Šįkart rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakosime apie dviejų kūrėjų – Vinco Mykolaičio-Putino ir Juozo Grušo – draugystę. V. Mykolaitis-Putinas labiausiai aktualizuotas kaip kūrėjas ir kritikas, tačiau patyrinėjus amžininkų atsiminimus akivaizdu, kad ne ką mažiau svarbus jo kaip profesoriaus vaidmuo. Šiuo atveju norisi akcentuoti ne tiek Mykolaičio mokslinius pasiekimus, kiek jo autoritetą.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinio Juozo Grušo namų-muziejaus vyr. muziejininkė Beata Starodubova kviečia pažvelgti į šią asmenybę kaip į mokytoją, gebėjusį atpažinti talentą ir nukreipti prasmingu keliu.
Istorinių tragedijų autorius, dramaturgas Juozas Grušas (1901–1986) ne kartą yra teigęs, kad V. Mykolaitis-Putinas (1893–1967) buvo vienintelis jo literatūros mokytojas. Kaip rašytojas ir kunigas Mykolas Vaitkus mena, tikrai ne vienam studentui šis dėstytojas „kėlė įkvepiančią pagarbą, dvelkdavo egzotine, žavinčia jėga“. Tačiau Grušo atsiminimai apie šią asmenybę kiek kitokie.
Jaunasis literatas dėstytoją Mykolaitį sutinka besimokydamas Šiaulių gimnazijoje. Tik baigęs studijas Miunchene ir pradėjęs dėstyti Lietuvos universitete, Mykolaitis atvyksta į Šiaulius skaityti paskaitą apie estetiką, kuo itin susižavi Grušas. Kūrybinių aspiracijų turintis jaunuolis, 1924 m. atvykęs studijuoti į Kauną, trumpai mokosi Teisės fakultete, bet greitai pereina į Teologijos-filosofijos fakultetą, kur lituanistikos moko Mykolaitis. Visgi literatūrinį jautrumą Grušas ugdėsi ne tik paskaitų metu, bet ir Mykolaičio kuruojamuose studentų literatų draugijos „Šatrija“ susitikimuose. Jų metu dėstytojas retai skaitydavo savo kūrybą, bet vyko studentų kūrybinių bandymų ir brandžių rašytojų veikalų aptarimai. Susitikimai nebuvo vien formalūs, studentai ir dėstytojas organizuodavo išvykas. Netrūko žaidimų, dainų, prie studentų prisidėdavo ir muziką mylėjęs Mykolaitis, anot Grušo, turėjęs švelnų balsą. Būtent per šias išvykas užsimezgė bičiuliški santykiai tarp Grušo ir profesoriaus.
Mykolaičio autoritetas nebuvo dirbtinas – studentų pagarbos jausmą kurstė ne baimė, o kukli, tačiau itin inteligentiška ir elegantiška Mykolaičio asmenybė. Kaip Stasys Lipskis taikliai suformulavo: „Pasaulyje yra daug gerų profesorių, bet ne kiekvienas noriai bendrauja su jaunimu, geranoriškai ieško kontaktų su studentais.“ Juk būtent dėl to Mykolaitis inicijavo studentų ateitininkų meno sekciją ir atvėrė „Šatrijai“ savo buto duris. Mykolaitis gebėjo neužgožti studentų, paliko vietos jų nuomonėms ir diskusijoms. S. Lipskis rašo, kad profesorius „visada ateidavo į tas literatūrines popietes, ramiai išklausydavo skaitomą kūrybą, taip pat ramiai ir įdėmiai klausėsi diskusijų, ir tik pačioje pabaigoje tardavo baigiamąjį žodį, susumuodavo pokalbio pliusus ir minusus.“
1928 m. Grušui išleidus pirmąją apsakymų rinktinę „Ponia Bertulienė“ dėstytojas nebuvo itin kritiškas, tačiau paminėjo, kad apsakymams būdingas teziškumas ir kad knygoje vaizduojamos situacijos dažnai atrodo netikros, o išrišimas – nelogiškas. Grušas itin vertino Mykolaičio pastabas, jaunasis rašytojas su jomis sutiko ir jautė, kad yra praaugęs ankstesnius apsakymus. Nors vėliau dramaturgas teigė, kad beveik nei vieno rašytojo įtakos nejautė, visgi dažnai lygino savo kūrybą su Mykolaičio – Grušui dėstytojo kūriniai buvo etalonas. Savo pirmą ir vienintelį romaną „Karjeristai“ (1937) rašytojas priešina Mykolaičio brandžiausiam kūriniui „Altorių šešėly“: „Mykolaičio romanas geras, parašytas talentingai – tai psichologinis romanas apie meilės problemas, kunigų gyvenimą, o mano prastas, mano Karjeristuose visuomeninės problemos, karjerizmo pasmerkimas.“ Grušui Mykolaičio nuomonė buvo itin svarbi ir baigus studijas. Dramaturgas mena, kad didžiausią įspūdį profesoriui padarė istorinė tragedija „Herkus Mantas“ (1958): „Po vieno spektaklio jo nustebusios akys klauste klausė – nejaugi aš tai galėjęs parašyti?“
Lietuvos universitete daugybė studentų žavėjosi Mykolaičiu: uoliai lankė paskaitas ir stropiai konspektavo dėstytojo įžvalgas, įsitraukė į „Šatrijos“ veiklą, kartais aplankydavo Mykolaitį ir namuose. Mykolaitis buvo jautrus ir tapo dar uždaresnis po 1935 m. Rygoje įvykusių sutuoktuvių su Emilija Kvedaraite. Dėstytojas jautėsi nesuprastas kitų dėl ekskomunikos pasirinkimo. Grušas buvo vienas iš nedaugelio palaikiusiųjų Mykolaitį. Viename iš interviu teigė: „Aš smerkiu celibatą: kaip galima iš žmogaus atimti jo šventą teisę mylėti, auginti šeimą. <…> Galbūt tas mano įsitikinimas mus suartino, nes Mykolaičiui šis klausimas buvo jautrus.“
Po studijų Grušą ir Mykolaitį siejo bendros veiklos. Dar studijų metais Mykolaitis prašydavo Grušo parašyti recenzijų jo redaguojamam kultūriniam žurnalui „Židinys“. Taip pat abu dalyvavo 1932 m. steigiant Lietuvos rašytojų draugiją, kurios pirmininko postą 1933 m. užėmė Mykolaitis, o po ketverių metų jį pakeitė Grušas. Laikui bėgant Grušas iš studento tapo Mykolaičio kolega, artimu draugu. Jiedu kalbėdavosi ne tik apie kūrybą, darbinius reikalus, bet ir asmenines bėdas, sveikatos negalavimus. Grušas Mykolaitį lankydavo ir ligoninėse.
