Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje veikia paroda „Apie žalių bromų miestą“ – pasveikinimas Vilniui pernai atšvęstos 700 metų sukakties proga. Tai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus dedikacija sostinei, paskatinusi perskaityti vizualinį Vilniaus tekstą, pasakojamą muziejaus rinkiniuose saugomų eksponatų.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus P. Galaunės rinkinio kuratorė Miglė Banytė rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ detaliau pristato šią parodą ir kviečia spėti ja pasigėrėti, juolab kad nuo sausio 28 d. A. ir P. Galaunių namai-muziejus jungiasi prie nemokamų sekmadienių tradicijos.
Ekspozicijoje – beveik 200 kūrinių, atkuriančių skirtingų laikmečių Vilniaus istorijos, miesto ikonografinės raidos fragmentus. Tai ir XIX a. Vilnius, kurį parodoje bene išsamiausiai atspindi Pauliaus Galaunės grafikos rinkinys su vyraujančiais litografuotais Vilniaus architektūros ir dailės paminklų atvaizdais, ir XX a. pirmosios pusės miestas, apie kurį išsamiai pasakoja autentiški, miestovaizdį dokumentuojantys Mstislavo Dobužinskio peizažai, rafinuoti Jerzy‘io Hoppeno ofortai, taip pat gausi eksponatų grupė, primenanti ypač jautrią sostinės ir visos valstybės istorijos temą – beveik du dešimtmečius trukusią Lenkijos okupaciją.
pusryčių galėdavau nevalgyt, vienu žodžiu, taupiau kapitalą, kad kokią nors knygelę nupirkt ir kokią nors reprodukciją.
Ekspozicijoje – ir sovietinės okupacijos laikotarpio tapybos, grafikos kūriniai, kurti kontroversiškų suvaržymų periodu, bet nestokojantys drąsaus modernistinio žvilgsnio, kupini koloristinės raiškos ir nuotaikų – savotiškos pasipriešinimo ideologinėms temoms kalbėjimo manieros.
Stabtelėti norėtųsi prie Pauliaus Galaunės grafikos rinkinio, kuris, kaip ne kartą minėta, – svarbus lituanistinės medžiagos aspektu.
Nenuostabu, kad ir šį kartą P. Galaunės grafikos rinkinyje esantys Vilniaus vaizdai davė pagrindinį impulsą visai parodai, kaip daugiau nei prieš šimtmetį Vilnius su savo spiritus loci neabejotinai tapo vienu pagrindinių įkvėpimo šaltinių Pauliui Galaunei, „vienuolikos metų kaimo berneliui“, mamos atvežtam į Vilnių mokytis. „Savaime suprantama, kad Vilnius mane pritrenkė. Ko tik aš ten nemačiau! Kareivių muštras, kariškas orkestras, valandomis stovėjimas prie krautuvės „Liubaja viešč 20 kopejek“ lango, o dar kur „Muziej drevnostej“. Savo prisiminimuose P. Galaunė aprašė ir greta Šv. Jono bažnyčios buvusį mažą Kinkulkino knygynėlį. Kartą lange jis pastebėjo įdėtą litografiją: „Tai man tokį didelį įspūdį padarė, kad aš dažnai, jeigu buvo proga eit, tai būtinai turėdavau sustot prie to langelio ir žiūrėt. […] Pusryčiam bulkutei gaudavau penkias kapeikas, tai pusryčių galėdavau nevalgyt, vienu žodžiu, taupiau kapitalą, kad kokią nors knygelę nupirkt ir kokią nors reprodukciją. Pirmas mano įgytas dalykas buvo lenkų dailininko, baigusio Dailės akademijos Aukštąją dailės mokyklą, piešinys. […] Aš tuomet nežinojau grafikos skirtumo: be laukų, su laukais, be įrašo, su įrašu.“ Vaikystės pomėgis virto didžiule aistra, „egoistinio gyvenimo reiškiniu“, kaip rašė pats profesorius. Dar vėliau užsiminė, kad „netrukdė varjavot“, t. y. užsiimti knygų, grafikos kolekcionavimu, ir abi žmonos, nors kolekcionavimas reikalavo išties nemažai pajamų.
