1990-aisiais susibūrę Lietuvių dailininkų grupės „Angis“ nariai laužė nusistovėjusias normas ir drąsiai rodė kitokį požiūrį. Praėjus 33 metams nuo grupės susibūrimo ši drąsa ir ryžtas vis dar gyvuoja – tai atsispindi „Angies“ įkvėptoje jaunesniosios kartos kūryboje. Jau rugsėjo 15 d. Kaune atidaromoje parodoje bus galima išvysti praeities ir dabarties kūrybos sąsajas, o tuo tarpu žinomi šių dienų kūrėjai dalijasi prisiminimais, kas juos paskatino sekti „Angies“ kryptimi.
Lietuvių ekspresionistinės tradicijos tęsėjai
Parodos „Nerimo laikas: „Angis“ ir mokiniai“ kuratorė Genovaitė Bartulienė pasakoja, jog viena ryškiausių Angies dailininkų grupės figūrų yra Alfonsas Vilpišauskas: „Jis „Angies“ grupėje užėmė poziciją, tapačią Adomo Galdiko ir Mstislavo Dobužinskio vietai Ars grupėje tarpukariu, t. y. Mokytojo poziciją. Būtent jis didelę dalį „Angies“ narių užkrėtė tapybos virusu jaunuoliškame amžiuje, jiems besimokant Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Nykiais stagnacijos metais matė pedagoginės veiklos prasmę, rūpinosi neformaliu ugdymu, įkūrė ir vedė sekmadieninį tapybos būrelį. Vėliau stebėjo buvusių mokinių kelius ir palaikė ryšius. Dažnas angietis prisimena vakarojimus Vilpišausko dirbtuvėje. Tapęs vienu „Angies“ grupės įkūrėjų toliau dėstė tapybą Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dab. A. Martinaičio dailės mokykloje)“.
Inspiravo didelių formatų ekspresyvi tapyba
Vienas iš „Angies“ narių Arūnas Vaitkūnas savo kūryboje eksperimentavo su spalva, kompozicija ir viso paveikslo struktūra. Jo kūryba įkvėpė tuometinę studentę Jovitą Aukštikalnytę-Varkulevičienę, kuri Vilniaus dailės akademijoje studijavo 1996-2002 m. – kaip tik tuo metu, kai grupė aktyviai vykdė veiklą.
„Angies“ grupės menininkų kūryba man buvo reikšminga studijų metais. Veikė ir inspiravo didelių formatų ekspresyvi tapyba. Arūnas Vaitkūnas ir Laima Drazdauskaitė – tapytojai, dėstytojai, kuriuos vertinu kaip svarbiausius ir reikšmingiausius savo mokytojus. Jie įsimintini ne tik dėl tapybos patirties perdavimo, bet ir dėl santykio, dėl ypatingo ryšio, kurį jie kūrė su kiekvienu studentu“, – dalinasi tapytoja.
J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė pasakoja, kad tapytojas daug dėmesio skyrė laiptinių motyvams. „Vasaros praktikos metu Vilniuje dėstytojas tapė senamiesčio laiptines, o mes, studentai, tapėme dar atvirus, labai autentiškus senamiesčio kiemelius. Po praktikos dėstytojas pranešė, kad mūsų sukurti darbai bus eksponuojami parodoje“, – 1994-aisiais įvykusią pirmąją kolektyvinę studentų ir dėstytojo tapybos parodą galerijoje „Arka“ prisimena tapytoja.
Savo dabartinę kūrybą menininkė apibūdina principu „stebėti, reaguoti, atrasti“. Stebėdama erdvę aplink save, ji sureikšmina asmeninę regimąją patirtį ir santykį su tam tikra vieta bei laiku. Visa tai įkvepia dailininkės tapybą.
A. Zakarauskas: žavi nerimastinga ekspresija, tinkanti nerimo pilnai šiandienai
Ričardas Nemeikšis – „Angies“ narys nuo 1990 m. Jo kūrinys „Be pavadinimo“ – didelė drobė, netikėtai padengta rožinės spalvos dažais, susilaukė nemažai diskusijų. „Per monotonišką dažą galime regėti kūrybos transformaciją: netradicinė, nerimta, netgi ne tapybiška spalva tampa tapybos istorijos savirefleksija ir savikritika. R. Nemeikšio kūryba paneigia savaime suprantamas tapybos tiesas“, –teigia parodos „Nerimo laikas: Angis ir mokiniai“ konsultantė Kristina Budrytė-Genevičė.