Noriu, kad mano žmona savo ruožtų tą namą pavestų Lietuvių rašytojų sąjungai ar panašiai organizacijai, kuri jame išlaikytų mano memorialinį muziejų…
Dramaturgas kaip vieną įsimintiniausių momentų įvardija įvykį, kai nugydytas per stipriais vaistais Mykolaitis, pamatęs atvykusį Grušą, brangų draugą apsikabino, prisiglaudė ir pravirko. Ištarė: „Juk aš jau buvau miręs“. Kiekvienais metais Mykolaitis vis labiau pasitikėjo Grušu ir atvirai išsakydavo susikaupusias mintis. Istorinių tragedijų autorius mena, kad Mykolaitis, apsilankęs svečiuose, samprotavo, kad retas rašytojas sulaukia aštuoniasdešimties metų, ir atvirai pridūrė: „Žmogiškoji logika sako, kad negali būti pomirtinio sielos gyvenimo, su kūnu viskas pasibaigia.“
Grušas buvo artimas draugas, liudijantis ne tik profesoriaus kasdienybę, bet ir sudėtingus Mykolaičio ir Emilijos Kvedaraitės santykius. Kaip pastebėjo S. Lipskis, rašytojo žmonos elgesį amžininkai vertino prieštaringai: „Vieniems Emilija buvo sudariusi rūpestingos, paslaugios namų šeimininkės įspūdį, kitiems – moters, vos ne žandaro stiliumi tramdžiusios rašytojo laisvę…“ Visgi Grušas priklausė antrajai stovyklai – Emiliją prisimena kaip gudrybių pilną moterį, kuriai „visai nerūpėjo jo [Vinco Mykolaičio] kūryba“. Pasak Grušo, ji sugebėjo suvedžioti Mykolaitį kaip naivų, moterų nepažinusį žmogų: profesorius „nežinojo visos tos moteriškos strategijos gudrybių, sugebėjimo paimti vyrą „jėga“. Artimas draugas ne kartą buvo šeimyninių barnių, kilusių dėl Emilijos nepasitenkinimo profesoriaus draugyste su menotyrininke Irena Kostkevičiūte, liudytoju. Grušas gana artimai bendravo su dėstytojo simpatija, visgi su dvasios giminaite Mykolaitis asmeniškai jo nesupažindino: „Žiūriu, ateina Putinas su simpatinga mergina. Aš jau nuo tolo šypsaus, viliuos naujos pažinties… O jis praleidžia merginą į priekį, sustoja, santūriai pasisveikina. Vėliau, prabėgus laikui, drauge su K. [Kostkevičiūte] juokėmės iš to įvykio…“
Taigi Grušo atsiminimai kuria įspūdį, kad V. Mykolaitis-Putinas – ne tik jautri, paslaptinga, bet ir į literatūrinę tikrovę linkusi įsigyventi asmenybė. Kaip pats Grušas sakė: „Gyvenimo tikrovė Mykolaičiui buvo svetima, jį trikdė, varžė, nemokėjo prisitaikyti.“
Profesoriaus polinkis vengti kontaktų ir konfliktų iš dalies paaiškina jo neryžtingumą, atsiskleidusį kasdienybėje. 1964 m. testamento pirmajame punkte Mykolaitis nurodo: „Mūrinį dviejų aukštų namą Kaune, Vaižganto g. Nr. 36, palieku savo žmonai Emilijai Mykolaitienei-Kvedaraitei. <…> Noriu, kad mano žmona savo ruožtų tą namą pavestų Lietuvių rašytojų sąjungai ar panašiai organizacijai, kuri jame išlaikytų mano memorialinį muziejų…“
Deja, testamentas liko notaro nepatvirtintas, todėl delegacijai (vienas iš narių buvo Grušas) nuvykus tartis su giminaičiais, kad leistų dviejuose kambariuose įrengti ekspoziciją, teko nusivilti. Kaip Grušas mena, giminaičių godumas lėmė tai, kad šiuo metu Kaune neturime memorialinio V. Mykolaičio-Putino muziejaus. O taip norėtųsi užeiti į namą Žaliakalnyje, kur būrėsi literatūros studentai ir skleidėsi Mykolaičio ir Grušo draugystė…