Pauliaus Galaunės grafikos kolekcija pasižymi siužetų įvairove: istorinių asmenų portretai, Lietuvos pilių, peizažų vaizdai, knygų iliustracijos, knygų ženklai. Senojo Vilniaus ir jo apylinkių miestovaizdžiai taip pat sudaro, tiesa, procentais nedidelę, P. Galaunės grafikos rinkinio dalį. Tai apie šešias dešimtis kūrinių. Grafikos kolekcija sistemingai pradėta kaupti dar studijų metais: „Visa bėda tik, kad tuomet buvau labai neturtingas. Ieškojau darbų, kurie turėtų kokių nors ryšių su Lietuva, Vilniaus meno mokykla.“ Ypač jį domino graviūros. Kolekciją jis papildė Maskvoje (1921), Paryžiuje (1923–1924), kur, anot P. Galaunės, „tokie [lituanistiniai] dalykai glupstva kainuoja“. Rimtesnis rinkimas prasidėjo Kaune (nuo 1919 m.) – pildė kolekciją kūriniais, rastais Lietuvos antikvariatuose, gavo mainais, dovanų. Apie 1940-uosius nemažai kūrinių P. Galaunė įgijo iš A. Jarmalavičiaus: „Labai įdomus žmogus buvęs Vilniaus kolekcionierius rusas A. Jarmalavičius. Šlubas, jaunystėje buvęs dvarų užvaizda, lietuviškai nemokėjo. (…) Jis rinko originalią grafiką, vertėsi istorinio turinio knygų prekyba.“
Greta grafikos rinkimo, P. Galaunė gilinosi ir į Vilniaus meno mokyklos istoriją – parengė mokslinę studiją „Vilniaus meno mokykla (1793–1831). Jos istorija ir mokiniai“ (1928, Kaunas: L. U. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys), kurioje pažymima, kad grafikos meno pakilimui XIX a. didžiausią įtaką turėjo 1805 m. Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete įsteigta Raižybos katedra. Vilniaus Raižybos katedra buvo ne vienintelė – Lietuvoje tuo metu buvo ir kitų grafikų, pradėjusių savo kūrybą dar XVIII a. ir tęsusių to amžiaus grafikos tradicijas. O Lietuvos grafikos raidą pagreitino litografija. XIX a. pirmojoje pusėje Vilniuje veikė trys litografijos spaustuvės: 1821–1857 m. – Universiteto, vėliau perduota Motiejui Pšibilskiui, 1833–1863 m.– Juozapo Ozemblovskio ir 1834–1863 m. – Antano Kliukovskio. Ypač produktyvi buvo J. Ozemblovskio litografijos dirbtuvė, išleidusi apie 700 įvairios paskirties litografijų. Atitinkamai proporcingai ji atsispindi ir P. Galaunės rinkinyje bei parodoje. J. Ozemlovskis savo litografijos dirbtuvėje sukūrė ir atspausdino žymiausių Vilniaus architektūros paminklų litografijas: „Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“, „Vilniaus katedra“, „Totorių mečetė Lukiškių aikštėje“ (neišlikusi) ir kt.
Meniniu požiūriu reikšmingesni buvo Motiejaus Pšibilskio litografijos darbai. Jo dirbtuvėje savo peizažus litografavo Karolis Račinskis – vienas žymiausių lietuvių romantinio peizažo atstovų. Parodoje eksponuojami darbai „Arsenalo bulvaras“ ir „Pilies kalnas nuo Šnipiškių“ ir „Bernardinų sodas Vilniuje“ iš P. Galaunės grafikos rinkinio pasižymi darnia kompozicija, švelniu šviesos ir tamsos žaismu, emocionalumu.
