Tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius sako, kad kiekvieni namai primena muziejų, o žmonės gyvendami juose apsistato daiktais tarsi muziejaus eksponatais. Kaune gimusio Liškevičiaus bute Vilniaus senamiestyje gimė ne vienas meno kūrinys. Į performansus savo bute jis įtraukė visą šeimą, taip pat ir namų apyvokos daiktus. Svetainėje iš visų baldų, knygų ir kitų daiktų menininkas buvo pastatęs didžiulį obeliską ir visą procesą užfiksavo asmenine vaizdo kamera.
Per ne vienerius metus namuose nufilmuotų archyvinių kadrų būtų užtekę kelioms parodoms, bet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas nusprendė, kad geriau bus juos sudėti į filmą. Taip gimė Dagnės Vildžiūnaitės prodiusuota dokumentinė juosta „Modernus butas“, kurios premjera neseniai įvyko „Scanoramoje“, be to, laukia rodymai visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Dainius Liškevičius pasakoja apie filmo idėją ir kūrybinį procesą.
Gal galite pristatyti pagrindinį filmo herojų – Jūsų butą?
Į šį butą atsikraustėme 2004 metais, prieš antro sūnaus gimimą. Prieš pat Kalėdas. Kaip išduoda filmo peizažai, butas yra senamiestyje. Namas, kuriame jis yra, statytas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, buto plotas – beveik 100 kvadratinių metrų, dideli kambariai su aukštomis lubomis, yra erdvės žvilgsniui. Kai kas net negalėjo patikėti, kad filme rodomi vaizdai nufilmuoti per mūsų buto langą, galvojo, kad tik nuo stogo atsiveria tokios panoramos. Tas vaizdas, kurį kasdien matome pro langus, vis kinta, stebint jį gali pajusti laiko tėkmę, įvairias nuotaikas, kaip keičiasi šviesa ir tamsa, metų laikai.
Filme panaudota labai daug Jūsų filmuotų archyvinių kadrų. Su kokiomis mintimis juos fiksavote? Negi neturėjote sumanymo kurti filmą?
Filme naudojama trejopa medžiaga. Pirmiausiai, tai yra vizualiniai meno kūriniai, kurių pavadinimai surašyti filmo titruose pabaigoje. Aišku, tuos video kūriau su intencija, kad jie kažkokia forma atsiras parodose. Dalis jų ten ir buvo eksponuojama. Kita dalis – šeimyniniai archyvai, užfiksuoti atsiminimui, kai buvo atitinkama nuotaika. Tos medžiagos daug. Vien kasmetiniai eglutės nupuošimo performansai trunka maždaug po dvi valandas, o iš jų reikėjo atrinkti tris ar keturias minutes. Šeimyniniai kadrai į filmą įsiliedavo ten, kur reikėdavo papildyti vieną sceną ar pasakojimą. Kartais labai ilgai archyvuose ieškojau tam tikrų epizodų, kuriuos žinojau, kad esu užfiksavęs, ir kurie labai tiktų filmui. Ir trečia dedamoji – profesionaliai filmuota naujausia medžiaga. Visas šias tris dalis reikėjo sulipdyti į vientisą vizualinį pasakojimą.
Kas padėjo sulipdyti tą vizualinį pasakojimą, ar montavimo klausimus sprendėte vienas?
Turėjau scenarijų. Aišku, buvo papildymų, keitėsi seka. Dirbau su dviem montažo režisieriais: Gintautu Smilga ir Dominyku Kilčiausku. Visas sudėtingumas ir buvo dėl to, kad keitėsi montuotojas, atsirado laiko tarpas, o po to buvo labai skubama viską užbaigti. Visgi visumą turėjau suvaldyti pats, nes geriausiai išmaniau visą medžiagą. Ir priimant sprendimus iš dalies likau vienas, kartais net norėjau, kad būtų su kuo pasiginčyti. Dabar viskas padaryta pagal mano viziją. Filmo struktūrą sudaro kalėdinės eglutės, kurios leidžia pajusti laiko dimensiją. Beje, šiame filme garsas ir muzika yra labai svarbūs. Apjungia visą nuotaiką ir pasakojimą.
Kokia ta muzika?
Tam tikrus garso takelius, kurie panaudoti, Linas Rimša jau buvo sukūręs anksčiau. Kitus kūrinius rašė specialiai šiam filmui. Ilgiausiai scenai pačioje filmo pradžioje, kuri turi „įvesti“ žiūrovą į pasakojimą, naudojome naują Lino kūrinį ir garsus iš vieno kalėdinės eglutės pjovimo. Muzika išplaukia iš bute vykstančio veiksmo ir atmosferos bei persijungia į klasikinį garso takelį. Lino Rimšos muzika turėjo suvaldyti ir apjungti chaotišką įvairių garsų (noisinių, trashinių, popso, rocko, undergroundo) kupiną video medžiagą, būti atsvara disharmonijai, viską suveržti. Tokią funkciją turėjo ir naujausi profesionaliai nufilmuoti Viliaus Mačiulskio kadrai.
