Už lango jau atšalo, papilkėjo ir patamsėjo. Tamsos ir šalčio vis daugės iki pat Kalėdų. Netrukus prasidės adventas – Kalėdų laukimo metas. Kuo šis laikotarpis buvo ypatingas senojo tradicinio kaimo žmonėms ir kokią prasmę jam suteikė mūsų protėviai? Laukdami didžiosios metų šventės, galvojame apie savo šeimos narius, prisimename išėjusius, o puošdami eglutę pamąstome ir apie iš amžių mus pasiekusias tradicijas bei papročius. Kaip juos, laukdami gražiausios metų šventės, galėtume atgaivinti ir ar verta tai daryti?
Tradicinėje žemdirbiškoje kultūroje kalendorinės šventės, o tuo pačiu ir jų papročiai, buvo glaudžiai susiję su gamtiniais ciklais. Gamtos ciklų pastovumas ir nenutrūkstamumas užtikrino augalijos ir gyvūnijos klestėjimą, vaisingumą, o per tai ir žmogaus (iš)gyvenimą. Jau senovėje žmonės pastebėjo, kad dangaus kūnų judėjimas žymi tam tikrus virsmus gamtoje. Tradicinį žemdirbišką kalendorių būtų galima pavaizduoti kaip ratą, kurį perkirtus pusiau priešpriešiniuose poliuose atsiduria vasaros ir žiemos saulėgrįžos šventės. Žiemos saulėgrįžos dieną ir yra švenčiamos Kūčios. Nors šiais laikais ši šventė įgijo šiek tiek kitokią prasmę ir mūsų sąmonėje ne taip stipriai siejasi su seno gamtos ciklo pabaiga ir naujo pradžia, tačiau ne mažiau svarbi ir laukiama. Laukdami jos, apmąstome praėjusius metus ir planuojame ateinančius, mintyse pradedame „rašyti“ pasižadėjimų sąrašą naujiems metams, grąžiname materialias (ir ne tik) skolas, susitaikome arba bent jau stengiamės susitaikyti su aplinkiniais ir savimi.
Kūčių dieną stengtasi atiduoti skolas, susitaikyti – šis paprotys gyvuoja ir šiandien.
Pasiruošimas Kūčioms prasideda susikaupimo, dvasinio apsivalymo laikotarpiu – adventu. Pagal bažnytinį kalendorių advento pradžia laikomas ketvirtasis sekmadienis prieš Kalėdas. Tai gali būti bet kuri diena nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 3 d. Adventas Lietuvoje pradėtas švęsti tik mūsų kraštuose įsigalėjus krikščionybei, tačiau tikėtina, kad dalis žiemos švenčių archajinių papročių sėkmingai įsiliejo į krikščioniškąją tradiciją ir toliau gyvavo, tiesa, įgavę naujas prasmes, pakitusias formas.
Tradiciniame lietuvių kalendoriuje advento pradžia buvo laikoma šv. Andriejaus diena, minima lapkričio 30 d. Ši diena žymėdavo ir žiemos pradžią. Ūkininkams rūpėdavo ateinančių metų derlius, tad per šv. Andriejų burdavo orus ir derlių: jei daug prisnigo – bus geras vasarojus (vasariniai javai), gerai derės pupos, žirniai; jei šviečia saulė, galima tikėtis gero daržovių derliaus ir t. t. Šv. Andriejaus dieną merginos, norinčios ištekėti, pasiimdavo saują kanapių, aguonų ar linų sėklų ir tris kartus atbulomis prieš saulės kryptį apeidavo aplink šulinį sakydamos: „Andriejau, Andriejau, kanapes sėju / Atsiųsk man padėjėją kanapėms rauti“. Tada eidamos nuo šulinio iki trobos sėklas pakeliui išbarstydavo. Prieš guldamos miegoti suvalgydavo ką nors sūraus ir eidavo miegoti. Tikėta, kad susapnuos išrinktąjį, atjojantį prie šulinio žirgo pagirdyti. Šiandien šulinio ar net ir nuosavos trobos daugelis neturime, greičiausiai ir kanapių, linų ar aguonų įsigyjame tik išskirtinėmis progomis, tačiau galime pabandyti išsiburti šiuolaikiškai. Trobą atstos bet kuri vieta, kurią laikote namais. Šulinys lietuvių mitologijoje yra langas į anapusinį pasaulį, vadinasi, ateitį pamatyti padeda mirusieji, būtybės, gyvenančios „anapus“. Kas šiandien yra jūsų langas į „anapusinį“ pasaulį? Gal pakanka įsivaizduoto-improvizuoto „šulinio“ – stiklinės vandens, netoliese esančio tvenkinio?
