Pokalbio vietai pasirinkau dūzgiančią, šurmulio ir pašnekesių kupiną vietą Kauno Naujamiestyje – kavinę „Kavalierius“. Erdvė puikiai rezonavo su intensyviu tapytojo Luko Marciulevičiaus gyvenimo etapu. Šiais metais jo darbus galėsite pamatyti Šiauliuose, Vilniuje ir, žinoma, Kaune – Lukas pristatys net kelias personalines ir dalyvaus grupinėse parodose. „Debiutų“ numeriui kaunietį norėjau pakalbinti būtent dėl jų – menininkas nebėra debiutantas, karjerą pradėjo 2019 metais, surengęs personalinę parodą „Įvykiai, daiktai ir vietos“. Visgi pokalbio metu prasitarė, kad dėl parodų masto ir darbų gausos iš tikrųjų jaučiasi taip, tartum 2024 metai būtų debiutiniai.
Lukai, studijas baigei 2019 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, kuriame įgijai tapybos bakalauro diplomą, čia tęsi ir tapybos magistrantūrą. Kodėl nusprendei grįžti į akademinę aplinką po kelerių metų pertraukos?
Padariau pertrauką norėdamas pasitikrinti, ar visgi tapysiu ir be akademinės aplinkos. Daugelis baigę studijas nebetapo, užsiima kitais dalykais. Tai dažniausiai nutinka dėl ritmo, tvarkaraščio ar vidinės disciplinos trūkumo. Pats tapybos neapleidau. Bakalaurą baigiau per pandemiją, tad nebuvo daug vietų, kuriose būtų galima rodyti savo darbus. Ilgainiui pradėjau bendradarbiauti su galerija „THE ROOM“ (tiesiog gavau žinutę, kad domina mano darbai), susidarėme metų darbotvarkę, parodų planą. Nenorėjau stoti į magistrantūrą iš inercijos, o per kelerius metus šiek tiek pasikeitė ir mano tapyba.
Tapyba, kaip esi minėjęs, yra pagrindinė ir nepakeičiama tavo išraiškos forma. Ką svarbaus radai šioje srityje?
Nors piešiau nuo vaikystės, savo ateities su tuo nesiejau. Tam trukdė aplinka. Žinoma, galiausiai teko pasirinkti, kur padėti save ir savo laiką, – nusprendžiau, kad reikia daryti tai, ką darau geriausiai, ir pasirinkau vizualųjį meną. Tapyba man yra streso ir atsipalaidavimo, baimės ir džiaugsmo šaltinis. Šiandien žiūriu į ją kaip į žaidimą, kuriame nėra jokių taisyklių. Kurdamas savo studijoje, galiu nepaisyti nieko, kas už jos ribų. Paveiksle gali įvykti bet kas, ką tik įmanoma įsivaizduoti, ir tu vienintelis esi už tai atsakingas. Taigi, iš vienos pusės, kūryba suteikia kontrolės jausmą, kurio kasdieniam gyvenime gali trūkti. Kontrolės jausmas gali išsirutulioti į pasitenkinimo arba laimės jausmą. Iš kitos pusės, kadangi viską kontroliuoji, esi ir vienintelis atsakingas už tai, ką nutapei ir parodei. Todėl kyla ir stresas, ir baimė – atsakomybės jausmas prieš gilią tapybos tradiciją, kuri man yra svarbi.
Norisi išgirsti, iš ko susideda tavo dienos. Kada ir kur užsiimi tapyba?
Turėjau didelę studiją apleistoj erdvėj šalia tėvų namų, o įstojęs į magistrą tapau akademijos patalpose, nes paprasčiau viską daryti vienoje vietoje. Laiką padalinau taip, kad pirmąją dienos dalį skiriu teorinei mokslų daliai, rašau, skaitau, o popiet važiuoju į akademiją ir iki pat vakaro tapau. Čia tam labai geros sąlygos.
Pirmąkart pamačiusi tavo kūrinius, užsigalvojau apie spalvas – kai kuriuose paveiksluose švelnūs pasteliniai atspalviai žaidžia tarpusavyje, kituose juos nukonkuruoja balta, juoda ar ryškiai raudona. Kiek reikšmės teiki spalvoms? Kaip pasirenki paveikslo paletę?
Spalva man labai svarbi – yra paveikslų, kuriuose be spalvos iš esmės nieko daugiau ir nėra. Prasmės, bent jau simbolinės, dažniausiai nepriskiriu. Pradžioje pasiruošiu drobės paviršių ieškodamas tos spalvos. Taip kartais ir savaites prakabo drobė, ją dengiu viena spalva, po to kita, kol galiausiai pataikau būtent tai, ko norėjau, kas susisieja su nuotaika kuriant paveikslą. Šiais metais kelis paveikslus nutapiau pasteline koloristika, bet dabar vis labiau nukrypstu į natūralesnes spalvas. Tai vienas pokyčių, apie kuriuos užsiminiau pradžioje, taip pat naudoju kitokią tapybos plastiką. Mano paveiksluose formos anksčiau buvo susintetintos, naudojau vientisą stilistiką, o dabar daugiau eksperimentuoju.
