Julie Ling-Yi Chu – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė. Iš Taivano kilusios moters gyvenimo kelias nusidriekė per įvairias šalis, tarp jų – Tailandą ir Jungtinę Karalystę, o pastaruosius šešerius metus ji gyvena Lietuvoje, iš kurių ketverius praleido Kaune. Su Julie pasikalbėjome apie kultūriškai mums tolimos, bet pastaruoju metu morališkai ir dvasiškai gerokai priartėjusios Taivano salos kulinarinius ypatumus bei aistrą gaminti ir dalytis maistu.
Prieš pasineriant į kulinarinius interviu aspektus, noriu paklausti, koks buvo tavo pirmasis įspūdis apie Kauną?
Jau pirmąkart čia turistaujant nustebino Kauno erdvumas ir švara, rami atmosfera paliko malonų įspūdį. Greitai atradau reikšmingą krepšinio vaidmenį Lietuvoje, ypač Kaune, kur „Žalgiris“ kone prilygsta religijai. Jau apsigyvenusi Vilniuje pradėjau pastebėti specifišką Kauno unikalumą. Visada gyvenau šurmuliuojančiuose metropoliuose, kur žmonės suvažiuoja iš visų pasaulio kampelių, o tu turi būti atviras ir viską priimti. O Kaunas mane intrigavo išsaugota žemiška esybe. Čia negėda būti ištikimam savo identitetui. Žmonės Kaune deklaruoja: „Štai kas mes esame, štai kaip mes elgiamės“, ir tas autentiškumas mane žavi.
Ar persikėlus į Lietuvą teko susidurti su kultūrinėmis tendencijomis, kurios tau pasirodė įdomios arba keistos?
Pastebėjau tam tikrų paralelių tarp lietuvių pagoniškų tradicijų ir Taivano papročių. Taivane turime gausybę senų posakių ir papročių, kuriuose konkretūs veiksmai siejami su tam tikrais metų laikais, savaitės dienomis ar net laikotarpiu nuo paskutinio lietaus. Vis dėlto Lietuvoje mane stebina žmonių noras net sningant dalyvauti tokiose veiklose kaip mugės ir turgūs. Intriguoja, kaip lietuviai priima šaltas ir ilgas žiemas, – kai kurios iš šių švenčių turbūt yra būdas padėti lengviau susigyventi su tokiu klimatu. Be to, mane žavi tai, kiek daug žmonių čia turi žinių apie gamtos ženklus, pavyzdžiui, kada sužydės tam tikras medis arba kokiomis sąlygomis galima rasti daugiausiai grybų. Tai rodo gilų ryšį su gamta, kuris dažnai prarandamas didmiesčiuose. Manau, tai labai gražus lietuviškas bruožas, kuris leidžia atidžiai stebėti besikeičiančius metų laikus ir puoselėti lėtesnį gyvenimo būdą.
Koks yra tavo santykis su maistu, ar tai svarbi tavo gyvenimo dalis ir ar mėgsti gaminti?
Augant emigrantų šeimoje, maistas leido palaikyti ryšį su savo kultūra. Tiesa, ne visada turėdavome visus reikiamus ingredientus, tad dažnai tekdavo improvizuoti. Tačiau tradicinių patiekalų ruošimas buvo būdas pažymėti tam tikras šventes ar metų laikus mūsų šeimos gyvenime. Dabar, kai jau daug metų esu toli nuo savo gimtosios šalies, maistas man leidžia išreikšti savo kultūrą ir tapatybę.
Man nuoširdžiai smagu gaminti maistą sau ir kitiems žmonėms. Dažnai su draugais rengiame maisto gaminimo vakarėlius. Įžengę į ketvirtą dešimtį pastebime, kad namuose jaučiamės jaukiau ir ramiau, be to, tai ekonomiškesnis bei saugesnis variantas. Taip pat mėgstu didesnėmis patiekalų porcijomis pasidalinti su kaimynais, o jie mielai daro tą patį. Manau, kad maistas – fantastiškas būdas užmegzti ryšį su žmonėmis. Juk valgo visi – nors ne visi tai mėgsta vienodai, bet geram patiekalui beveik niekas nepasakys „ne“.
Kokį tradicinį taivanietišką maistą mėgsti labiausiai ir ar teko Lietuvoje atrasti patiekalų, kurie sužavėjo?
Mane asmeniškai traukia gatvės prekeiviai ir turgūs. Taivane veikia nemažai naktinių turgų, kurie būdingi daugeliui Azijos kultūrų. Juose gausu gatvės maisto bei užkandžių. Labiausiai man įsiminę unikalūs patiekalai su jūros gėrybėmis – juk Taivanas yra saloje. O mėgstamiausias lietuviškas patiekalas, be jokios abejonės, yra balandėliai. Galbūt dėl to, kad nesu didelė bulvių gerbėja (juokiasi).