Iki advento turėdavo būti baigti visi didieji žemės ūkio darbai – nuimtas ir sutvarkytas derlius, paskersti gyvuliai, baigti trobesių remonto darbai. Per adventą nebuvo galima dirbti sunkių ūkio darbų, pavyzdžiui, nebuvo galima kirsti medžių, nes iš tokių rąstų pastatytas namas labai girgždėtų, jame vaidensis, draudžiama verpti, malti girnomis, per Šv. Barborą drausta dirbti bet kokios darbus su avies vilna ir t. t. Taip pat buvo draudimų, susijusių su maistu – mums gerai pažįstamas draudimas valgyti mėsą. Anksčiau mėsos nebuvo galima valgyti trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, vėliau mėsos nevalgoma tik penktadieniais. Pasninko daugelis laikosi ir šiandien, siekdami susitaikymo su Dievu, savimi ar suprasti kito kančią, o nesilaikantys šį paprotį gali paprastai įtraukti advento laikotarpio dienotvarkę – dabar labai populiaru laikytis protarpinio badavimo. Kaip pasninkauti vegetarams, kurie ir taip mėsos nevalgo? Galima tiesiog atsisakyti mėgstamų produktų – galbūt tai kava, šokoladas.
Keturias savaites iki Kalėdų nebuvo galima triukšmingai linksmintis, negalima siųsti piršlių, kelti vestuvių. Vis dėlto linksmybių draudimas nereiškė bet kokių susibūrimų, pasisėdėjimų uždraudimo. Adventas, kai jau baigti didieji ūkio darbai ir oro sąlygos neleidžia pernelyg ilgai užsibūti lauke, buvo skirtas pabuvimui kartu, bendravimui su artimaisiais ir kaimynais.
Advento šventadieniais žmonės važiuodavo į ankstyvąsias Šv. Mišias, vadinamuosius rarotus. Tie, kurie pasilikdavo namuose, giedodavo rožinį namie. Kai kur rožinis būdavo giedamas ir vakarais, kaimo bendruomenei susirinkus kuriuose nors namuose. Kaimuose žmonės vakarais susirinkdavo ne tik rožinio giedoti, bet ir tiesiog vakaroti – nudirbti advento laikotarpiu nedraudžiamų darbų (siūti, vyti virves, kraitį ruošti). Kadangi nebuvo leidžiama groti muzikos instrumentais, buvo įprasta viskas, kam nereikia muzikos pritarimo: dainuoti, eiti ratelius, žaisti žaidimus, sekti pasakas. O žaidimai visgi buvo smagūs, dažnai komandiniai, net ir varžybiniai, reikalaujantys tiek vaidybos ir sąmojo, tiek ir jėgos ar ištvermės.
Archajiškiausios advento laikotarpio dainos yra dzūkiškos. Šiose dainose veikia mitinė būtybė – devyniaragis elnias:
„Atlakia alnis devyniaragis.
Oi kalėda kalėda.
Oi, ir atbėgįs vandenin žiūro,
Vandenin žiūro, ragelius skaito.
