Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Kauno miesto muziejaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita nori pasidžiaugti, kad šio muziejaus fonduose gausėja eksponatų, kurie byloja ne tik apie istorinius įvykius, bet ir apie tuos įvykius įamžinti, priminti visuomenei siekusius žmones.
Praeityje reikšmingų darbų nuveikusius asmenis kažkas juk turi stengtis priminti ateities kartoms, puoselėti jų atminimą net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Žinoma, tam yra istorikai profesionalai, tačiau jų darbą apsunkina daugybė priežasčių. Ypač sudėtinga istorikams darbuotis okupacijos, cenzūros, spaudimo sąlygomis, kada svarbius dalykus geriausiu atveju tenka nutylėti, o blogiausiu atveju faktais imama manipuliuoti. Be abejo, dalis tokiais atvejais ima kaupti dokumentus ar rašyti „į stalčių“, laukdami geresnių laikų, drąsesnieji bando tekstus siųsti į pogrindžio spaudą, siekdami kažkaip išsaugoti istoriją. Kiti mėgina pagal sąžinę laviruoti tarp tiesos ir galios. Visgi nepamainomą vaidmenį čia atlieka istorijos entuziastai, kurie, neretai dirbdami visai kitą darbą, randa laiko ir jėgų saugoti praeities nuotrupas. Vienas jų buvo Jonas Venckevičius, kurio rankraštinį dokumentą, pasiekusį muziejaus fondus per neseniai mirusį kitą šviesos atminties istorijos saugotoją Joną Voronavičių, šiandien ir noriu pristatyti.
Mano rankose – 106 puslapių mašinraščio tekstas „1941 m. birželio sukilėlių kapų istorinių tyrimų aprašymas“, išspausdintas 1992 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną. Toks pasirinkimas neatsitiktinis, kadangi daugelis pristatomų asmenybių buvo profesionalūs kariškiai arba tokį kelią pasirinko vedami žiaurių likimo įgeidžių – Lietuvos okupacijų. Teksto autorius J. Venckevičius profesionalus kariškis nebuvo, nors sunku pasakyti, kokį kelią būtų pasirinkęs, jei nebūtų sukliudžiusi Lietuvos okupacija, kuri prasidėjo netrukus po 13-ojo J. Venckevičiaus gimtadienio. Vos sulaukęs 14-os metų, jis prisijungė prie Birželio sukilimo dalyvių, kurie pasinaudoję Vokietijos ir SSRS karu stengėsi atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Neatsitiktinai šiam istoriniam įvykiui aprašyti dokumente skirta gana daug dėmesio.
P. Butkevičius, kaip humanistinių pažiūrų žmogus, su mama išgelbėjo penkiametę žydų mergaitę.
Pirmoji dokumento dalis vadinama „1941 m. birželio sukilimo dalyvių laidotuvių Karmelitų kapinėse ir vėliau mirusių sukilėlių kapų aprašymas“. Tai trumpas keturių puslapių dokumentas, kuriame aprašyta 1941 m. birželio 26 d. vakare Karmelitų kapinėse, šalia S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus, įvykusi laidotuvių ceremonija. Minima 60 dalyvių, kurie palaidoti drauge, dalis pervežta į kitas kapines. Broliškame kape su eiliniais sukilėliais palaidotas žymus Lietuvos kariuomenės karininkas leitenantas Jonas Dženkaitis, žuvęs Aleksoto kalno šlaite per sukilimą, prieš tai pirmasis Lietuvoje civilinės aviacijos pilotas, geras žymiojo Stepono Dariaus bičiulis, po sovietinės okupacijos pasitraukęs į Berlyną ir įsijungęs į Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą, aktyvus šios organizacijos narys. Paminėta, kad keletas sukilėlių tėvų prašymu perlaidoti kitose vietose – Eigulių, Aukštosios Panemunės kapinėse, dėl to jų kapus pavyko išsaugoti.