O kaip Jūsų šeima reagavo į tai, kad kai kuriuos privačius archyvus nusprendėte sudėti į filmą?
Tie archyviniai kadrai filmuoti prieš dešimt ar daugiau metų. Kai juos filmavau, planavau tai panaudoti menuose, kažkur parodyti, tai labiau buvo performatyvi šeimos gyvenimo kasdienybės dalis. Tai dėl šios dalies klausimų nebuvo. Kitas dalykas, kai pradėjau galvoti apie filmo sukūrimą, nusprendžiau, kad reiktų dar profesionaliai nufilmuoti keletą scenų namuose, tad klausiau, ar šeimos nariai sutiktų filmuotis, įspėjau, kad reikės visą laiką tvarkytis ir anksti keltis. Norėjau, kad šeimos nariai jaustųsi laisvai, todėl į filmavimo komandą kviečiau labiau pažįstamus žmones. Vilius Mačiulskis – filmo operatorius – kažkada taip pat gyveno šiame name, puikiai jį žino ir pažįsta gyventojus. Pažinojau kompozitorių Liną Rimšą ir kitus.
Kuriant filmą sąlyčių su bendruomene tikrai buvo. Jame rodomi ir kaimynų butai, tad teko bendrauti tuo klausimu, taip pat daug susidomėjusių stebėjo mūsų filmavimus dronu. Pas vieną kaimynę Urtę sunešdavom daiktus, kurie pas mus netilpdavo filmavimų metu.
Filme sakote, kad namų perstatymas yra tarsi kūryba, tam tikra atsipalaidavimo forma. Ar Jūs dažnai perstatote baldus savo bute?
Taip, perstatymai yra populiarūs mūsų namuose. Būna, kad pradedi galvoti: „kažkaip jau nebesigyvena“, norisi pokyčių. Svarstai, kaip tą padaryti: gal kažką išstumti, kažko atsisakyti, apsukti, sukurti naują sėdėjimo ar darbo vietą. Laikas bėga, keičiasi poreikiai, atsiranda daugiau knygų, nukabini paveikslą – ir pakabini lentynas, sudedi knygas. Žiūriu, kad ir vyresnysis sūnus dažnai bando atrasti, kaip jų kambarys galėtų pagerėti. Aišku, jo ir specialybė – architektūra – labai susijusi su tuo.
Filmo pradžioje naudojate Christine Chang Hanway citatą, kad kiekvieni namai yra tarsi muziejus. Ar Jūs jai pritariate?
Tą citatą labai seniai kažkur radau ir po to ilgai ieškojau, kad galėčiau tiksliai pacituoti, su autoryste. Kadangi 2012–2015 metais dariau projektą „Muziejus“ Venecijos bienalėje, tada teko daug domėtis muziejais, ypač memorialiniais. Apie tai, kaip jie atsiranda ir kaip su tam tikra ideologija išnyksta, nes juose gyvenęs žmogus tampa nebeaktualus. Labai įdomūs tie procesai ir patys muziejai. Kartais juose nebūna nieko originalaus. Skaičiau, kad viename tokiame muziejuje autentiška buvo tik buto savininko kepurė, o visa kita sustatyta kaip simuliacija.
Man dar reikia laiko pamąstyti, tai kas čia per kūrinys, apie ką jis yra: apie kasdienybę kaip amžinybę?
Bet iš dalies tai taip, pritariu. Kiekvienas žmogus bute apsistato daiktais tarsi eksponatais. Ypač jei gyvena ilgiau, apauga įvairiais artefaktais, jo namuose pilna prisiminimų, nuorodų. Ir namai muziejiškėja. Kai įsikeli į naują erdvę, žvelgi į ją kaip į perspektyvą, planuoji, kaip viskas bus, o galiausiai ateina laikas, kai imi galvoti, kad reikia apsivalyti, išmesti daiktus, norisi grįžti prie minimalizmo.
Jūsų namuose netrūksta meno kūrinių, gražių daiktų. Ar kruopščiai planuojate interjerą? Ar jums svarbu, kad jame būtų dizainerių kūriniai ar verčiau širdžiai mieli daiktai?
Greičiau antras variantas. Manau, kad jei daiktas mielas širdžiai, jis tikrai neturi būti sukurtas žymaus dizainerio. Aišku, yra ir mielų daiktų, kuriuos sukūrė dizaineris arba jie priklauso laikotarpiui, kurio stilistika mus žavi. Bet kai užsikreti daiktų pasirinkimo liga, ji atima daug laiko ir daraisi šiek tiek snobas. Bet juk ir paprastas, vykusio modelio fotelis iš tam tikro laikotarpio bus ne ką blogesnis už žymaus dizainerio sukurtą. Tiesą sakant, jis bus net originalesnis. Labai svarbu, kas bus šalia to daikto, svarbu jungtys. Mūsų namuose yra visokių daiktų. Ir sekondhenduose, turgeliuose pirktų daiktų. Juose lankytis yra tam tikra pramoga – susitinki žmones, išgeri kavos, pasišneki, pasižiūri, kokie daiktų kultūriniai sluoksniai atsiveria.