Ant jo ragelių nauja svetlyčia,
Toje svetlyčioj kavoliai kala,
Kavoliai kala, zlotnykai laja,
Oi, ir nukalė aukso žiedelį <…>“
Ištrauka iš lietuvių liaudies dainos „Atlakia alnis devyniaragis“.
Archajinėse dainose mitologinė elnio devyniaragio alegorija reiškia dangaus kūnų – Mėnulio ir Saulės – padėtį. Jo raguose nukalamas „aukso žiedelis“ arba „aukso kupka“ ir yra pagrįžtanti Saulė. Iš kur devyniaragis elnias atšuoliavo į mūsų dainas? Tikriausiai tai labai senų laikų totemizmo atgarsiai, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje pasibaigus apledėjimui ganėsi Šiaurės elniai.
Kūčių rytą Lietuvos kaimuose stengdavosi kuo anksčiau atsikelti ir pradėti prieššventinę ruošą. Šventinė diena dažnai būdavo sureikšminama: kokia ji, tokie bus ir visi metai. Taigi, tikėta, kad pramiegoję visus metus tinginiaus. Kūčių dieną buvo laikomasi pasninko tikint, kad tai atneš sėkmę – jaunos merginos sėkmingai ištekės, garbaus amžiaus žmonės dar ilgai gyvens, o piemenėlių pavasarį lauks daugybė laukinių ančių lizdų, pilnų kiaušinių. Taip pat stengtasi atiduoti skolas, susitaikyti – šis paprotys gyvuoja ir šiandien.
Kūčių dieną, be pasiruošimo šventei, didelių darbų dirbti taip pat nebuvo galima Svarbiausia buvo apsišvarinti ir pasipuošti. Plaudavo sienas, šluodavo aslą ir barstydavo kadagiais, namus puošdavo eglišakiais, krikštasuolėje (garbingiausia trobos vieta, šoninės ir galinės sienų sandūroje) pastatydavo rugių pėdelį. Virš stalo kabodavo sodas su obuoliuku, o ant stalo padėdavo šiaudų, juos uždengdavo balta linine staltiese, kurią taip pat puošdavo eglišakiais, džiovintais obuoliais, per vidurį statydavo – o dar dažniau guldydavo – kryželį: laukiama kūdikėlio Jėzaus gimimo. Šalia dėdavo kalėdaičius ir duoną.
Išskirtinis lietuvių paprotys valgyti kūčiukus su aguonpieniu siejamas su mirusiųjų pagerbimu.
Šiandien mums taip įprastos kalėdinės eglutės puošimas į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos palyginti neseniai. Pirmąkart kalėdinė eglutė Lietuvoje minima Antano Baranausko prisiminimuose – 1853 m. jis eglutę pamatė caro vachmistro namuose. Palaipsniui ši tradicija prigijo ir mūsuose – Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijos platinamame aplinkraštyje jau buvo raginama puošti eglutes ir taip švęsti Kalėdas ir mokyklose.
Eglutės puošimo tradicija Lietuvoje gana lengvai prigijo, nes mūsų mitologijoje eglė buvo svarbus elementas. Eglutė buvo puošiama tuo, kas užaugo ūkyje, pagaminta namuose ar nupirkta prieššventiniame turguje: riešutais, džiovintais vaisiais, namuose keptais meduoliais, saldainiais. Šią tradiciją lengva pritaikyti ir šiais laikais, atsisakant pirktinių dekoracijų ir eglutę papuošiant gamtos gėrybėmis ar savo pačių pagamintais papuošimais.