Nuo 1848 m. Lietuvoje buvo populiarus gydytojo Jono Kazimiero Vilčinskio leistas litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas”, kuriuo jis norėjo supažindinti Lietuvos visuomenę su reikšmingiausiais krašto architektūros ir vaizduojamosios dailės paminklais, žymiais Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjais. „Vilniaus albumas” buvo spausdinamas Paryžiuje. Jį litografavo garsūs prancūzų litografai pagal J. K. Vilčinskio jiems atsiųstus lietuvių dailininkų Jono Chruckio, Karolio Račinskio, Alberto Žameto, Kanuto Rusecko ir kitų darbus. Šios litografijos ir chromolitografijos pasižymi lyrine, romantine nuotaika, subtiliu koloritu, gera spaudos kokybe. Meniškai ir įtaigiai perteiktas Vilniaus architektūros paminklų grožis ir didingumas. Neatsitiktinai ne viena šių litografijų pateko ir į P. Galaunės grafikos rinkinį. Dar leidžiant vaikystės dienas Vilniuje, P. Galaunę visų labiausiai muziejuose žavėjo „didžiųjų žmonių portretai ir senojo Vilniaus vaizdai. Pastaraisiais dažnai dar gėrėdavaus prie mažo Kinkulkino knygynėlio lango. To mažo knygynėlio mažame lange būdavo išstatoma po dvi tris spalvotas Vilniaus vaizdų litografijas. Bent kiek vėliau iš dėdės pažįstamo, kariškio Venckūno, senienų rinkėjo, sužinojau, kad Kinkulkino knygynėlyje rodomos Vilniaus vaizdų spalvotos litografijos iš Vilčinskio leidžiamo „Vilniaus albumo“. Per Venckūną susipažinau ir su J. Kraševskio „Vilniaus istorija“.
P. Galaunės vaikystės dienos, praleistos Vilniuje, turi ir daugiau sąsajų su parodos „Apie žalių bromų miestą“ eksponatais. Tėvai sostinėje P. Galaunę apgyvendino gausioje Vilniaus karinės apygardos artilerijos valdybos buhalterio Vladislovo Haidukevičiaus šeimoje, Pauliui neįprastoje pasiturinčio miestiečio aplinkoje, bute miesto centre, Andrejevo gatvės ir Šv. Kazimiero skersgatvio kampe. Kaip rašė prisiminimuose P. Galaunė, vienoje pusėje gyveno rusų tautybės gyventojai, kitoje – žydų. Andrejevo gatvėje telkėsi ir „smulkios žydų krautuvėlės ir žydų kepykla, kurioje buvo galima nusipirkti skanių baronkų. Tarp kita ko, kepykla įamžinta M. Dobužinskio vienoje akvarelėje iš ciklo „Senas Vilnius“ [eksponuojama parodoje]. Prie skersgatvio buvo aikštė, kurioje buvo mokomi caro kareiviai. (…) Kai tiktai orkestras užgrodavo, į aikštę subėgdavo greta jos gyvenančių „tuteišų“ vaikai, o ir aš su dviem dėdės sūnumis“.
Vilniaus tema svarbi ne tik P. Galaunės menotyrinėje veikloje ar stipriai atsispindi jo grafikos kolekcijoje. Vilnius neabejotinai reikšmingai įsirašė ir į P. Galaunės kaip grafiko kūrybinę biografiją. 1923 m., minint Vilniaus 600 metų sukaktį, Kaune, o 1928 m. – Berlyne buvo išleistas albumas „Vilnius, 1323–1923“.
Albumo, kurio istorinę apžvalgą, remdamiesi Mykolo Balinskio, Juzefo Ignaco Kraševskio ir Teodoro Narbuto veikalais, parašė Kazys Binkis ir Petras Tarulis, apipavidalinimu buvo pavesta pasirūpinti P. Galaunei. Jis šiam albumui sukūrė viršelius, vinjetes, užsklandas, titulines raides, taip pat padarė piešinį „Vilnius XVIII šimtmečio pabaigoje“ pagal Ferdinando Ruščico (1870–1936) darbą, kuris įklijuotas ledinio gale.
Tai tik keletas epizodų iš eksponatų ir jų istorijų gausios parodos „Apie žalių bromų miestą“. Iki kovo pabaigos kviečiame jus pas Galaunius patirti romantišką, nostalgišką, mitologizuotą, įtampos ir nacionalinio naratyvo kupiną vizualinį Vilniaus pasakojimą, tarp žalių miesto bromų vedantį mus sostinės erdvių ir laiko labirintais pro neatsitiktinai parodos vizualiniam dizainui pasirinktas arkas, simbolizuojančias minčių ir dvasios kilimą link aukštesnių idealų, stiprybę, siekį, virsmą tarp būtojo ir būsimojo laiko.
O norinčius po parodos žaliuosius bromus pasivaikščioti su gidu kviečiame į ekskursijas sausio 24, 31, vasario 7 d. 14 val. ir vasario 1, 8 d. 17.30 val. Registracija tel. +370 672 807 67