Juk būna, kad nusiperki kokį daiktą, bet kelis metus nerandi jam vietos. Jis laukia savo eilės. Kartais tampa labai svarbiu objektu, o kartais tos vietos ir nesulaukia. Toks daiktas yra šviestuvas, kuris sukasi filme. Jis kelis metus gulėjo be vietos.
Dar norisi sužinoti apie kalėdinės eglutės nupuošimo ritualą. Jūsų šeimoje nupuošimas ne ką mažiau svarbus nei papuošimas, tiesą sakant papuošimo filme išvis nematome, o nupuošimo scenų – ne viena. Kodėl nusprendėte metai iš metų filmuoti tą procesą?
Taip, filme matomos skirtingos scenos iš 7 metų. Man šie epizodai simbolizuoja daug dalykų. Bet kokiame filme galima pamatyti Kalėdų džiaugsmą, kaip visi laukia švenčių ir jas mini. Bet yra kita mėnulio pusė – kasdienybė. Šventės praeina ir reikia kažkam viską sutvarkyti. Idėja taip ir kilo, kad jei švenčiam eglutės papuošimą, tai reiktų švęsti ir tada, kai reikia ją nupuošti, supjaustyti, utilizuoti, viską surinkti, spyglius susiurbti. Tai tarsi kita, nyki švenčių pusė, bet jos ignoruoti nesinorėjo.
Laikas, kada tai darome, nebuvo fiksuotas, greičiau priklausė nuo to, kaip laikosi eglutės spygliai. Įvairiai nutikdavo – kartais atidėliodavome nupuošimą, laikas sulėtėdavo, o kartais atrodė: „viskas, užtenka, reikia kuo greičiau užbaigti, laukia nauji darbai, tvarkomės“. Tad datą padiktuodavo pats gyvenimas – kartais tą darydavome tiksliai per Tris karalius, o kartą – per mano gimtadienį, kuris būna sausio vidury.
Su kokiomis mintimis norite palikti žiūrovus po filmo „Modernus butas“? Ar norite, kad jie susimąstytų apie savo namus, šeimą, praeinantį laiką?
Tai ką išvardinote tinka, dar galima pridėti kasdienybę. Ir gyvenimą erdvėje, kaip jis teka. Daug referencijų. Per daug aš ir negalvojau, ką būtinai noriu perduoti. Filmas atsirado todėl, kad ruošiausi padaryti parodą apie tą laikotarpį, kai kūriau namuose. Buvo keletas fragmentiškų kūrinių, bet norėjau sujungti visus kūrinius į vieną parodą. Pradėjau peržiūrėti medžiagą ir iš lėto tyliai įsiskverbė mintis, kad galbūt reikia daryti filmą, kuriame viskas ir sutilptų. O žinučių žiūrovui yra daug. Bet svarbiausia, manyčiau, kasdienybė, kurioje gyvename. Gal po kelių dienų ar mėnesio dar kitaip pasakysiu.
Jums dažnai kabinama provokatyvaus menininko etiketė. Ar šiame filme slypi provokacija?
Na, nežinau. Nemanau. Bet aišku, jei pafantazuotume, gal žmonės po dešimt metų visai kitaip galvos apie šventes. Apie eglutes. Kalbu apie savivoką: kas ta šventė, kas ta eglutė ir ką ji simbolizuoja. Ar tikrai jos reikia? Man visą laiką kraupu matyti jas išmestas. Tarybiniais laikais, pamenu, jų nudžiūvusių buvo primėtyta visur, žmonės tiesiog išmesdavo per langus, kartais net su žaisliukais. Vis kalbama apie bandymus jas pasodinti, pratęsti jų gyvavimą, bet tai irgi sudėtingas procesas. Nors aš kartą pasodinau prie konteinerio rastą eglutę ir ji labai puikiai prigijo sodyboje.
Filmo premjera įvyko „Scanoramoje“. Kokių atsiliepimų sulaukėte po premjeros?
Mane pasiekė toks linksmas draugų šurmulys, pasidžiaugimai, bet giliam filmo nagrinėjimui dar nebuvo laiko. Daug pagyrimų sulaukė jauniausias sūnus. Filmo priėmimas vyksta keliais sluoksniais: tai profesionalus, kritinis žvilgsnis, tuomet filosofinis, suvokiant filmo visumą, nes jame yra labai daug detalių, ir trečias – jau tiesiog draugų, pažįstamų vertinimas, kurie patys užfiksuoti juostoje arba mus gerai pažįsta. Man dar reikia laiko pamąstyti, tai kas čia per kūrinys, apie ką jis yra: apie kasdienybę kaip amžinybę?
Dainius Liškevičius į „Romuvą“ savo filmo pristatyti atvažiuoja antradienį, lapkričio 28 d., seanso pradžia – 18 val. Bilietai.