Atskiru skyreliu pažymėti vėliau mirusių sukilimo dalyvių kapai įvairiose Kauno kapinėse, trumpos jų biografijos. Štai studentas sukilėlis Povilas Butkevičius dalyvavo užimant Parodos kalne buvusį ginklų sandėlį, vėliau sovietų represinių struktūrų buvo persekiojamas, kalinamas lageryje, tačiau rezistencinės veiklos principų neatsisakė ir už tai persekiotas iki mirties 1985 m. Anot J. Venckevičiaus, ši buvo KGB inscenizuota autokatastrofa. Verta paminėti, kad nors buvo nedidelė dalis Birželio sukilimo dalyvių, kurie dėl antisemitinių pažiūrų arba suklaidinti iš nacionalsocialistinės Vokietijos sklindančios propagandos įsitraukė į Holokausto nusikaltimus, P. Butkevičius, kaip humanistinių pažiūrų žmogus, su mama išgelbėjo penkiametę žydų mergaitę.
Kitas įdomios biografijos sukilėlis Valerijus Griešnovas 1935 m., pasak autoriaus, dalyvavo ginant Kūno kultūros rūmus, vėliau ėjo Lietuvos moterų ir vyrų krepšinio rinktinių, Kauno „Žalgirio“ komandos trenerio pareigas. Svarbu pažymėti, jog dalis sukilimo dalyvių, puikiai suprasdami, kad po 1944 m. įvykusios antrosios sovietinės okupacijos jie bus svarbus okupantų represinių struktūrų taikinys, visgi sugebėjo išvengti persekiojimo. Tam neretai padėdavo ir konspiraciniai metodai. Antai majoras Kostas Ptašinskas buvo didelis autoritetas mokiniams, nes buvo „Aušros“ berniukų gimnazijos mokytojas. Birželio 23-iąją jis vadovavo net 75-ių daugiausiai jauno amžiaus sukilėlių būriui, veikusiam Kūno kultūros rūmuose, prie kurio prisidėjo ir pristatomo teksto autorius J. Venckevičius. Verta paminėti, kad nors ir kovojęs prieš sovietus, daręs įtaką jaunimui, patriotiškas K. Ptašinskas greitai užkliuvo ir vokiečiams, buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Sugrįžti į Lietuvą jam pasisekė baigiantis karui, tačiau buvo aišku, kad „išvaduotojai“ gali sudaryti panašias sąlygas kaip Štuthofe, tik toli Sibire, todėl K. Ptašinskas buvo priverstas pasikeisti pavardę, mokytojavo Kėdainių rusų gimnazijoje. Mirė jaunas, tad kas suabejotų, kad prie to neprisidėjo slapstantis ir kalint patirta įtampa.
naikinant kapines dauguma darbininkų šį valdžios pavedimą darė labai nenuoširdžiai.
Antroji dokumento dalis ilgesnė. Joje daug reikšmingos medžiagos, kurios plačiau aprašinėti nesiekiama taupant laiką. Ši dalis pavadinta „Orientaciniai karmelitų kapinių eskizai“. Trimis dalimis pateikiama informacija apie tai, kas buvo palaidota kapinėse iki sovietų okupantams su vietinių kolaborantų pagalba jas perkeliant į kitą vietą. Čia pateikta ir J. Venckevičiaus hipotezė, kur galima rasti sunaikintą kelis kartus Lietuvos kariuomenės vado pareigas ėjusio generolo Silvestro Žukausko kapą. Tiesa, po 20 metų vykdyta istorikų ekspedicija, kuriai vadovavo archeologas Kęstutis Šeškevičius, pasinaudodama šiais duomenimis minėto kapo nerado. Aprašytos ir S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus ribos, kurios 1958 m. gegužę nerangiai užpiltos žvyru ir todėl pastebimos plika akimi, taip pat spėjama, kad atskirai nuo kitų palaidotas kiek vėliau, 1941 m. liepos 1 d., nuo sužeidimų miręs sukilėlis Viktoras Lapas, taip pat Pirmajame pasauliniame kare žuvę vokiečių kariai. Dalis šių spėjimų po tyrinėjimų vėliau buvo patvirtinti.
