Nino Kvrivishvili apsupta tekstilės. Iš Gruzijos kilusi menininkė šešerius metus studijavo tekstilės dizainą Tbilisio valstybinėje dailės akademijoje, kur dabar ir dėsto. Menininkė kuria tekstilės instaliacijas, vieną šiemet sukūrė ir specialiai šiuo metu vykstančiai 14-ajai Kauno bienalei „Artumo geografija“. Nino savo darbais tyrinėja istoriją, pokyčius ir tradicinės tekstilės transformacijas. Ji pasitelkia tekstilę kaip komunikacijos priemonę. Tai atsispindi ir Kauno centriniame pašte, kur galima susipažinti su pagarba praeičiai persmelktu menininkės darbu „Mano mielajai Nino“.
Menininkė yra surengusi daug parodų Gruzijoje ir kitose šalyse, įskaitant personalines parodas muziejuje „Wäschefabrik“, galerijoje „Melike Bilir“ Vokietijoje, „Binz39“ Šveicarijoje. 2014 m. menininkė rezidavo Klaipėdos kultūros komunikacijos centre.
Kas buvo jūsų atspirties tašku kuriant darbą Kauno bienalei?
Mano smalsumą kursto industrializacijos įtaka tekstilės amatui. Kurdama šį darbą omenyje nuolat turėjau Kauną, ypač gausią jo tekstilės istoriją. Tiek Lietuva, tiek Gruzija priklausė Sovietų Sąjungai, tai man padeda jausti ryšį su Kaunu. Mano dėstytojai dažnai lankydavosi Lietuvoje semtis tarpkultūrinės profesinės patirties. Daug industrijų išnyko ir dabar turime tik jų likučius. Mano fokusas – postindustrinės tekstilės istorijos.
Nors tekstilės industrijos mastelis daug mažesnis, jūs šešerius metus studijavote tekstilę Dailės akademijoje, dabar ten dėstote. Skamba atsidavusiai. Kaip šiandien jaučiatės su šia profesija?
Dažnai galvoju apie savo, kaip tekstilės menininkės, vaidmenį. Koks jis šiandien? Nepriklausau industrijai, dirbu vizualiųjų menų srityje. Bet esu neatsiejamai susisaisčiusi su tekstilės istorija. Mano močiutė Raisa emigravo iš Rusijos į Gruziją 1950-aisiais. Gruzija nebuvo jos asmeninis pasirinkimas, ją čia siuntė būtent dėl išvystytos tekstilės industrijos. Kaip suprantu iš to, ką girdėjau, panašiai buvo ir su Lietuva, kitomis šalimis. Žmonės migravo po Sovietų Sąjungą iš miesto į miestą paskui tekstilės kultūrą.
Jūsų darbas eksponuojamas Kauno centriniame pašte. Koks šios erdvės poveikis jūsų kūriniui?
Erdvė fantastiška. Nesvarbu, kad paštas dabar tuščias, ten išlikęs pojūtis darbo ritmo ir ryšio. Tvyro jausmas, kad iš šios vietos gali susisiekti su visu pasauliu. Savo instaliacijai pasirinkau simbolius tarsi nežinomos kalbos iš industrinių darbo procesų. Visos istorijos, kurias žinau iš archyvų, iš apsilankymų buvusiuose tekstilės fabrikuose, mano močiutės istorijos, tai, ką išmokau per studijas, susijungė į vieną vizualią simbolinę kalbą. Ji nėra paprastai skaitoma, bet įsižiūrėjus galima pamatyti audinių ritinius, stakles ar kitas su tekstile susijusias detales. Naudoju sovietinį šilką, pagamintą Gruzijoje. Jis čia buvo labai populiarus. Man pavyko jo įsigyti vietos turguje iš žmonių, kuriems dar teko dirbti tekstilės industrijoje. Kodėl man svarbi ši medžiaga? Nes ji labai taktiliška. Ji sukelia jausmą. Šis šilkas lyg antropologinis žemėlapis – juo žmonės gali vėl nusikelti į tuos laikus ir įsivaizduoti, kokie buvo industriniai procesai. Naudoju savo piešinius iš studijų laikų. Juk studijavau tekstilės technologijas, nors niekad jų nepatyriau tiesiogiai. Ypač įdomu eksponuoti Kauno centrinio pašto erdvėj ir būtent čia pritaikyti šitą nepatirto žinojimo kalbą. Noriu paversti prarastas akimirkas kalba. Kaip komunikacinį elementą integruoju ir pašto ženklo simbolius, kurie yra pašte.