Ant Kūčių stalo dėdavo patiekalus, pagamintus iš ūkyje auginamų gėrybių ir gamtos dovanų. Patiekalų skaičius skirtinguose regionuose galėjo būti skirtingas ir nebūtinai jų būdavo dvylika – galėjo būti septyni ar devyni. Vienas seniausių, pagrindinių valgių – kūčia, ruošiama iš įvairių javų, taip pat žirnių, pasaldintų medumi. Šventinio stalo patiekalai taip pat skyrėsi priklausomai nuo regiono. Prie Kūčių stalo sėsdavo sužibus pirmosioms žvaigždėms. Namų šeimininkas paimdavo duonos ar kalėdaitį, o kai kur ir po truputį visų šventinių patiekalų, eidavo tris ratus aplink namą ir pabeldęs į duris sakydavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje.“ Tada susėsdavo prie stalo, sukalbėdavo maldą ir lauždami dalindavosi kalėdaitį. Kaip vaisingumo simbolį valgydavo žirnius. Juos taip pat pažerdavo vaikams gaudyti ir daugiausiai jų pagavusių kitais metais laukdavo sėkmė, o merginai iškritęs porinis skaičius žirnių žadėjo piršlius. Išskirtinis lietuvių paprotys valgyti kūčiukus (kitaip dar – prėskučius, sližikus, barškučius, kleckučius) su aguonpieniu siejamas su mirusiųjų pagerbimu. Kūčiukai – tai senovinė apeiginė duonelė, skirta mirusiųjų vėlėms pamaitinti. Be mirusiųjų prie stalo simboliškai buvo pakviečiamos bitės (jei šeimininkas bitininkas), kviečiami vėjas ir šaltis, geru žodžiu paminimi laukiniai gyvūnai, tikintis, kad jie nekenks žmonėms. Prisėdę prie stalo pagalvokite, ką jums reikia prie jo simboliškai pakviesti, kad kiti metai būtų sėkmingesni. Pavalgius stalas netvarkomas – paliekama maisto vėlėms.
Po vakarienės prasidėdavo burtų metas. Burtų būta įvairiausių. Pagal žvaigždes, orus, buvo spėjama kokie laukia metai. Merginos bandydavo išsiburti, kada ir už kokio vyro ištekės. Pavyzdžiui, iš sniego, pasemto kryžkelėje, gniūžtės burdavo sau jaunikį: jei ištirpus gniūžtei rasdavo arklio ašutą – vyras bus darbštus, katino plauką – peštukas, šuns – mėgėjas pasilinksminti, o blogiausiai būdavo rasti kiaulės šerį. Tikėta, kad vidurnaktį tvartuose prabylantys gyvuliai ir atskleidžiantys paslaptis, o vanduo šuliniuose virsta vynu. Šiais laikais vaikai stengiasi kuo ilgiau neužmigti, tikėdamiesi pamatyti Kalėdų senelį, o senajame kaime vaikai per langą vis žvalgydavosi, ar nepamatys balto elnio, parnešančio Saulę ant ragų.
Išaušus Kalėdų rytui visi ruošdavosi į ankstyvąsias mišias: pasipuošdavo naujais drabužiais, papuošdavo arklius varpeliais ir žvanguliais. Tikėta, kad pirmieji pasiekę bažnyčią greičiau už kaimynus nudirbs kitų metų ūkio darbus. Tiesa ar prietarai – nežinia, bet Kalėdų rytą nepakenks atsikelti kuo anksčiau. Į bažnyčią stengdavosi keliauti poromis, nes, esą, avys ves po du ėriukus. Aukštaitijoje jaunimas ir vaikai į bažnyčią nešdavosi muzikos instrumentų ir, kas kaip mokėjo, grojo taip sveikindami gimusį Kūdikėlį Jėzų.
