Jau šį savaitgalį, gruodžio 15–17 d., trims dienoms Kaune duris atvers mažai pažįstama erdvė – Kauno senųjų kapinių pakraštyje, architekto Stasio Kudoko suprojektuotame kapinių administraciniame pastate (Vytauto pr. 46) vyks Paveldo instituto inicijuotas įvykis „Dūlà“[1], kurio metu bus įsteigta mokslofikcinė[3] institucija, sukurta tyrinėti atminties saugojimo bei jos aktyvavimo procesus.
Pirmą kartą rengiamas įvykis „Dūlà“ kviečia į menininkų ekspoziciją, pranešimų programą „Atminčių asamblėja“ ir videokūrinio „Istorinis tirpsmas KAVB bibliotekoje“ pristatymą.
Gruodžio 15 d. renginį atidarys ir iki gruodžio 17 d. veiks ekspozicija, kurioje – menininkų Aiko Žado, Artūro Mitino, fantastic little splash, Gabrielės Adomaitytės, Henriko Gulbino, Monikos Kornilovos ir Paveldo instituto kūriniai. Gruodžio 16 d. erdvę pripildys Paveldo instituto kuruojama pranešimų programa „Atminčių asamblėja“, kurioje bus pristatomi pranešimai apjungiantys architektūros, istorijos, sociologijos, antropologijos, šiuolaikinio meno bei paveldosaugos disciplinas. Tarp pranešėjų – architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė, architektūros mokslų daktarė Eglė Bazaraitė, Lietuvos queer archyvo „išgirsti“ (isgirsti.lt) kuratoriai Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova, tarpdisciplininis menininkas, restauratorius Domas Noreika bei kolektyvas „Beyond the post-soviet“.
8-ajame dešimtmetyje, Šaltojo karo akivaizdoje, technologijų entuziastai Joel Schatz (JAV) ir Joseph Goldin (SSRS) eksperimentavo su lėtojo skenavimo televizijos [2] technologija, kurios pagalba siuntė vaizdo signalus tarp Berlino ir Maskvos. Tai buvo pilietinės diplomatijos gestas, turėjęs padėti nutiesti simbolinį tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Jie galėjo matyti ir girdėti vieni kitus, kol vaiduokliški vaizdai lėtai slinko kineskopiniuose ekranuose.
Kaune daugiau nei šimtą metų veikusios senosios kapinės buvo viena pagrindinių miesto laidojimo vietų. Išsiskiriančios savo daugiakultūriškumu, viename erdvėlaikyje jos talpino keturias konfesijas. Jau nuo sovietų okupacijos pradžios ši vieta buvo pažymėta kaip pasipriešinimo epicentras, tad nenuostabu, kad būtent čia, po 1956-ųjų metų Vengrijos revoliucijos įvykių, susitelkė tūkstantinė antisovietinio protesto minia. Vėliau tai tapo pretekstu komunistų partijai kapines sunaikinti: paminklai ir mauzoliejai buvo išardyti, granitiniai antkapiai nuversti ir buldozeriu sumaišyti su žemėmis.
Į miesto istoriografiją tik per fragmentus įrašytas slėpiningas monumentas, ilgus metus stebėjęs aplinkinius įvykius, renginyje pats taps atminties rinkimo ir perdavimo įrankiu. Asmeniniai, vietiniai ar globaliai nusidriekę tyrimų atvejai padės atskleisti, kokias atmintis kaupia laikui pavaldūs materijų paviršiai.
Kapinių istoriografijoje lyg per miglą pasivaidena nedidelis modernistinio silueto namas, Vytauto prospekte paženklintas 46-uoju numeriu. Nepaisant to, kad objektas įsikūręs istoriškai aktyvioje teritorijoje, miesto atmintyje jis įsirašė tik per fragmentus. Istoriniuose šaltiniuose randama, kad 1965 m. rugpjūčio 2 d. iš čia pirmąsyk buvo tiesiogiai transliuojamas videotelefono skambutis. Isivaizduokite „Zoom“ vaizdo pokalbius, tik su nespalvotomis sovietinėmis kosmoso amžiaus technologijomis.
Architekto Stasio Kudoko suprojektuotas kapinių administracijos pastatas buvo tarsi riboženklis tarp kelių skirtingų pasaulių ir laiko juostų. Kol aplinkui buvo rašoma pagrindinių įvykių istorija, šis slėpiningas monumentas atliko tarpininko (angl. medium) vaidmenį ir nebyliai sugėrė transliuojamą informaciją. Tai liudija betono siūlėse ir stiklo įtrūkimuose paslapčia išsaugotas daugiasluoksnis vietos tapatybės, asmeninių ryšių bei kolektyvinių išgyvenimų archyvas.
[1] Dūlà – mažų dalelių visuma irimo procese; sugebėjimas dūlėti, dūlėjimas.
[2] Lėtojo skenavimo televizija (eng. slow scan television) – vaizdų perdavimo būdas, kuomet transliuojami vaizdo dažniai yra verčiami audio signalu ir siunčiami radijo bangomis. Vaizdas keičiasi itin lėtai (8-120 sekundžių intervale). Technologija buvo aktyviai naudojama ankstyvuoju kosmoso tyrinėjimo laikotarpiu.
[3] Mokslofikcija (eng. scientifiction) – mąstytojo Bruno Latour koncepcija apie mokslo ir fikcijos persipynimą bei vaizduotės, spekuliatyvumo ir istorijų pasakojimo svarbą mokslinėms žinioms konstruoti.
Daugiau apie renginį čia.
Pranešimų programa „Atminčių asamblėja“ dalinai finansuojama Lietuvos kultūros tarybos.
