Šiais metais minėsime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Šių dienų Lietuvos ir pasaulio įvykių fone tai nebus tiesiog apvalaus jubiliejaus, išsiskiriančio renginių gausa, paminėjimas. Tai galimybė prisiminti ir priminti kitiems istorinį, kultūrinį ir politinį kontekstą, įvertinti šventės, repertuaro ir dalyvių kaitą, šventės vietą mūsų kultūroje ir gyvenime.
Šį „Muziejaus trečiadienį“ Kauno miesto muziejaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė kviečia pasvarstyti apie Dainų švenčių tradiciją, šventes ir dabarties aktualijas, o birželį – ir apsilankyti tam skirtoje Kauno miesto muziejaus rengiamoje lauko parodoje.
Ko gero, visuomet, kai norime įvertinti save, lyginame. Lyginame suprasdami, kad taip neverta daryti, juk joks gyvenimas, jokia istorija nesulyginama ir nelygintina. Skiriasi gyvenimo patirtys, istoriniai kontekstai, dabarties aplinkybės. Tyliai ir tarsi netyčiomis lyginame pažiūras ir pasiekimus. Kasmet ir banaliai – Kalėdų egles skirtinguose miestuose. Su nuostaba ar nerimu – šventes. Nes šventė visuomet yra fakto, įvykio paminėjimas ir požiūrio deklaracija, o ši priklauso nuo konteksto. Pavyzdžiui, skirtingo šeimos supratimo ar kitų valstybių, tautų laisvės supratimo deklaravimas. Savos, nepriklausomos valstybės kariuomenės paradas, kuriame kartu žygiuoja ir NATO šalių kariai, šlama laisvų valstybių vėliavos, ir okupacinės kariuomenės paradas su kokčiai raudonais transparantais, gyvenusiems sovietmečiu prisimenamas ne iš pasakojimų. Dainų šventės – tik iš nuotraukų ir dokumentinio paveldo žinomos pirmosios Lietuvos Respublikos 1924, 1928 ir 1930 metų dainų šventės, vyresnės kartos dar prisimenamos sovietmečiu organizuotos šventės ir tos šventės atkūrus Nepriklausomybę, kai su grauduliu stebėjome, kaip laisvės dainas dainavo laisvoje šalyje gimę Lietuvos piliečiai.
Taigi nenuostabu, kad beveik netyčia, su nedideliu baltu pavydu lyginau Lietuvos ir Latvijos dainų švenčių tradiciją, stebėdama praeitais metais LRT transliuotą finalinį Latvijos dainų šventės 150-ies metų koncertą. Žavėjausi oria šventės eiga, dirigentų kostiumais, pagarba kūrinių autoriams, dirigentams ir choreografams, kiekvieno kūrinio ir jo reikšmės Latvijai bei šiai šventei pristatymu, dalyvių ir žiūrovu gausa. Prasidėjęs vėlyvą vakarą, koncertas baigėsi naktį, tad aš laukiau šventiškos – lietuviškos – jo pabaigos su fejerverkais, konfeti, ąžuolų lapų vainikais ir šėliojimo. O sulaukiau tik „Pūt, vējiņi“, daugybę metų buvusio neoficialaus Latvijos himno, kurį latviai dainavo susikibę ir su skruostais riedančiomis ašaromis.
Dar nežinau, koks bus mūsų Dainų šventės šimtmetis. Tačiau pirmojoje Dainų šventėje, Dainų dieną Kaune, tuometinėje Kariuomenės paradų aikštėje, 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 dienomis dalyvavo 86 chorai ir apie 3000 dainininkų. Tai buvo bažnyčių, mokyklų, kultūros draugijų ir organizacijų chorai. Jiems dirigavo aštuoni dirigentai: vyriausieji šventės dirigentai Juozas Naujalis, Stasys Šimkus, Julius Štarka ir jungtinių chorų dirigentai Apolinaras Likerauskas, Kostas Gurevičius, Mykolas Karka, Vladas Paulauskas, Antanas Vaičiūnas.
Šventė prasidėjo Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“, skambėjo autorinės dainos: Juozo Naujalio „Pavasaris“, „Jaunimo giesmė“, „Kur bėga Šešupė“, Juozo Žilevičiaus „Vilnius“, Vlado Paulausko „Žalgirio mūšis“, Aleksandro Kačanausko „Pavasarininkų himnas“, Vydūno „Tau ženkime artyn!“, Česlovo Sasnausko „Ateitininkų himnas“, Mykolo Karkos „Dainos menui“, tačiau pagrindą sudarė J. Naujalio, S. Šimkaus, Teodoro Brazio, Jono Bendoriaus, A. Kačanausko, M. Petrausko, Juozo Tallat-Kelpšos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Neimonto, Juliaus Štarkos harmonizuotos lietuvių liaudies dainos.
Ta proga buvo išleistas Antano Bružo leidinys – programa ir straipsnių rinkinys „Pirmoji dainos diena 1924“, kurioje V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ su gaidomis, eilės – Maironio „Dainų dainelės“ ir Petro Vaičiūno „Gauskit, dainos“, muzikinė šventės programa, šešiolikos dainų tekstai, A. Bružo, J. Naujalio, Mykolo Biržiškos, kun. Juozo Tumo-Vaižganto, Č. Sasnausko, kun. T. Brazio, kun. Adolfo Sabaliausko, Justino Strimaičio, Juozo Tysliavos, A. Kačanausko straipsniai apie pirmosios Dainų šventės rengimą, Lietuvos chorus, lietuvių liaudies dainas ir jų rinkimą, kankles ir dainavimą, Č. Sasnausko, Augusto Šleicherio, Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno, Liudviko Rėzos, kun. T. Brazio, Sofijos Čiurlionienės mintys apie lietuvių kalbą ir dainas, organizatorių ir dirigentų nuotraukos, minimi dalyvavę chorai, nurodant vietovę, choro pobūdį, vadovą ir dalyvius.