Kalėdų rytą nustodavo galioję advento draudimai, tad ant stalo būdavo nešama šaltiena, kumpis, žąsis, vėdarai. Viskas turėjo būti iš anksto suruošta, nes per Kalėdas buvo griežtai draudžiama dirbti – leidžiama tik pašerti ir pagirdyti gyvulius. Tikėta, kad jei šluosi grindis, aruodai bus tušti, vištos iškapstys daržus, paukščiai nules pasėlius, jei šukuosies plaukus – žvirbliai rūtas iškapos, skalbsi – namus užplūs pelės ir žiurkės. Šiandien tokius papročius galima interpretuoti šiuolaikiškai: tušti aruodai gali simbolizuoti tuščią banko sąskaitą, nulesti pasėliai – darbo planų žlugimą ir pan. Pirmoji Kalėdų diena, kaip ir Kūčios, paprastai švenčiama šeimos, giminės rate – tai įprasta daryti ir šiais laikais. Nebent pavakare dainuodami apsilankydavo kalėdotojai:
„Aisim, bernai, kalėdauc, Kalėda,
Želk želmuo po žirgeliu, Kalėda.
Katrie smelni, duonos prašyc, Kalėda,
Katrie dūži, terbų nešioc, Kalėda,
Katrie graici, šunų vaikyc, Kalėda.“
Lietuvių liaudies daina „Aisim, bernai, kalėdauc, Kalėda“
Kalėdotojai linkėdavo gero derliaus, barstydavo grūdus, šokdavo ir dainuodavo; juos buvo įprasta pavaišinti. Taip pat apsilankydavo ir pats Senis Kalėda (kai kur tai būdavo tiesiog Kalėda), apsivilkęs verstais kailiniais, sujuostais rankšluočiu, pasidabinęs linine barzda, kartais prisitaisęs „kuprą“, nešinas lazda ir krepšiu. Pabeldęs į duris sakydavo: „Aš Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Kalėda dovanų nedovanodavo (na, nebent vaikus riešutais, riestainiais apdalindavo), tačiau laimino namus – žadėjo gerovę ir gausų derlių, o kad palinkėjimas išsipildytų, namų kampuose paberdavo grūdų. Kalėdą lydėdavo gausus persirengėlių būrys – gervė, žirgas, meška, ožys, „juodas kudlotas“ ir kt.
Viena iš įdomesnių kalėdinių tradicijų, sutinkamų Žemaitijoje – Blukio vilkimas. Blukis – sunki, didelė kaladė arba kelmas, kurį vilkdavo persirengėliai. Persirengėliai su Blukiu aplankydavo visus kaimo namus ir kviesdavo prisijungti prie procesijos. Buvo tikėta, kad trinktelint per Blukį visos kaltės, pykčiai negerovės pereidavo jam. Aplankius visus kaimo bendruomenės narius Blukį galiausiai sudegindavo, taip atsikratydami visų į jį perėjusių neigiamų emocijų, minčių ir gyvenimo negandų. Taip Kalėdas ir naujus žemdirbiškus metus žmonės galėdavo pasitikti apsivalę ir naują gamtos ciklą pradėti nuo švaraus lapo.
Šiais laikais, kai dauguma iš mūsų neūkininkaujame tam, kad išgyentume, iš pirmo žvilgsnio dauguma šių papročių atrodo atgyvenę ir nebereikalingi. Tačiau, ruošdamiesi Kalėdoms ar nepagalvojame, kokie bus metai? Ar nebandome kartais, leisdami šventinius fejerverkus, kartu išsiųsti ir linkėjimus: kam – pasveikti, kam – gerai išlaikyti egzaminus ar įstoti į norimą universitetą, kam – užkopti į kalnus, o kam – ištekėti? Ar per Kūčias semdami kūčiukų saują, nebandome atspėti, kokie tie metai bus?
Norinčius daugiau sužinoti apie senovės lietuvių mitologiją, išmokti advento dainų, tradicinių ratelių ar žaidimų, išgirsti, kokių dar tradicijų laikydavosi mūsų protėviai ir kaip juos galima aktualizuoti šiandien, o taip pat – išsiburti ateitį, kviečiame apsilankyti Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) ir sudalyvauti užsiėmime „Lėliu kalėda, kalėda“. Daugiau informacijos apie užsiėmimą ir užsakymas tel. +370 694 20 643, el. paštu tm.kasa@kaunomuziejus.lt