Bet kuriuo atveju ir ateities tyrinėtojams nemažai liudininkų informacijos sukaupusio, aktyviai visą gyvenimą tam laiką skyrusio J. Venckevičiaus dokumentai dar gali būti naudingi. Laikas parodė, kad pasiteisino ir J. Venckevičiaus teiginys, jog 1958 m. naikinant kapines dauguma darbininkų šį valdžios pavedimą darė labai nenuoširdžiai ir dauguma palaikų liko senosiose vietose, Karmelitų, arba kitaip Kauno senosiose, kapinėse, dabar dažnai vadinamose tiesiog Ramybės parku. Šio straipsnio autoriaus kalbinti kolegos istorikai, dalyvavę ekspedicijose jau po J. Venckevičiaus mirties ir kalbinę tuomet dar gyvus kapinių griovimo liudininkus bei darbų dalyvius, šią informaciją taip pat patvirtino.
Trečioji dokumento dalis dar ilgesnė. Ji pavadinta „Dvidešimties sukilėlių žuvimo aplinkybės ir kapų likimas“. Remiantis turimais duomenimis rekonstruota 20 atskirai palaidotų sukilėlių palaikų ir tam tikra biografinė informacija apie juos. Šie žmonės, dažniausiai pageidaujant šeimoms, buvo palaidoti Aukštosios Panemunės, Eigulių kapinėse, kur galima rasti jų palaikus. Tarp jų ir dailininkas Vladas Eidukevičius, kuris pats sukilime nedalyvavo, tačiau norėjo nutapyti jo vaizdus ir, eidamas Vytauto Didžiojo tiltu iš Aleksoto, raudonarmiečių buvo nušautas.
Ketvirtoji dokumento dalis pavadinta „Birželio sukilimo centrų ir okupantų represijų būstinių aprašymas bei įamžinimo memorialinėse lentose projektas“. Tai viena įdomesnių dokumento dalių, nes joje autorius siūlo įamžinti žudynių vietas Kauno mieste – Petrašiūnų kapinėse, Kauno sunkiųjų darbų kalėjime A. Mickevičiaus g., buvusiame kalėjime VI forte, IX forte ir Vytauto prospekte stūksančiame Gestapo pastate. Pažymėtos ir mažiau žinomos vietos: V fortas, kur buvo laikomi internuoti Lenkijos kariai, okupavus Lietuvą sovietų išvežti į Sibirą, bei „mirties siena“ Laisvės alėjoje, buvusiame saugumo garaže, kur buvo šaudomi žmonės, o prie jų net 1953 m., kai oficialiai tokių dalykų jau būdavo vengiama, paguldytas paskutinio Pietų Lietuvos partizanų srities vado, Birželio sukilimo dalyvio majoro Sergijaus Staniškio-Lito kūnas.
Čia pat J. Venckevičius teikė ir savo pasiūlymus, kaip svarbios, Lietuvos okupaciją menančios vietos turėtų būti pažymėtos Kauno mieste. Vienas iš tokių projektų buvo memorialinės lentos ant tuometinio Kūno kultūros instituto (dabar Lietuvos sporto universiteto) pastato fasado, turėjusio įamžinti tą 75-ių sukilėlių būrį, kurio dalimi tada buvo ir pats Jono Jablonskio gimnazijos gimnazistas J. Venckevičius, atidengimas. Analogiškas projektas parengtas ir prie Kauno viešosios bibliotekos (dabar Ąžuolyno bibliotekos), kuri taip pat svarbi Birželio sukilimui atminti. Šie pasiūlymai buvo padaryti minint sukilimo 50-metį.
