Prieš 40 metų netekome pirmojo absoliutaus Sovietų sąjungos čempiono iš Lietuvos, aukštojo pilotažo sporto meistro, nusipelniusio trenerio Romualdo Pivnicko (1945–1983). Daugiau apie šią asmenybę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Eugenijus Raubickas.
Romualdo Pivnicko kelias į aukštąjį pilotažą, kaip ir daugelio tų metų lakūnų, buvo per sklandymą. Susidomėjęs aviacija, skraidyti pradėjo jaunųjų avaitorių sklandytuvais Bro-11, vadovaujant tuometiniam fizikos mokytojui Tadui Koronkevičiui. Vėliau – sklandytuvai KAI-12, L-13 „Blanik“, tarnyba Sovietų armijoje aviacijos dalinyje. Vėl sklandytuvai ir pasiūlymas skraidyti akrobatiniais lėktuvais Zlin Z-326. Tuomet pirmosios jaunuolių respublikinės varžybos 1968 m. Kyviškėse, kuriose pasirodė kad jaunimas gali rungtyniauti su sporto meistrais sklandytojais sėdusiais į akrobatinius lėktuvus.
Jaunystės svajonė išsipildė, Romas tapo instruktoriumi, mokė dar jaunesnius būsimuosius lakūnus, bet nepamiršo aukštojo pilotažo lėktuvais, be to, buvo pradininkas aukštojo pilotažo atlikimo ir sklandytuvais. Daugelį metų Romo pilotuojamas sklandytuvas raižė aukštojo pilotažo figūras įvairiose aviacijos šventėse. Pociūnuose jis garsėjo ne tik kaip nuostabus lakūnas instruktorius, bet kaip talentingas žvejys, guvus uogautojas ir grybautojas – buvo tikras gamtos vaikas. Pokario metais praradęs tėtį, kentęs sunkią vaikystę, buvo nuostabus, bet kartu griežtas mokytojas, teigęs jaunuoliams, kad šie turi „išmokti skristi taip kaip reikia, o tada galėsit skristi taip kaip norit“.
Dirbdamas instruktoriumi Romas buvo kviečiamas į Lietuvos aukštojo pilotažo lakūnų rinktinę, kelis metus dalyvavo SSRS aukštojo pilotažo čempionatuose, iškovodavo nugalėtojo vardą atskirose rungtyse. 1976 m. jo meistriškumas buvo akivaizdus: tapo aukštojo pilotažo Lietuvos absoliučiu čempionu, S.Dariaus ir S. Girėno prizo laimėtoju ir pirmą kartą Lietuvos aukštojo pilotažo istorijoje – absoliučiu SSRS čempionu. Jo pastabi akis pastebėjo akrobatinį skraidymą itin greitai įsisavinačius lakūnus S. Narvilą, S. Artiškevičių. Pastarasis 1977 m. buvo pakviesta į SSRS aukštojo pilotažo lakūnų rinktinę.
„Patekti į SSRS aukštojo pilotažo lakūnų rinktinę buvo daugelio lakūnų sportininkų svajonė, juo labiau, kad dalyvaujant aukšto rango varžybose atsiverdavo galimybės pasižvalgyti po pasaulį. Sovietinei propagandos mašinai kaip ir visose sporto šakose, taip ir aviacijos sporte, reikėjo aukščiausių įvertinimų. Akrobatinio skraidymo sporte tai buvo pasiekiama stalininiu šūkiu „bet kuria kaina“. Dėl konstruktorių ir gamintojų grubių klaidų per trumpą laiką aukščiausia kainą sumokėjo SSRS lakūnų rinktinės nariai pasaulio čempionatų nugalėtojai ir prizininkai V. Martemjanovas, V. Lecko, S.Artiškevičius, J. Gomyliajevas. Kelyje į meistriškumo viršūnę Lietuvoje dėl tų pačių priežasčių žuvo A. Jonys, V. Mikutis, L. Lelešiūtė ir pirmasis Stepono Artiškevičiaus mokytojas Romualdas Pivnickas.“ (Antanas Unikauskas „Kauno laikas“ 1993-08-06 Nr. 149)
Tragedija įvyko treniruočių metu 1983 m. rugpjūčio 7 d. 7.40 val., besiruošiant Lietuvos aukštojo pilotažo čempionatui. Romas, kaip įprastai, turėdamas trenerio patirtį, tikrino perspektyvios lakūnės sportininkės, inžinierės Laimutės Lelešiūtės pasiruošimo čempionato pilotavimo lygį, kai pilotažo metu išsiskirstė lėktuvo Jak-52 sparnai, taip nusinešdami amžinybėn dviejų lakūnų gyvybes.
