Muziejaus trečiadienis. Atradimai ir įkvėpimai retai matomoje Juozo Zikaro kūryboje

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje parodoje „Kasdienybės užrašai. Kitas Juozo Zikaro veidas“ eksponuojami dailininko piešiniai – tai J. Zikaro kūrybos dalis, kuri retai matoma ir beveik netyrinėta, tačiau juose atsiveria asmeniniai išgyvenimai, kasdienė rutina, kūrybiniai atradimai bei inspiracijos. Šios savaitės rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Grafikos rinkinio kuratorė dr. Iveta Dabašinskienė kviečia parodoje, veiksiančioje iki Naujųjų, užsibūti ilgėliau.

Juozas Zikaras – vienas žymiausių Lietuvos tarpukario skulptorių, kuriam teko išskirtinė užduotis – sukurti Lietuvos nepriklausomybės simbolius, įprasminančius valstybingumą, tačiau skulptūriniai darbai nėra vienintelė menininko kūrybos dalis. J. Zikaro kūrybinį tobulėjimą ir asmeninį gyvenimą galima pažinti studijuojant jo piešinius. J. Zikaro palikimą sudaro per šimtą piešinių, kurie saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (toliau – ČDM) bei Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje (toliau – LNDM). Piešiniai atspindi visus menininko kūrybinius etapus, kurie glaudžiai susiję su skirtingais miestais: Vilniumi, Sankt Peterburgu, Panevėžiu ir Kaunu. 

Vilniuje Juozas Zikaras studijavo nuo 1904 m. iki 1906 m. vasaros, kai išskubėjo į Sankt Peterburgą. Šiame mieste buvo sukurti įdomiausi J. Zikaro piešiniai, atskleidžiantys kitą menininko kūrybinį veidą, kuriam įtaką padarė aktyvus kultūrinis Sankt Peterburgo gyvenimas. 

Juozas Zikaras buvo išskirtinė meno asmenybė, jo gyvenimas primena pačios Lietuvos sunkų valstybingumo kelią.

Parodoje eksponuojami vieni ankstyviausių piešinių, sukurtų 1910–1912 m., studijuojant Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Piešiniuose akademine maniera užfiksuoti vyrų visafigūriai aktai. Eskizuose pastebima išlavinta būsimojo skulptoriaus ranka, puikiai išpieštas žmogaus kūno raumenynas, jaučiama kūnų vibracija, raumenų dinamiškumas. Studijos lavino ir jo kaip portretisto įgūdžius, kurie atsiskleidžia šeimos narių portretuose. Šioje žanrinėje grupėje išsiskiria žmonos Anelės portretas. (Pora susituokė 1914 m. gruodžio 25 d. Petrapilyje.) Vienas pirmųjų menininko autoportretų – 1911 m. pieštas sangvinu, išsiskiriantis žiūros tašku iš apačios, atskleidžiantis paslaptingai linksmą menininko nuotaiką. Taip pat yra išlikęs pirmagimio Jurgiuko portretas. 

Skulptorius Sankt Peterburgo dailės akademiją baigė 1916 m. diplominiu darbu „Motina“ ir gana intensyviai pradėjo kurti piešinius tušu. Kyla klausimas – kodėl? Tikriausiai pagrindinė priežastis – finansinis nepriteklius, kurį anuomet patyrė ne vienas Sankt Peterburge gyvenęs menininkas. Grafika menininkus domino ir dėl praktinių sumetimų, nes taikomosios grafikos poreikis buvo jaučiamas knygos viršelių, plakatų, leidinių iliustracijų srityje. Dalis Juozo Zikaro sukurtų piešinių buvo išleisti kaip atvirukai ar atvirlaiškiai. Jų leidimu rūpinosi Lietuvių draugijos centro komiteto Kultūros ir švietimo sekcijos vedėjas K. Skabeika. Jie buvo spausdinti „Lietuvių spaustuvėje“. 

Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė ėmėsi lietuviškos spaudos, žurnalų ir vadovėlių leidybos. 1914–1915 m. leistas kultūros žurnalas „Vairas“. Juozas Zikaras jam sukūrė iliustracijų ir vinječių. 1916 m. Juozas Zikaras kartu su P. Galaune, P. Rimša, A. Varnu ir V. Bičiūnu buvo pakviesti iliustruoti K. Skabeikos leistą elementorių „Pirmieji žingsniai“. Minėto vadovėlio vaizdai buvo panaudoti Klemenso Skabeikos vadovėliui „Mano akiniai“, išleistam jau 1920 m. Minėto autorių kolektyvo iliustracijos buvo panaudotos iliustruojant Petrapilyje „Lietuvių spaustuvėje“ atspaustą Jono Murzos „Lietuvių kalbos vadovėlį“ I, II d. Šio vadovėlio trečioji dalis patikėta išskirtinai Juozo Zikaro kūrybinėms idėjoms. 