Dar viena atminimo lenta turėjo būti atidengta ant pastato Vaižganto g. 13, kuris buvo užimtas, Lietuvos kariuomenės leitenanto Vytauto Stonio ir jo vadovaujamo sukilėlių būrio. Beje, jis rašant dokumentą dar buvo gyvas, dalinosi atsiminimais ir tik 1995 m. žuvo apmaudžioje avarijoje, kai daug iškentęs gyvenime buvo mirtinai partrenktas jauno vairuotojo netoli namų. Būtent V. Stonio dėka birželio 23 d. per radiją keliomis kalbomis buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija.
Kitas svarbus pastatas – Vydūno al. 13, anksčiau Italijos pasiuntinybės pastatas, kur buvo įsikūręs 20-ies sukilėlių būrys. Dar viena atminimo lenta turėjo būti pritvirtinta prie pastato Tvirtovės al. 35, Kauno aukštesniosios technikos kolegijos (dab. Kauno technikos kolegija), kur rinkosi gausus sukilėlių būrys. Jam vadovavo 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio čempionas Leonas Baltrūnas, žymus to meto sportininkas ir sporto propaguotojas. Jau tada krepšinio pasiekimai tautiečiams darė įspūdį, tad L. Baltrūnas ėmėsi vadovauti jauniems sukilėliams.
Atskiro dėmesio nusipelno pastatas Radvilėnų pl. 19, Chemijos instituto rūsys (dab. Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos rūmai), kur dar birželio 22 d., anot J. Venckevičiaus, susiformavo pirmasis sukilėlių būrys. Mat šio pastato pastogėje veikė organizacinis sukilimo štabas, o jame dirbo Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Pilypas Narutis, pulkininkas Juozas Vėbra ir kiti žymūs asmenys. Čia buvo suredaguota Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaracija. Minėti asmenys savo štabą turėjo ir buvusioje senelių prieglaudoje adresu Aukštaičių g. 10, čia taip pat turėjo atsirasti pagerbimo lenta.
Kita atminimo lenta buvo numatyta ant S. Daukanto g. 28A – pastato, kur veikė Kauno radiofonas ir L. Prapuolenis paskelbė Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaraciją. Dar viena memorialinė lenta, Šančiuose, A. Juozapavičiaus g. 82, turėjo atsirasti prie buvusio fabriko „Metalas“, kur, kaip rašo dokumento autorius J. Venckevičius, vyko atkakliausi gatvių mūšiai. Minimas mūšiams Kauno gatvėse vadovavęs pulkininkas Liudas Butkevičius. Paminėtas ir dar vienas memorialinės lentos projektas, skirtas pirmajam Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdžiui, įvykusiam „Žaibo“ spaustuvėje 1941 m. birželio 24 d., pažymėti.
Kiek kitoks projektas buvo skirtas pastatui Perkūno al. 4, kur tarpukariu buvo Vokietijos pasiuntinio rezidencija pažymėti. Šis pastatas su Birželio sukilimu susijęs žiauresniu aspektu. Pasak J. Venckevičiaus, čia dar 1944 m. rugpjūčio 1 d., tą pačią dieną, kai Raudonoji armija užėmė Kauną, pasirodė liūdnai pagarsėję SSRS kontražvalgybos „SMERŠ“ (trumpinys iš rusiško termino „mirtis šnipams“) daliniai. Jie čia įsirengė būstinę, kur vykdė įtariamųjų tardymą, neretai tiesiog prilygusį kankinimui. Čia buvo kalintas buvęs Lietuvos premjeras Vladas Mironas, taip pat ne vienas Birželio sukilimo dalyvis, kurio sovietų okupantai dėl pasipriešinimo šių klastai ir terorui ypač nekentė.
…palaidojo aštuonis Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanus, o vėliau šioje vietoje ciniškai pastatė vaikų darželį.