Kokios tos unikalios Taivano virtuvės savybės?
Pirmiausia, tai tradicija beveik viską termiškai apdoroti. Mes verdame arba apkepame net daržoves, priešingai nei japonų ar Pietryčių Azijos virtuvėse, kur jos dažnai valgomos šviežios. Tai galimai susiję su Taivano klimatu, kuriame karštis ir drėgmė sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms. Be abejo, Taivano virtuvėje daug ryžių. Tiesa, šiais laikais vis daugiau dėmesio skiriama sveikai mitybai, tad dažnai į ryžius įmaišoma įvairių grūdų. Taivaniečiai gana aktyviai rūpinasi sveikata, kartais juokaudami sako, kad tai daro bijodami mirti.
Man taip pat pasirodė įdomu, kad, lyginant su kaimyninėmis Pietryčių Azijos šalimis, Taivane itin daug vegetarų, todėl turime puikiai išvystytą vegetariškų restoranų tinklą. Čia rasite bufetų, kuriuose galima rinktis iš penkiasdešimties vegetariškų patiekalų. Jei kada nors lankysitės Taivane, tikrai rekomenduoju išbandyti keletą tokių vietų, net jei nesate vegetariškų patiekalų gerbėjas.
Apskritai Taivano kulinarijai didelę įtaką padarė žemyninė Kinija. Čia apsigyvenę kinų imigrantai iš įvairių regionų atsivežė ir gaminimo tradicijas. Pavyzdžiui, Taivane plačiai vartojami Šiaurės Kinijos virtuvei būdingi makaronai ir bandelės, kurie nėra populiarūs Kinijos pietuose. Taip pat dėl penkis dešimtmečius trukusios kolonizacijos jaučiama Japonijos įtaka. Tiesa, Taivano patiekalų skoniai paprastai sodresni ir turtingesni nei lengvesnių ir paprastesnių japoniškų patiekalų, kuriuose pirmenybė teikiama sveikumui ir vengiama riebių komponentų.
unikali vietinės virtuvės turizmo forma – taivaniečiai vyksta į kalnus, kad sužinotų apie čia renkamas žoleles, valgomas daržoves ir kitokį maistą.
Šiuolaikinį Taivano kultūrinį kraštovaizdį praturtina vis daugiau migrantų iš Pietryčių Azijos, kurie atvyksta čia dirbti. Šios bendruomenės dažnai buriasi aplink traukinių stotis. Čia galite rasti įstaigų, kurios gamina Indonezijos, Filipinų, Vietnamo ir Tailando virtuvių maistą. Nors šie patiekalai greičiausiai yra šiek tiek pritaikyti vietos gyventojų skoniui, jie vis tiek leidžia susipažinti su skirtingų šalių kulinarinėmis tradicijomis. Maistas šiame kontekste yra ne tik priemonė išgyventi; jis turi emocinę ir nostalgišką reikšmę, atspindinčią Taivano visuomenės įvairovę ir įtrauktį, kuria galima didžiuotis.
Žinoma, yra ir autochtonai, senieji Taivano gyventojai. Nors šios populiacijos procentas palyginti nedidelis, jų virtuvė ir gyvenimo būdas labai skiriasi nuo didžiosios visuomenės dalies. Kai kurios vietinių gyventojų gentys yra įsikūrusios aukštikalnių regionuose ir maitinasi specifiškomis daržovėmis, vaisiais bei žvėriena. Pastaruoju metu žmonės itin domisi, kaip šios bendruomenės palaiko savo tradicinį gyvenimo būdą. Dėl to atsirado unikali vietinės virtuvės turizmo forma – taivaniečiai vyksta į kalnus, kad sužinotų apie čia renkamas žoleles, valgomas daržoves ir kitokį maistą. Šis fenomenas man atvėrė akis, kokia nepaprasta įvairovė slypi mūsų palyginti nedidelėje saloje.
Burbulinė arbata – Taivano gėrimas, sulaukęs didžiulio populiarumo visame pasaulyje ir jau radęs gerbėjų Lietuvoje. Kokia to priežastis? Ar Lietuvoje gaminama arbata panaši į originalią taivanietišką?
Pirmas Lietuvoje atsiradęs burbulinės arbatos prekės ženklas „Formosa“ yra unikalus dviejų draugų – taivaniečio ir lietuvio, kurių keliai susikirto Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendradarbiavimo rezultatas. Pažvelgus į „Formosos“ logotipą galima pastebėti, kad jame sumaniai panaudota Taivano salos forma, perteikiama ryškiais burbuliukais ir taip subtiliai primenanti apie gėrimo šaknis. Be to, pavadinimas „Formosa“ kilęs iš portugalų termino „ilha formosa“, reiškiančio „graži sala“, kuriuo jie XVII a. plaukdami apibūdino Taivaną.