Ką reiškia jūsų darbo pavadinimas?
Mano darbo pavadonimas – „Mano mielajai Nino“. Jis susijęs su mano studijų procesu, su mano mokytoja ir su utopija. Kad daug ko, ko mokiausi apie tekstilę, neturėjau progos pritaikyti. Mano mokytoja bandė man viską perduoti ir rašydavo laiškus. Visos mano tekstilės technologijos žinios iš jos. Šis darbas dedikuotas istorijai, žmonėms ir laikui.
Jums teko lankytis Kaune ir iki bienalės. Kokį įspūdį išsinešėt?
Kaune lankiausi du kartus. Jaučiu, kad miestas pulsuoja ir yra labai gyvas. Nors dabar mane labiausiai domina industriniai procesai. Ir, nepaisant to, kad Kaune tekstilės industrijos nebėra, aš ją jaučiu visur. Ji įsisiurbusi į kultūrą ir kasdienį gyvenimą. Miestas jau labai tarptautiškas ir europietiškas, vis dėlto jaučiu tvirtą giją su čia klestėjusia tekstilės kultūra.
Šių metų bienalės tema – „Artumo geografija“. Šalia įsivijusios solidarumo, atsparumo, pasipriešinimo temos. Koks jūsų santykis su šia tema?
Kai mes susitikome su kitais menininkais Kaune, pajutau, kaip svarbu, kad mus sujungia menas. Aš iš Gruzijos, kažkas iš Angolos, kažkas iš Zimbabvės. Mūsų žvilgniai į daug ką skiriasi, bet mus jungia menas. Tai geriausia komunikacijos forma.
Kaip manot, kas bendra posovietinių ir pokolonijinių šalių meniniam mentalitetui?
Manau, posovietinės ir pokolonijinės šaknys labai stiprios. Kažkuria prasme visi esam tame įvelti, bet drauge pajutau, kokį stiprų ryšį kiekvienas turim su savo šalimi. Kurdama aš visada turiu omeny Gruzijos istoriją. Kartais norėčiau pamiršti šią temą. Bet gyvenu čia ir kasdienis gyvenimas įkvepia ir liečia mane. Jis man teikia energijos. Tai turi ir neigiamų atspalvių, bet su amžiumi vis labiau jaučiu, kiek man duoda mano šalis. Stengiuosi prisidėti, kad ji gerėtų, savo menu, paskaitomis universitete. Tai mainai.
Minit, kad viena iš jus dominančių temų – pokyčių procesai. Ką turit omeny?
Vos tik pradedu tyrinėti informaciją, pastebiu įtrūkį tarp kartų. Negaliu šio plyšio užlopyti, tik stebėti. Pavyzdžiui, kalbant apie moteris tekstilės industrijoje. Mano močiutei dabar 90 metų, ji pusę gyvenimo priklausė šiai industrijai. Kai susitinka su draugėm, viskas, apie ką jos kalba, tai laikas, kai dirbo. Ir aš susimąstau: jos turėjo šeimas, vyrus, vaikus, bet darbas buvo jų prioritetas. Jų darbo sąlygos buvo sunkios, atlygiai maži, tokia buvo sistema, ir didžioji jos dalis buvo moterys. Kad gautum nors kiek didesnę algą, darbą turėjai paversti gyvenimu. Esu sukūrusi darbų seriją apie tų laikų industrijos moterų tikrovę. Panaudojau užuolaidos dydžio šilką ir sukūriau moterų portretus. Jie dideli kaip tikri langai. Tapiau ant brangaus šilko. Paradoksalu, kad moterys jo negalėjo įpirkti net savo suknelėms. Tokia buvo tikrovė. Šalys norėjo pigios darbo jėgos už kuo mažesnį atlygį, tokia buvo industrinė revoliucija. Šiandien, nors iššūkių yra, moterims lengviau realizuoti save ir šeimoje, ir visuomenėje, ir įvairiose industrijose vienu metu. Net jei nekalbu apie tai, o vien mąstau apie tuos įtrūkius ir nematomus buvusios industrijos moterų portretus, juntu prasmę.
