Kūryba kartais gali pasakyti daugiau negu pats žmogus. Kiekvienas kuriantis ar rašantis turi tiek daug pasakyti, atskleisti ir parodyti, ko galbūt nė vienas negalėtų išsakyti balsu. Čia pamatysite, kokių įdomių jaunų poetų galite sutikti Kaune, jų darbai paskatins atidžiau įsižiūrėti, įsigilinti į save ar tiesiog pasimėgauti rašytinio žodžio grožiu.
Galiojimo data
sūrio pakelis paliko šaldytuve
pelyti žodžiai kartais gali rastis
tik dėl įspūdžio
o aš norėjau juos tarti kitaip
norėjau tau aprodyti
kas mano kambario spintelėse
mėgstu dėlioti daiktus
kaip vitrinose pradžioje
vėliau, bet kaip
primenant chaoso teoriją
norint prikviesti tave
apšaukti mane
– susitvarkyk save padriką –
taip pajaučiant tave gyvą
taip pajaučiant tavo pirštų pėdsakus
ant visų pamestų daiktų autobusuose
kurie atlaikė truputį, o vėliau
nusprendė ilsėtis
daugiau nesugrįžti
ir aš vieną dieną išgyvenus
pirmąkart pamačiau
kaip vitrinos išblunka
kaip šaldytuvas nustoja urgzti
kaip sūris suvalgytas
jam leidus
– man buvo silpna –
tikėjaus padaryti
iš viso to išvadą
bet kaip visad nesiseka
laukiau tavo ženklo
praėjus vienai kitai dienai
praėjus žodžiams
prarijus visus jų sukurtus įspūdžius
tikriausiai dėl nieko
per daug buvom vieni
aš nustojau atrinkinėti žodžius
ir pabiro tai kas turėjo pabirti
dėl ko skaudėjo širdį
– negalima kalbėti taip paprastai –
ir pagaliau prabilai tu
užsikirtinėdamas trumpais sakiniais
skiemenims skilinėjant
ir aš pagaliau pajutau
kad tave suprantu
ir kad mes pernelyg sušalę
ir kad tikriausiai negrįžtamai
dabar gali ilsėtis ramiai
aplipus pelėsiais sulydytom reikšmėm
mūsų galiojimo data jau baigėsi
Uršulė Toleikytė
Lyg pasimetusios sielos nebemokančios kalbėti
Iš tikro net nežinau ar verta liet žodžius į šitą baltą lapą
Rašyt apie tave ir plėšyti seniai sutvarstytas išgijusias žaizdas
Sunku kalbėt kai balsas po truputį dreba
Ir žvilgsnis sukasi vėl į tave
Tuo momentu pasaulis lyg sustoja
Lyg žmonės spokso tyliai ir kvėpuoja
Medinės grindys lūžta man po kojom
O mano plaučiuos trūksta oro
Aš dūstu
Dūstu nuo atsiminimų, tų dainų ir cigarečių kvapo
Kuris vis dar glūdi ant mano mėgstamiausio rudo palto
Išėjom mes abu savais keliais
Tikėdamiesi, jog jie niekad nesibaigs
Ir liko mums tiktai tuščiai klajoti ir lyg vaiduokliais būti
Matyti vienas kitą, bet tylėti
Ir būt lyg pasimetusios sielos nebemokančios kalbėti.
Pašto karvelis
Mums visata dovanoja po žvaigždę. Todėl kai žiūri į nakties dangų, žiūri sau į akis. Ir ta žvaigždė, kuri tau mirksi, yra tavo žvaigždė.
Mums visata dovanoja po gyvenimą. Mes gyvenimą dažnai siunčiame velniop. Kai gyvenimas mus atgal siunčia velniop, vadiname tai „vaikystės trauma“, „karma“, „egzistencine krize“ arba „Dievo atpildu“. Taip yra, nes mes nemokame priimti dovanų ir lyginame savo nuopelnus su kitų. Ir tada visata mus uždaro mintyse ir mes sukamės ratu. „Mažyt, tavo gyvenimas toks, kokio tu norėjai ir kokio tau reikia.“
Aš kartais, kai neišeina, gyvenimą bandau dėlioti kaip žodžius. Bandau išbraukti, nutrinti, perrašyti. Kartais grįžus prie teksto nelabai suprantu, ką norėjau pasakyt. Taip ir su gyvenimu – nelabai suprantu, kodėl taip. Todėl nebedėliosiu, tegul susidėlioja. O jei subyrės, tada surinksiu.
Dėl to žvaigždės kartais krenta.