Aptartąją Sankt Peterburgo laikotarpio skulptoriaus piešinių dalį galima priskirti praktiškajai asmenybės pusei, kuria buvo siekiama finansinio stabilumo ir prisidėti prie lietuvių kultūros puoselėjimo. Tačiau yra ir kitokia menininko kūrybos pusė – tai meninių inspiracijų, ieškojimų ir vaizdinių žemėlapis, atspindintis anuometinio Petrapilio spalvingą bei intensyvų dailės gyvenimą. 

Piešiniuose tušu pagonybės tema atskleidžiama lietuvių tautosakos ypatingu personažu – velniu.

Šio laikotarpio piešiniai – tai simbolizmo srovės atspindžiai, kuriuose išsiskiria keletas pagrindinių krypčių: žmogaus gyvenimo trapumas, mirtis, kalnai, naktis, žmogaus kelionė. Gyvenimo ir mirties tema analizuojama piešiniuose „Gyvenimas I, II“. Ryškiausias pavyzdys – „Mirties angelas“, kai kalnų ir besileidžiančios saulės fone angelas apglėbęs į dangų neša merginą. Simbolizmo objektų akiratyje buvo ir paslaptingi kalnų vaizdai. Juose jaučiama daug paslaptingumo, dominuoja aukšti, tamsūs ir paslaptingi kalnų siluetai. 

Simbolizmas atsiskleidžia dekoratyviuose peizažuose „Adomas“, „Medis“, „Gėlė“, „Lietus“, kuriuose sukurta skaidri ir skaisti nuotaika, ryškus džiugesys, akcentuojamas šviečiančios saulės motyvas. Jie piešti itin lengva, elegantiška linija. Dekoratyvumo, monumentalumo ir simbolių kalbos nestokoja tamsaus kolorito triptikas, kuriame įamžintas derliaus ir puotos motyvas, susipinantis su lietuviškos ir antikinės mitologijos bruožais. 

Lietuviškų pasakų ir mitologijos temos siejamos su lietuviškojo identiteto paieškomis, kuriose atgimsta liaudies kultūra, imtasi domėtis pagonybe. Piešiniuose tušu pastaroji tema atskleidžiama lietuvių tautosakos ypatingu personažu – velniu. Galima daryti prielaidą, kad jie buvo skirti skulptoriaus reljefui „Lietuvių dievų olimpas“. Kasdieninis kaimo gyvenimas iliustruotas pasitelkiant švenčių ir religines temas. Religinių švenčių tema atskleista piešiniuose. Kasdieninio gyvenimo vaizduose įsiterpia žmogaus akistata su mirtimi, jautriai užfiksuota „Testamente“. Piešiniai „Našlaitė“ ir „Girtuoklio malda“ susiję su žmonių religingumu. Šiomis temomis menininkas atskleidžia trapias kaimo žmogaus emocijas, patirtą skurdą, tačiau tvirtą ryšį su religija. Socialinės neteisybės ir vargo tema aktualizuota piešiniuose „Audra“ ir „Kas sėja, kas pjauna“. Čia reiktų prisiminti ir pirmąjį Zikaro skulptūros mokytoją Boleslovą Balzukevičių Vilniaus piešimo mokykloje, kuriam ši tema tapo kūrybos pagrindu.

Ryškiausios kūrybinės inspiracijos atsiskleidžia piešiniuose, kuriuose susipina simbolizmo vaizdai su trupinėliu futurizmo. Darbuose ateities miesto tema aktualizuojamas XX a. pr. suklestėjęs gyvenimas miestuose, juose kūrėsi vis daugiau pramonės objektų, inžinerinių statinių, kuriuos menininkai pamėgo fiksuoti. Besikeičiantis miestas baugino Zikarą, kėlė dvejones dėl ateities perspektyvų. Ateities temai priešprieša –  praeitis. Šių dviejų temų supriešinimo centre atsiduria kelionės motyvas piešiniuose „Einantis“, „Nueinantis“, kurie atskleidžia futuristų propaguotą naujo laikotarpio pradžią. Gryniausius futurizmo bruožus galima matyti eskize „Fantazija“, kurioje jaučiama judėjimo fiksacija. 

1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Juozas Zikaras su žmona ir dviem vaikais kartu su kitais lietuviais traukiniu keliavo į Lietuvą. Skulptorius su šeima apsigyveno jo gimtuosiuose Paliukuose, netoli Panevėžio, vertėsi itin skurdžiai. 1919 m. vasarą Juozas Zikaras pradėjo dirbti Panevėžio valstybinės gimnazijos piešimo, braižymo ir dailyraščio mokytoju. 