Tekstilės sritis išties siejama su moterimis. Kaip matote savo meną šia prasme?
Taip, tiesa. Kai susiformavo bauhauzas, architektūra, industrinis dizainas ir dailė priklausė vyrams, o moterims tarsi liko austi. Ir, aišku, jos audė. Ir šiaip tai priaudė nuostabių darbų. Bet nematau didelės dramos čia. Labai mėgstu Rosemarie Trockel, vokiečių menininkę. Ji dirba su įvairiom medijom, bet ir su tekstile. Ji sukūrė daug juokingų tekstilės darbų, kurie atskleidė, kad jau tikrai ši sritis nebe tik apie kilimą virš sofos. Vieną jos darbą „Sotheby’s“ pardavė už beveik 5 milijonus dolerių.
Iš pradžių gal kažkiek jaudinausi, kai pasirinkau šią profesiją. O dabar tiesiog gerai atlieku savo darbą. Venecijos bienalėj 2022 m. buvo daug tekstilės menininkių. Taip, daugiausia moterų. Bet matyti tokią tekstilės paklausą bienalėje buvo kažkas labai svarbaus, kažkas didelio. Didėja susidomėjimas amatais. Aišku, iš to kyla ir problemų, nes ribos tarp meninio išmanymo ir amato silpsta.
Kas tekstilę išskiria iš kitų meno formų?
Kaip tik šįryt skaičiau knygą apie industrinius procesus dar iki industrializacijos. Ir, sakykim, matome pavaizduotą moterį prie svetainės su suknele. Iš to, kad ji su suknele, jau galim suprasti, kokiai klasei ji priklausė. Tekstilė geras komunikacijos būdas, geras būdas suprasti laikmečiui.
Ar aptinkat tekstilės netekstiliniuose objektuose?
Geras pavyzdys Kauno centrinis paštas – užėjus pamatai, kad grindys turi raštą, būdingą audimams. Tai iškart patraukia akį. Dar iki sužinodama architekto tikslus, pajutau, kad tai nuoroda į tekstilę. Arba, sakykim, mano sūnėnas šįryt užsuko į mano studiją ir norėjo palikti sunkią knygą. Knyga apie algoritmus, susijusi su programavimu. Ir viršelyje aš matau vizualą, kuris visiškai primena tekstilės raštus. Matematiniai algoritmai – kaip raštai. Nors ničnieko nesuprantu apie programavimą, matau audinio struktūrą. Gal kad praleidžiu per daug laiko jų apsupta. Nors ir gamtoj – jei apsidairom, galim matyti, kad nieko neišradom, gamta pirma audė.
14-oji Kauno bienalė „Artumo geografija“ vyks iki spalio 29 d. Šiais metais ji pristato jungtinę parodą „Artumo geografija“, kurią įgyvendina kartu su 14-uoju šiuolaikinio meno festivaliu „Survival Kit“ (Latvija). Jai kuratorės A. Knock ir I. Lāce subūrė apie 50 tarptautinių menininkų/ių ir jų kolektyvų iš trijų žemynų: Europos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos. Daugelis jų kūrinius sukūrė specialiai šiai parodai, kuri apima šias erdves: Kauno centrinį paštą (Laisvės al. 102, Kaunas), P.A.R.A.K.Ą (Prancūzų g. 2, Kaunas), A. Juozapavičiaus pr. 19 ir Vidžemės turgų (Brīvības g. 90, Ryga).