Migla Rūkas
Kartais grįžti anksti ar netikėtai kiek ir ilgai auniesi batus – duodi laiko tėčiui paslėpti butelį, girdi, kaip atsidaro spintelė, stiklas sudunksi dedamas į lentyną, tėčio nugara atsitiesia, jis pasitaiso plaukus ir ateina sveikintis. kartais, kai neplanuotai grįžtu, dar dairausi katino, ieškau jo žvilgančio kailio ir akių, laukiu suirzusio miaukimo. bet katiną apsivijusios trešnės šaknys. glosto jo kūnelį plaušeliais, jei turėtų daugiau vietos, jis ištiestų priekines letenėles ir pasiridentų ant šono, vėliau ant nugaros garsiai murkdamas ir trindamasis į šaknis snukučiu. dar žolė neataugus toj vietoj, tik puošia pliką plotą byrančios trešnės, laisto jį savo saldžiomis sultimis, jei žemė nebūtų paslėpus, neščiau aš jį į vonią, šilto vandens pripiltą, ir prausčiau, o jis ramiai stovėtų ir tik gailiai miauktų, akutes sielon įbedęs, vėliau įsikibtų nagais į palaidinę, petį apsivijęs, ir neleistų nuleisti ant žemės, šildytųsi, uodega kapsėtų, jį patalais apkločiau, negąsdinčiau džiovintuvu, tik glostyčiau, kol užmigs, kol mane nuramins.
Notas
Vandeny
Pasiklydau džiunglėse,
Medžiai per aukšti, nebematau dienos šviesos
Atrodo, visad lyja,
Tai savotiškai malonu, dėl savo nuovargio galiu kaltinti orą
Bet bijau, kas bus, kai saulė išlįs
Aš jos vis tiek per medžius nematysiu ir liksiu pasiklydus
Džiunglėse yra namelis, kuriame nieko nėra
Tik medinės sienos ir langas, kad nepamirščiau kaip atrodo gyvenimas,
Kad negalėčiau pailsėti, kad lyginčiausi su paukščiais, kurie gali perskristi medžius ir išvysti saulę
Lauke pasigirsta šauksmas, tada antras, paskui trečias,
Nesiliauja, todėl įkvepiu ir atsistoju
Išeinu iš namelio, bet nieko nematau
Einu tamsoje, nieko nematau
Nebijau, esu pripratus eiti nemačiom
Klausausi šauksmo, einu jo link
Atėjau iki džiunglių krašto, bet nieko neradau
Nustojau šaukti, aido nebesigirdi
Niekas manęs neieškojo.
Gal išprotėjau šioje vienatvėj?
Jei žinosiu, kas esu ir kuria kryptim eis mano gyvenimas,
Ar atsiras gelbėjimosi laivelis?
Ar turėsiu perplaukti šią jūrą viena,
Ar paplaukus vieną naktį rasiu kitą pasiklydėlį,
Beviltiškai plaukiantį šuniuku,
Nežinantį, kaip dar nepaskendo
Tikiuosi rasti krantą, bet manau, kad mirsiu vidury jūros,
O šis raštelis butely nuplauks iki tavęs
Ir tik tu žinosi mano kelionės pabaigą
Agnė
Jaunas, begėdis ir kvailas
Jeigu naktis bus per žiauri, vis dar laikau raštelį po pagalve,
Man trūksta mano merginos, kartais jaučiuosi, kad mano mergina tik raidės ekrane,
Nejaučiu niekieno šilumos, po biški aš lūžtu
Ir lūšiu kol sulūšiu, kol nuplausiu nuodėmių suodžių rūstų,
Nekenčiu socialinių tinklų padangės,
Nes pamatau gražią merginą, su kuria anksčiau bendravau, ir trumpam ištirpstu,
Ji pamiršo apie mane ir aš tai suprantu,
Juk ji rašė tada, kad esu gražus,
Parašau jai, kad atrodo nuostabiai,
Bet iškart siunčiu save žemyn, tiesiai skradžiai,
Ji nemyli manęs, bet skaito mano tekstus,
Per tiek laiko pamiršau tavo veidą,
Nors tada negalėjau jo pamiršti,
Jau nežinau prieš kiek laiko pamečiau galvą,
Bet, deja, tenai ją reikėjo ir palikti.
Ir kartais net vasaros naktys gali atrodyti per šaltos,
Palikęs namus, vis tiek mane supa sienos baltos,
Palikęs namus, vis dar matau kraujo dėmes ant palto,
Palikęs namus, vis tiek matau, kad žmonės žiūri ir mato,
Dabartiniame laike, kai net pilnametystės sunku sulaukti,
Palaukit, nepalikit manęs sušalti,
Dabartiniam laike kai dėl narkotikų ilgiau negu pedofilas ar prievartautojas gali sėsti,
Ir visą gyvenimą laukti.
Negaliu aš jums padėti, nes pačiam dar reikia susitvarkyti,
Neklausk mano nuomonės, nes pats dar negaliu visko į vietą sustatyti,
Pamiršti išvysti tavo veidą paauglystėj,
Per daug viliojimų dabartinėj vaikystės vagystėj.
Ir vis dar laukiu, kol pašvies į veidą ir tapsiu šventas, ir tavo žodžiai nedurs į širdį kaip peilis smailas,
Draugai man sako, kad pasižiūri į mane ir mato, kaip nykstu, gaila,
Pamiršau, ką reiškia pajusti šilumą viduj, kai ausyse tik šmeižtas.
Kokia ta gyvenimo kryptis? Kur jis veda, ko jis gaišta?
Aš toks jaunas, begėdis ir kvailas.
Rojus