Panevėžio laikotarpis (1918–1929) kuriant skulptūras menininkui buvo bene vaisingiausias, jis gaudavęs didžiausius valstybinius užsakymus ir buvo jau žinomas menininkas Lietuvoje. Šio laikotarpio piešiniai susiję su pedagoginiu darbu. Kai kurie išsiskiria nauja, iki tol netaikyta piešimo technika, kuriai būdinga juodų ir šviesių plokštumų dermė, skirtingų tekstūrų plokštuminis vaizdavimas. Šioje grupėje išryškėja keturių paukščių piešinys, jame pavaizduoti keturi erelio piešimo etapai, todėl galime daryti prielaidą, kad skulptorius savo mokiniams piešė paruošiamuosius eskizus kaip mokymosi priemonę. Panašią išvadą galima daryti pažvelgus į vaisių eskizą. Likę gamtos objektų piešiniai jau piešti skulptoriui būdinga linijine maniera. 

Panevėžio laikotarpio kūrybos kontekste vieni įdomiausių piešinių „Eglė Žalčių karalienė“ ir „Liūdinčios sielos“, saugomas LNDM. Piešiniai tušu išsiskiria juodų ir šviesių plotų derme, juose pasikartoja naujas Juozo Zikaro piešimo braižas, kuris tarsi imituoja medžio ir lino raižinius, tačiau panašu, kad tai buvo tik eksperimentas, ir skulptorius likusiuose darbuose lieka ištikimas elegantiškai linijai ir subtilumui.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais ypač sparčiai ėmė vystytis taikomoji grafika, kuri pirmiausia buvo naudojama valstybės tikslais: popierinių pinigų spauda, litų monetų kaldinimas, pašto ženklų projektų rengimas, taip pat įvairių naujai susikūrusių organizacijų, draugijų, bendrovių emblemų kūrimas ir pan. Juozas Zikaras sukūrė „Žiburėlio“ draugijos emblemą, taip pat papuošė naujo laikraščio „Meilės keliais“ viršelį. Yra išlikę ir menininko kurtų ekslibriso „AB“ projektų. 

Kiti parodoje eksponuojami Panevėžio laikotarpio piešiniai susiję su skulptoriaus darbu. Moters aktai sangvinu atskleidžia menininko dėmesį kūno plastikai, ekspresyvumui bei įdomesnei modelio pozai. Tai buvo paruošiamieji eskizai to meto visatūrėms figūrinėms skulptūroms „Viltis“ ir „Skausmas“. Priešprieša pastariesiems – akademiškas „Stovinčios moters aktas“ pieštuku, padovanotas pačiam Pauliui Galaunei. Įsigilinus į modelio pozą galima daryti prielaidą, kad tai buvo vienas iš skulptoriaus eskizų „Laisvės“ skulptūrai. 

Piešiniai – daug intymesnis raiškos būdas ir gali būti prilygintas dienoraščiui

Kauno laikotarpis (1929–1944) skulptoriaus Juozo Zikaro padalintas į pedagoginį darbą Kauno meno mokykloje ir kūrybą, išsiskiriančią valstybinių ir privačių užsakymų gausa. Skulptūroje vyrauja portretiniai reljefai, kuriuose užfiksuoti žinomi kauniečiai, taip pat tęsiama religinė tema. 

Kaune pieštuose piešiniuose atsiskleidžia skulptoriaus humoro jausmas. Akvarele spalvintas piešinys pieštuku „Gripas“ trykšta sarkazmu – po 1918–1920 m. ispaniško gripo protrūkio ir gausių mirčių, tikėtina, visuomenė buvo įbauginta šio viruso pasekmių. Gana plačiai žinomas piešinys „Modernizmas“, perteikiantis J. Zikaro požiūrį į besikeičiančias meno tendencijas po 1932 m. grupuotės „Ars“ parodos. Šie humoristiniai vaizdai atskleidžia pokyčius menininko gyvenime, kai humoro jausmas tampa svarbiu asmenybės bruožu ir atskleidžia visai kitokį kasdieninį gyvenimą, visuomenės aktualijas. 

Labai tragiška ir kartu simboliška, kad menininkas savo gyvenimą užbaigia Kaune – mieste, kuriame stovi jo ryškiausi skulptūriniai darbai, skirti Lietuvai. Juozas Zikaras buvo išskirtinė meno asmenybė, jo gyvenimas primena pačios Lietuvos sunkų valstybingumo kelią – nuo priespaudos carinės Rusijos sudėtyje, vėliau pakilų, bet pilną iššūkių nepriklausomybės dvidešimtmetį bei skaudžius karo metus ir okupacijas. Šių įvykių kontekste išsiskleidžia ir skulptoriaus kūrybinis potencialas, jį puikiai iliustruoja vis kitokie, besikeičiantys piešiniai, kurių sukūrimo aplinkybės piešia kasdieninį menininko gyvenimą. Tai daug intymesnis raiškos būdas ir gali būti prilygintas dienoraščiui. Taigi šie kasdienybės vaizdiniai užrašai leidžia artimiau pažinti išskirtinę asmenybę – skulptorių Juozą Zikarą.