Kas paskatino šiuos pokyčius?
Visada, iš esmės su kiekvienu paveikslu, jaučiu norą keistis ir atrasti kitų būdų tapyti. Nuo bakalauro iki magistro studijų vyko techninių ir technologinių sprendimų paieška, bet vizualinės, estetinės pusės neliečiau. Dabar pradėjau jausti, kad atėjo metas pasikeitimui, bet stilius nėra pakitęs drastiškai. Tiesiog norisi parodyti kitokius dalykus.
Nepasakyčiau, kad tapyboje siekiu ką nors įprasminti, tiesiog stengiuosi įtraukti žiūrovą į savo kuriamą pasaulį.
Akademija pokyčiui turi nemažai įtakos. Su dėstytojais leidžiamės į ilgas diskusijas, analizuojam darbus, jie duoda daug gerų patarimų. Be to, studijose leidžiu sau daugiau eksperimentuoti, intensyviau dirbu ir tapybai galiu atiduoti visą laiką. Studijos tam ir skirtos, kad ieškotum, eksperimentuotum ir atrastum.
Gal esi eksperimentavęs ir su kitomis medijomis?
Užsiimu animacija ir videomenu. Juose pasitelkiu tokius pačius principus kaip ir tapyboje. Animaciją pateikiu kaip judantį paveikslą, ją projektuoju ant drobių. Tapydamas naudoju liniją, spalvą, kompoziciją tam tikro paveikslo pasaulio kūrimui, lygiai taip pat ir animacijoje, tik čia lengviau įtraukti žiūrovą, kadangi kartu pasitelkiamas garsas, judesys. Animacija glaudžiai susijusi su tapyba ir, man atrodo, pratęsia tai, ką darau drobėse. Taip pat esu kūręs kelias instaliacijas. Šiaip mane domina viskas, kas išeina iš tapybos, turi jos pagrindą.
Tavo kūryba dažnai apibūdinama keliais raktiniais žodžiais: abstrahuota, minimalistinė, paveiksluose daug kontrastų, aktyvių spalvų, erdvės klajoti žvilgsniui ir kurti istorijoms. Paveikslai dažnai nudaiktinti, nors tam tikras įkvėpimas ateina būtent iš jų – stebėdamas pasaulį sakei supratęs, kad žmogus juda nuo daikto prie daikto, iš vienos vietos į kitą. Tai gali skambėti ir kaip gana liūdna žmogaus egzistencija ir tuo pačiu pozityvi, matant žmogų kaip nuolat judantį ir ieškantį prasmės. O kas tau iš tiesų svarbu? Ką norisi įprasminti ir išskirti savo tapybos darbais?
Sudėtingas klausimas. Nepasakyčiau, kad tapyboje siekiu ką nors įprasminti, tiesiog stengiuosi įtraukti žiūrovą į savo kuriamą pasaulį. Į tapybą žiūriu kaip į žaidimą, kuriame nėra taisyklių, čia įmanoma viskas. Paveikslo stebėtojas įsitraukia į mano kuriamą žaidimą, kurio tikslas – išspręsti paveikslo mįslę. Apie ką ši mįslė, šis kuriamas pasaulis? Atsakyti negaliu. Esu bandęs apibrėžti savo kūrybą, tačiau jau kitą dieną gimsta kitas apibūdinimas. Visada ieškau naujų būdų nutapyti paveikslą, kuris nustebintų mane patį, kuris būtų naujas man. Tai sudėtingas, varginantis procesas, bet kaita, atsinaujinimas kūryboje man yra svarbūs. Nenoriu vėl ir vėl iš naujo tapyti to paties – taip kartais tapyboje nutinka. Šiandien irgi eisiu tapyti ir nežinau, ar kažkas pavyks – dažnai nieko neišeina. Tapymas – tai tam tikras žaidimas ant ribos, viskas arba nieko.
Šiais metais laukia paroda „Drobės“ fabrike. Ar galėtum apie ją papasakoti?
Jos atidarymas suplanuotas rugsėjo 27 dieną, tad daug kas dar tik teoriniame lygmenyje, nesu susidėliojęs plano, ką tiksliai eksponuosiu. Vasarį surengsiu personalinę parodą Šiaulių dailės galerijoje – tai bus interaktyvi paroda, kurioje pristatysiu ne tik tapybos kūrinius, bet ir videomeną, animaciją. Galbūt „Drobėje“ bus šios parodos tęsinys. Tiesa, „Drobėje“ didelis plotas – tai tam tikras iššūkis. Be to, dar liko pusė metų iki studijų pabaigos, kurie neaišku kokius tapybos pokyčius atneš. Gynimai tikriausiai vyks „Meno parko“ galerijoje, kiek žinau, ekspoziciją planuojama rodyti savaitę ar dvi. Šalia šių planuojame ir parodą Vilniuje kartu su „THE ROOM“. Taip pat laukia „ArtVilnius“.