Štai T. Brazys teigė: „Mūsų tautinės gaidos, rodančios lietuvių tautos dailės kūrybai nepaprastą jėgą bei gabumą, tai brangiausi ir puikiausi muzikos perlai, kuriais mes gėrėtis, puoštis ir prieš nelietuvius didžiuotis galime.“ O G. H. F. Nesselmannas stebėjosi: „Didžiulis šių dainų skaičius tebėra žmonėse, jos yra įsigyvenę visose žmonių gyvenimo būklėse, aplinkybėse, dėl to ir visų vartojamos; ir jeigu teisinga yra patarlė – kur dainuoja, ten ramu, nes bloguose žmonėse dainų nėra, tai Lietuvoje galima rasti tiktai geri žmonės, nes lietuviai viską daro dainuodami.“
Bet ar iš tikrųjų? Atsimenu savo nustebimą, iš lietuvišką muziką tiriančio užsienio muzikologo išgirdus tvirtą pareiškimą, kad mes – chorinės muzikos kraštas. Kitas užsienio tyrėjas tarptautiniame renginyje sutartines pristatė kaip unikaliausią muzikos reiškinį. Bendraudama su studentais užsieniečiais sulaukdavau klausimų, ar tikrai per Sausio įvykius mes stovėjom ir dainavom ir ar tikrai lietuviai vykdė knygų kontrabandą… Tokius dalykus malonu išgirsti, tačiau kiek šiandien mūsų pačių gyvenime ir kasdienybėje yra tos unikalios kultūros, dainų, paveldo ir tautinio užsispyrimo?
Be abejo, per šimtą metų keitėsi Dainų šventės formatas, repertuaro sudarymo principai, dalyviai, kultūrinis ir politinis kontekstas, net tautinio meno samprata. Skirtingų kartų dalyviai turi skirtingas patirtis, ir jeigu dar prieš kelerius metus buvo juokinga lyginti pirmosios šventės organizatorių rūpestį šiaudais bei arbata (puodelių, cukraus ir užkandžių dalyviai pasirūpino patys) ir nuolatinius dabarties dalyvių niurzgėjimus dėl maisto davinių ar jų išvaizdos, šiandien aktualiau atrodo tautinis identitetas ir valstybingumas.
2003 m. trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. 1843 m. Šveicarijoje prasidėjusi, Vokietijoje išpopuliarėjusi ir per Skandinaviją į Estiją, Latviją, o vėliau ir į Lietuvą atėjusi dainų švenčių tradicija išliko trijose mūsų valstybėse, nepaisant visos sudėtingos istorijos, ir pasaulyje neturi atitikmenų. Dainų šventė yra mūsų tapatybės dalis, praeitis ir, tikiuosi, ateitis, galimybė svarstyti ir suvokti, kur esame ir kur einame. Nes šiandien neužtenka jėgų stebėtis, kaip istorija gali taip įžūliai kartotis ir kaip pasaulis gali vėl ir vėl užsimerkti prieš neteisybę ir smurtą.
Akivaizdu, ši tradicija gali gyvuoti tik puoselėjant savanorystę ir bendruomeniškumą, ir tol, kol gyvuos įvairių kartų mėgėjų meno kolektyvai – tautinio meno ansambliai, chorai, šokių ansambliai, kapelos. Kol bus žmonių, kuriems savaime suprantama atostogas derinti su dainų švenčių repeticijų tvarkaraščiu, kaip ir savaime suprantama, kad dainavo, šoko, grojo jie, jų tėvai ir tą patį darys jų vaikai. Kuriems savaime suprantama, kad galimybė dainuoti, šokti ir groti dėvint tautinį kostiumą yra ne našta, o privilegija.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko praėjus vos dvidešimt metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota.
Dainų šventės šimtmetį švęsime karo grėsmės akivaizdoje, o šventė visuomet yra fakto, įvykio paminėjimas ir požiūrio deklaracija. Tad ir deklaruokime – Laisvę, Vienybę, Solidarumą. Suvokdami savo valstybės geografiją ir kaimynus, kurių nepasirinksime, švęskime ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio lietuvių dainų švenčių šimtmetį. Ateikime ir tie, kurie nė karto nebuvome Dainų šventėje – ateikime patirti, ką klausydamiesi, stebėdami, kartu dainuodami jaučiame ir ką mums tai reiškia. Analizuokime kiekvieną dainą, šokį, simbolį, spalvas, kompozicijas, prasmes ir ką mums tai reiškia. Įsirašykime tuos jausmus į širdį, perduokime vaikams ir anūkams, būkime broliais tiems, kurie šiandien kaunasi ne tik dėl savo, bet ir dėl visos Europos laisvės.
Kiekvieną kartą, kai visi kartu dainuojame, šokame, grojame, – mes esame. Esame kaip Tauta ir Valstybė.
