bet maloniai nustebdavo, kad erdvė užleista kitoms kūrėjoms.
Žinoma, noras tapti juvelyrėmis nekilo per naktį. Tiek Agnė, tiek Kamilė lankė dailės, meno mokyklas, perėjo tapymo bei karoliukų vėrimo etapus, kurie mažais žingsneliais nuvedė iki to, kuo menininkės užsiima dabar, – abi gana anksti žinojo, kad studijuos ką nors susijusio su menu.
„Ilgą laiką maniau, kad būsiu architektė arba interjero dizainerė, bet tada supratau, kad tai itin populiarios specialybės, o ir daugelis draugų planavo rinktis panašias kryptis, tad teko ieškotis ko nors kito. Išgirdusi apie metalo meno bei juvelyrikos studijas, ilgokai dvejojau, nebuvau tikra, ar iš to galima pragyventi, bet galiausiai nusprendžiau pamėginti“, – prisiminė Agnė.
pasitaiko, kad sprendimus išprovokuoja socialinės ar net politinės problemos.
Baigusios mokslus, herojės neprarado noro dirbti su įvairiausiomis medžiagomis – kaip tik skyrė laiko išsigryninti, kas joms yra ta juvelyrika, su kuo norisi dirbti. O įkvėpimas kūrybai, atrodo, aplankydavo nejučiomis: „Kurdama turiu du pagrindinius kelius – arba per daug apie nieką negalvoju ir kuriu tai, ką sumąstau vietoje, arba tiesiog sode ar žvyro krūvoje prisirenku įvairiausių akmenukų ir su jais eksperimentuoju. Neturiu konkretaus paaiškinimo, tiesiog darau tai, kas ateina iš vidaus. Nors kartais pasitaiko, kad sprendimus išprovokuoja socialinės ar net politinės problemos“, – pasakojo Kamilė. Ir turbūt visai nenuostabu, nes abi menininkės akcentavo, kaip svarbu atrasti savo braižą, kurti ne tik puošybines detales, bet ir objektus, kurie gali tapti meno kūriniais. Jų akimis, šiuolaikinė juvelyrika – menas, pasakojantis istoriją, kuri dažniausiai kyla ne tik iš konkrečios idėjos, manifesto, bet ir iš jausmo.
Tam, kad būtų lengviau tą jausmą perteikti, juvelyrės renkasi daugeliui kiek neįprastas medžiagas: perdirbtą popierių, skardines, ant žemės rastus akmenis ar perlus ir juos maišo su sidabru.
„Medžiagos, kurias naudoju, pas mane atsirado atsitiktinai. Kuriant man svarbus spalvų pasirinkimas. Bet metalas yra metalas, išgauti spalvas beveik neįmanoma. Kartą savo dirbtuvėse pamačiau, kad kaimynai neša išmesti daug kartoninių pakavimo dėžių, – pamaniau, prigriebsiu. Po kiek laiko ėmiau žaisti su tuo popieriumi ir galiausiai gimė papuošalai. Procesas buvo ilgas ir sudėtingas, visgi popierius – trapus dalykas. Būna, žmonės paklausia, ką darysiu dabar, o aš negaliu nieko atsakyti – kiekvienas papuošalas man yra naujas, o ir pats popierius dar nepažintas, tad eksperimentuosiu tol, kol manęs niekas nebestebins. Be to, džiaugiuosi, kad viską pernaudoju – nuo tualetinio popieriaus ritinėlių iki arbatos dėžučių. Turbūt dėl to mano šūkis ir yra „From trash to treasure („Nuo šiukšlių iki lobio“)“, – aiškino Agnė.
Mano akimis, tai puikus pavyzdys, kaip pats žmogus sukuria daikto vertę ar pakeičia įprastą funkciją. Kamilė tai tik patvirtino: „Sukūriau kolekciją iš skardinių atidarytuvų, pačių skardinių ir perlų. O tų skardinių panaudojimo esmė – noras parodyti, kad žmogus išties pats kuria daikto vertę. Manau, tai puikus įvairiausių daiktų vertės kismas. Ir dabar, kai ėmiau labiau analizuoti egzistencines temas, visa tai perėjo į paradoksalumą – tokias pačias skardines ėmiau kurti iš sidabro. Skardinė – šiukšlė, bet įgavusi tauriojo metalo pavidalą. Ir tokia, atrodytų, šiukšlelė gali būti derinama su elegancija, perlais.“
Vienoje Agnės kolekcijoje taip pat naudojamos gana brutalios medžiagos, kurios susijungia su kasdienėmis priemonėmis. Viso to įkvėpimas – Kauno tarpukario architektūra: „Tiesą sakant, anksčiau nejaučiau didelės meilės Kaunui, o ir pati negyvenau centre, dažniausiai tiesiog eidavau nuo taško A iki taško B. Turbūt dėl to niekad ir neatkreipiau dėmesio į miesto grožį. Bet kai atradau žaidimą „Pokemon GO“, kiekvieną dieną tiek daug visur eidavau, kad pėsčiomis turbūt apėjau visą Kauną. Pamažu ėmiau ir pati pastebėti įvairiausias detales – nuo apvalių langų ar įmantrių durų iki kitų neįprastų formų. Atradau, koks Kaunas buvo tarpukariu, ir galėjau palyginti, kas liko, o kas ne. Turbūt po šių paieškų ir gimė mano tarpukario juvelyrikos serija, įkvėpta gimtojo miesto tarpukario modernizmo architektūros. Jos kūrybai net panaudojau istorinių pastatų medžiagas, išsaugodama jų netobulumus ir autentišką žavesį.“
Kaip įdomu – tokia manipuliacija įprastine daikto verte. Čia man ir kilo klausimas, o kas iš tiesų ta juvelyrika, kurią dažnas suvokia tik kaip papuošalą, ne kaip meno kūrinį. „Aš savo juvelyriką įvardiju dėvima skulptūra. Kaip tapytojai ar skulptoriai rengia parodas, taip ir mes. Dažniausiai ne tam, kad parduotume, o tam, kad parodytume savo meno kūrinius, – tai saviraiškos forma. Mudvi su Kamile save įvardijame konceptualiosios juvelyrikos kūrėjomis“, – pasakojo Agnė.
O kokie artimiausi planai? „Galvoje dabar sukasi tik juvelyrikos savaitė Miunchene, Vokietijoje (ji jau įvyko, – red. past). Tai turbūt pagrindinis Europoje vykstantis meninės juvelyrikos renginys, kurio metu visas miestas prisipildo galerijų. Kokius 7 metus tai buvo tolima svajonė, o dabar tapo ranka pasiekiama. Truputį netikėta, bet labai malonu. Dėl to kartu su Kamile viena kitai vis primename, kad svajonės – labai arti ir galime svajoti dar plačiau. O paskui, jeigu pasiseks, – važiuosime tolyn“, – pokalbį užbaigė Agnė.