Jaunojo menininko statusas suteikia daug privalumų – dirbame aplinkoje, kurioje nuolat reikia ko nors naujo, provokuojančio.
Ateinantys metai man atrodo tarsi debiutiniai, lyginant su tuo, ką esu daręs iki šiol. Tai bus pirmos rimtesnės parodos didelėse erdvėse, bus ir kuratorius, ir didesni formatai, ir įvairesnės medijos.
Užsiminei apie grupines parodas, tad paklausiu apie dar vieną tavo veiklą – kartu su tapytojomis Egle Marcinkevičiūte, Ligija Žilinskiene, Lilija Gotautaite-Smalinske konsoliduojatės į grupę „Kažką darom“.
Esame kurso draugai. Aš linkstu į tapybą, Ligija į instaliaciją, Lilija dirba su tekstile, Eglė kuria objektus. Taigi, esame skirtingi, tačiau visus domina peizažas. Susibūrėme akademijoje, kai turėjome užduotį parašyti fiktyvų kultūrinį projektą. Pradėję rašyti supratome, kad turime daug bendrų idėjų, tad užpildėme ir tikrą paraišką, pradėjome ieškoti partnerių, rėmėjų ir ilgainiui ėmėm funkcionuoti kaip grupė. Rudenį planuojama mūsų paroda bus debiutinė, o darbai, kuriuos rodysime, bus sukurti Šilavoto davatkyne rezidencijos metu. Ją kuruoja dailininkas Petras Lincevičius. Paroda bus įvairi, darysime performansus, interaktyvias instaliacijas, animacijas.
Esi minėjęs, jog „tapybos veiksmas yra atsitraukimo nuo pasaulio veiksmas“, ir iš tikrųjų dailininko būtis atrodo individualistiška. Kaip sekasi kurti kolektyve?
Grupėje kursime performansus ir interaktyvius kūrinius, visgi esminiai kūriniai bus individualūs. Atskleisime keturis požiūrio taškus, ką reiškia peizažas kūryboje šiandien, kuo jis mums įdomus, svarbus. Buvau ir esu linkęs bendradarbiauti, kolektyvinė veikla man įdomi. Ateityje norėčiau imtis sudėtingesnių projektų su animacija, videomenu, įtraukti daugiau žmonių.
Kokių patarimų turėtum kūrėjams, nebūtinai tapytojams, pradedantiems kūrybinį kelią?
Naudotis bet kokia atsirandančia galimybe. Mano pirmoji paroda tik baigus akademiją buvo „Godo“ bare. Dalyvavau konkurse rengti parodą „Akademijos“ galerijoje ir iš pradžių nepatekau, tačiau vėliau buvau pakviestas. Tuomet susisiekė „Vartų“ galerija ir pakvietė prisijungti prie grupinės parodos.
Sniego gniūžtės efektas.
Taip. Baisu rengti pirmas parodas ir parodyti save, bet reikia tą baimę įveikti. Būčiau sakęs, kad reikia nebijoti keistis, bet šitas kelias ne visiems tinkamas. Aš turbūt visada pasitikėjau savimi ir tai atsipirko, tad toks būtų dar vienas patarimas – nenuvertinti savęs. Nieks nežino, kokia tapyba bus rytoj. Kartais pamąstau apie menininko karjerą Lietuvoje. Vienoje laidoje pasakojo, kad JAV menininkai dažnai turi dviejų, šešių mėnesių karjeras – susidomėjimą pavyksta išlaikyti labai trumpą laiką. Jaunojo menininko statusas suteikia daug privalumų – dirbame aplinkoje, kurioje nuolat reikia ko nors naujo, provokuojančio. Pastebiu, kad jaunųjų parodos lankomos, darbai perkami.
Manau, turim daug galimybių, ypač lyginant su ankstesne karta, tarkim, mano dėstytojų, kurių dalis baigę akademiją net nelabai turėjo kur eksponuoti savo darbus. Šiais laikais tikrai galima daug greičiau pasiekti platesnę auditoriją, bet ir iššūkiai visai kiti. Kad ir dėl tos pačios gausos – galbūt sunku nustebinti, kai jau viskas lyg ir parodyta. Gali būti, kad kiekviena karta šią idėją performuluoja iš naujo. Spėju, kad ir prieš impresionizmą buvo panašiai mąstoma. Kartais, aišku, ir pats pagaunu save galvojant, ar sugebėsiu dar ką nors nutapyti.