R. Nemeikšio kūryba įkvėpė 1982 m. gimusį tapytoją Andrių Zakarauską. „Angies“ autorių kūryba mane žavi savo nerimastinga ekspresija, tinkanti nuolat atsinaujinančiai, nerimo pilnai šiandienai, o labiausiai svarbi pagarba tapybai, jos kalbai ir tradicijos puoselėjimui“, – teigia A. Zakarauskas. Kalbėdamas apie savo darbus, autorius pabrėžia, kad pagrindinė jo kūrybos idėja yra kūnas, kaip potėpis, kuris formuojasi tapybinėje erdvėje: „Atsirandantys vaizdiniai yra medijuoti ir susiję su pačiu kūrimo procesu, tad tapydamas aiškinuosi tapybos ir tapytojo vaidmens svarbos klausimus bei jų vaidmenis dailės istorijoje“.
Viskas atrandama per patį tapymo veiksmą
Tapytoja Agnė Kulbytė prisimindama studijų Vilniaus dailės akademijoje laikus dalinasi, jog netoliese buvo įsikūrusios „Angies“ narių dirbtuvės, o jų idėjos rado atspindį ir jos kūryboje. Pašnekovė priduria jog dailininkų grupės narys Henrikas Čerapas padarė įtaką jos kūrybą.
Šia paroda norime ne tik paskatinti prisiminti grupės įtaką Lietuvos meno pasauliui, bet ir parodyti gyvą to palikimą.
„Tapybos sampratos dramatizmas prasivėrė su Henriko Čerapo kūrybos ir mokymo principų pažintimi. Per meno istorijos prizmę Čerapas atskleidė savitą tapybinės plastikos analitiką, dažnai atsinešdavo tada dar nematyto Giacometti albumų, o tapymo pratimuose iš natūros reikalaudavo tarsi visko iš karto – formos analizės ir apibendrinimo. Ilgą laiką mano intuityviai monochrominama paletė vis būdavo gražesnė už paveikslą, kol pajutau, kad viskas atrandama per patį tapymo veiksmą, ir tik tada, kai jis lieka neatpažintas, nebylus“, – apie Čerapo įtaką jos kūrybai pasakoja A. Kulbytė.
Parodoje – kūryba, kartų ryšys ir realijos
Parodos „Nerimo laikas: „Angis“ ir mokiniai“ iniciatorė, Kauno modernaus meno fondo atstovė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė, teigia, kad parodoje bus galima gyvai pamatyti „Angies“ menininkų kūrybą ir pajusti, kaip jie koreliuoja su šių dienų aktualijomis.
„Plėtoti mokinių ir mokytojų temą mus paskatino prisiminimai apie šviesios atminties Alfonso Vilpišausko, organizuoti plenerai Šilavoto davatkyne. Ten jis kviesdavo kitus „Angies“ narius ir savo mokinius tapyti gamtoje ir būtent ten susipažinome su jo mokiniais. Šia paroda norime ne tik paskatinti prisiminti grupės įtaką Lietuvos meno pasauliui, bet ir parodyti gyvą to palikimą – jaunesnius menininkus, kurių kūrybai padarė įtaką šios grupės nariai“, – teigia Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė.
Nemaža dalis šios parodos kūrinių yra iš Kauno modernaus meno fondo kolekcijos. Įtraukti darbai apima ir dalyvavusius pirmose grupės parodose, ir naujausius menininkų kūrinius. Be to, parodoje bus ir jaunosios kartos atstovų, tobulėjusių vadovaujant kai kuriems angiečiams, tapyba.
„Aktyviai meno lauke dalyvaujantys angiečiai išaugino žinomų jaunų kūrėjų kartą. Tai Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Konstantinas Gaitanži, Jonas Jurčikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Agnė Kulbytė, Auksė Miliukaitė, Povilas Ramanauskas, Eglė Ulčickaitė, Andrius Zakarauskas. Ne vienas jų taip pat yra tapę Mokytojais“, – pasakoja Genovaitė Bartulienė.
Paroda „Nerimo laikas: „Angis“ ir mokiniai“ atidaroma rugsėjo 15 d. naujai atveriamose patalpose prie Kauno geležinkelio stoties, buvusiame vagonų dažymo ceche, A. Juozapavičiaus pr. 122. Ji veiks iki spalio 15 d., ketvirtadieniais, penktadieniais nuo 15 iki 19.30, savaitgaliais nuo 11 iki 17 val.
Daugiau informacijos: www.artkaunas.com ir feisbuke.