Tradicinė burbuliukų arbata paprastai gaminama iš Asamo juodosios arbatos su pienu, trupučiu cukraus ir juodais tapijokos burbuliukais. Ekstravagantiški priedai atsirado vėliau, o dabar jų plačiai galima įsigyti ir taivanietiškose arbatos parduotuvėse. Šiomis dienomis kuriasi vis daugiau plaktos arbatos parduotuvių, taip Taivane vadinamų dėl tradicinio gėrimo paruošimo būdo. Šis metodas, sukurtas XX a. pabaigoje, davė pradžią burbulinių arbatų parduotuvėms. Jos netrukus tapo jaunimo susibūrimo vietomis ir dabar yra itin populiarios, kaip ir tradicinės kavinės.
Vis daugiau dėmesio skirdami sveikatai žmonės ieško alternatyvų saldžiam pieniniam gėrimui ir renkasi vaisinę ar nesaldintą žaliąją arbatą. Tačiau burbulinė arbata išlieka neatsiejama Taivano kultūros dalis. Biuruose įprasta, kad per 15 val. arbatos pertraukėlę visiems užsakomi šie gėrimai. Tokia tradicija paplitusi ir tarp mokinių, kurie dažnai prieš užklasines veiklas nusiperka burbulinės arbatos ir nešiojasi ją su savimi, panašiai kaip europiečiai neskubėdami gurkšnoja kavą.
Kaip manai, ar taivanietiškas restoranas Lietuvoje rastų savo klientą?
Kartais po maisto gaminimo vakarėlių su draugais diskutuojame apie galimybę įsirengti maisto furgonėlį. Pusiau juokais, pusiau rimtai apsvarstome galimus patiekalus, atsižvelgdami į tai, kas jau įsitvirtino Lietuvos kulinariniame kraštovaizdyje. Įdomu, kad čia išpopuliarėjo bao bandelės, kurios nėra pirmas dalykas, ateinantis į galvą kalbant apie mūsų tradicinį maistą. Manau, kad jų sėkmę lemia panašumas į mėsainius. O kai kuriems kitiems taivanietiškiems patiekalams paragauti reikėtų daugiau drąsos ir, manau, būtų sunkiau įtikinti žmones juos atrasti. Ingredientų prieinamumas taip pat gali būti iššūkis – kartais tenka užsisakyti kai kurių dalykų iš azijietiškų parduotuvių Vokietijoje ar Nyderlanduose. Tiesa, nuo mano atvykimo į Lietuvą pasiekiamų ingredientų gerokai padaugėjo. Tokio restorano sėkmė priklausytų nuo įvairių veiksnių, tačiau manau, kad kulinarine prasme tai yra perspektyvu.
***
Tian bu la
Tai lengvai paruošiami taivanietiški žuvies pyragėliai, tinkami užkandžiaujant, keliaujant ar tiesiog kaip priedas prie sultinio. Kai ruošiu šį patiekalą, žmones glumina, kad žuvis čia naudojama visiškai sutrinta, neišlaikiusi savo formos ir tekstūros. Kodėl? Anksčiau žmonės siekė panaudoti kiekvieną žuvies ar kito aukojamo gyvūno dalį, tad sumalama buvo tai, kas nepanaudota kitiems patiekalams. O dabar šie žuvies pyragėliai yra populiarus gatvės maistas.
Ingredientai
300 g šaldytos baltos žuvies
4 šaukštai kukurūzų krakmolo
1 kiaušinio baltymas
1 arbatinis šaukštelis cukraus
1/2 arbatinio šaukštelio druskos
1 valgomasis šaukštas tarkuoto imbiero
1/4 puodelio labai šalto vandens
Svogūnų laiškai
Padažui
1 arbatinis šaukštelis cukraus
3 valgomieji šaukštai kečupo
1 arbatinis šaukštelis ryžių acto
1 arbatinis šaukštelis miso pastos
Pirmiausia pusiau atšildytą žuvį supjaustykite mažesniais gabalėliais. Trintuve sumaišykite ledinį vandenį, susmulkintus svogūnų laiškus ir tarkuotą imbierą. Tada į trintuvą sudėkite žuvį, cukrų, druską, kiaušinio baltymą ir kukurūzų krakmolą. Kelis kartus spustelkite trintuvo mygtuką, kad žuvies gabaliukai dar susmulkėtų, tada malkite, kol susidarys vientisa masė. Ją perpilkite į konditerinį maišelį.
Puode ar gilioje keptuvėje gerai įkaitinkite aliejų, į jį iš maišelio įspauskite paruoštą masę ir suformuokite norimo ilgio pyragėlius. Jiems įgavus auksinę spalvą išimkite iš keptuvės ir patiekite su ką tik paruoštu padažu (tiesiog gerai sumaišykite visus jo ingredientus).