1944 m. lapkritį čia pabuvojo ir pats J. Venckevičius, „SMERŠ“ sulaikytas dėl ginklų ir antinacinės literatūros laikymo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kam gi uoliais antifašistais besiskelbę sovietai areštuodavo žmones dėl tokio turinio tekstų laikymo. Atsakymas paprastas: sovietai puikiai suprato, kad visi nekomunistai, kurie priešinosi nacionalsocialistams dėl šių vykdytų žiaurumų, lygiai taip pat priešinsis ir naujiesiems okupantams. Taigi J. Venckevičius, tuomet septyniolikmetis, tardymų, kalinimų ir persekiojimų taip pat neišvengė, bet tai tik skatino jį imtis tolesnės veiklos, išsaugoti nukentėjusių, nužudytų žmonių atmintį. Ne veltui projekte autorius buvo numatęs tekstą „Viešpatie, priglausk savo Dangaus Karalystėje visus nekaltai pasmerktuosius!“ Šalia buvo numatyti ir skirtingi įvairių konfesijų kryžiai, o pats užrašas dar turėjo pasirodyti ir rusų bei vokiečių kalbomis. Panašią lentelę, tik lietuvių kalba, planuota atidengti ir ant buvusios NKGB (MGB) transporto skyriaus būstinės M. K. Čiurliono g. 23 sienos, nes iš čia formaliai prasidėdavo daugelio pasmerktųjų kelionė „etapu“ į liūdnai pagarsėjusias Gulago koncentracijos stovyklas.
Šios idėjos, sulaukusios pritarimo politinių kalinių ir tremtinių organizacijose bei Kauno miesto valdžios sluoksniuose, tapo realybe. Ir nors ne visiškai tiksliai, kaip būtų norėjęs J. Venckevičius, bėgant metams ir dešimtmečiams jos visgi atidengtos ant minėtų pastatų.
Penktoji dokumento dalis pavadinta „Nežinomųjų kauniečių laidojimas. Jų kapavietės sunaikinimo istorinių tyrimų aprašymas ir atstatymo projektas“. J. Venckevičius prisimena vadinamojo „broliško kapo“ atsiradimo aplinkybes 1941 m. birželio 28 d., trumpai jas aprašo. Įdėta jo straipsnio iškarpa iš 1992 m. dienraščio „Kauno laikas“, kur ši informacija paskelbta su tikslu pasiekti platesnę visuomenės dalį, paskatinti atsiliepti daugiau liudininkų. Pridėtas ir žurnalisto Tomo Sakalausko straipsnis 1992 m. ėjusiame „Švyturyje“, kuriame išnagrinėtos anksčiau minėto dailininko V. Eidukevičiaus žūties aplinkybės.
Šeštojoje dokumento dalyje „Žymesnių visuomenės veikėjų, karių, rezistentų kapų likimas“ aprašomi Aukštosios Panemunės, Petrašiūnų, Eigulių ir Šančių kapinėse besiilsintys kariai. J. Venckevičius pamini, kad „palaidotų žmonių kapavietės man yra gerai žinomos, nes pastaruosius 20 metų aš juos tvarkydavau“. Šie liudijimai labai reikšmingi, nes parodo, kad net ir sovietinės okupacijos sąlygomis aktyvūs lietuviai, nebijodami represinių struktūrų siautėjimo, pagal galimybes puošė ir tvarkė nepriklausomybės laikus menančių karių kapus. Apie kai kuriuos žmones pateikta svarbių biografinių duomenų, tikslios laidojimo vietos. Aprašyti ir 11 karo lakūnų, kurių palaikai perkelti iš Karmelitų kapinių 1958 m., okupantams šias kapines naikinant.
Taip pat aprašyti žymių asmenų likimai: generolo leitenanto Mykolo Vėlykio, generolo Motiejaus Pečiulionio, Prezidento Aleksandro Stulginskio, diplomato Petro Klimo. Šiuos žmones palaidojo ilgus sovietų kalinimus anksčiau, dar nepriklausomoje Lietuvoje, iškentę dabar jau mirę žymūs asmenys pedagogas Juozas Vokietaitis, psichiatras Juozas Blažys, premjeras Juozas Tūbelis ir daug kitų garsių asmenų, kurių trumpos biogramos pateiktos. Čia aprašytas ir pirmosios sovietų okupacijos metais itin žiauriai nukankinto žymaus chirurgo Juozo Žemgulio kapas. J. Venckevičius mini savo planus pagerbti pokariu Palemone partizanavusią Vainių šeimą, kurią okupantai nužudė. Šiuose dokumentuose kaip ant delno matyti sovietinių okupantų nežmoniškumas, kai už Aukštosios Panemunės kapinių tvoros jie palaidojo aštuonis Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanus, o vėliau šioje vietoje ciniškai pastatė vaikų darželį.
Septintoji dalis pavadinta „Informacijos šaltiniai“, ji skirstoma į tris dalis: fotografinę medžiagą, literatūros šaltinius ir liudininkų sąrašą. Čia sudėta apie 60 fotografijų, kuriose užfiksuota kapų padėtis sovietinės okupacijos metais, bandymai juos tvarkyti, vėliau atgavus nepriklausomybę, yra ir paties dokumento autoriaus J. Venckevičiaus, pristatinėjančio savo veiklą, nuotrauka. Pridėtas apie 50 straipsnių, kuriuos J. Venckevičius leido nuo 1981 m. savilaidos būdu, bendradarbiaudamas su tokiu gerai žinomu rezistentu kaip Balys Gajauskas, sąrašas ir beveik 80 pozicijų įvairios literatūros, kuria autorius remėsi rašydamas savo darbą.
Kaip dokumento priedai pridėti kai kurie įdomesni tekstai. Pavyzdžiui, Kauno sporto halės 50-mečiui rašytas straipsnis, kuriame paminėtas ir vienas jos statytojų inžinierius Klemensas Brunius, vėliau aktyvus Lietuvių aktyvistų fronto narys, vienas Birželio sukilimo organizatorių, suimtas vokiečių ir išgabentas į Vokietiją 1944 m. Jis galėjo likti Vakaruose, bet 1945 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, įsitraukė į pogrindį ir 1946 m. per šv. Kalėdas buvo suimtas, išgabentas į Gulagą, o vėliau dar ilgai sovietų persekiotas. Giminaičiai kalbėjo, kad neaiški mirtis autoavarijoje 1976 m. galėjo būti tikrai ne atsitiktinumas, juolab represinės struktūros stengėsi sutrukdyti į K. Bruniaus laidotuves rinktis pažįstamiems žmonėms. J. Venckevičius pažinojo K. Brunių, tvarkė jo kapą Petrašiūnų kapinėse, o pasinaudodamas laisvesne Atgimimo dvasia ragino uždegti ant kapo žvakutę.
Šalia ir daugiau po nepriklausomybės atgavimo pasirodžiusių J. Venckevičiaus straipsnių, glausta, bet įvykių pilna jo paties autobiografija. Taigi šis dokumentas labai reikšmingas siekiant pažinti Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo kovotojus ir jų įamžinimą okupacijos sąlygomis. Autorius moko, kad net sunkiausiais laikais verta ieškoti būdų, kaip įamžinti Lietuvos nepriklausomybės kovas ir tautos pastangas išlikti. Kaip savo autobiografijoje rašo J. Venckevičius, jis visą gyvenimą greta pagrindinio gydytojo darbo Kaune stengėsi puoselėti nepriklausomybę ir jos idealus gynusių žmonių atminimą, net jei sulaukdavo sovietinio okupacinio režimo nemalonės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Venckevičius veiklą aktyviai tęsė iki pat mirties 2016 m. Svarbių istorinių įvykių liudininko išsaugota medžiaga – paskata mums visiems tęsti tokį darbą, rūpintis sunkiausiais laikais savo gyvenimus dėl Lietuvos paaukojusių žmonių atminimu.
