K. Donelaičio gatvėje esantis Aleksandros Iljinienės namas – tai ikoninis Kauno tarpukario architektūros ir dizaino pavyzdys, po 90-ies metų atgimęs tam, kad supažindintų su lietuviškomis dizaino šaknimis ir taptų vieta, kur istorija apkabina dabarties kūrėjus, kuriančius ateičiai.
Visos tarpukario inovacijos vienoje erdvėje
Tarpukariu susiklosčiusios aplinkybės šalyje tapo lemiamomis Kauno miesto ateičiai, o tuo pačiu lietuviškai architektūros ir dizaino istorijai. Vienas iš ikoniškiausių Kauno tarpukario architektūros ir dizaino perlų Aleksandros ir Juliaus Iljinų namas geriausias to pavyzdys. Šie namai – tai nuolatinis priminimas mums, dabarties žmonėms, kad tarpukario metu išgyvenome klestėjimą ir kūrėme architektūrinius, inžinerinius, dizaino šedevrus. Arno Funko projektuoto ir jau šiomis dienomis (2018 m.) kruopščiai renovuoto namo erdvės puikuojasi išlikusiomis autentiškomis detalėmis, kurtomis specialiai šiam objektui. Nuostabą kelia tai, kad iki šių dienų išlikę originalūs elementai, pragyveno skirtingus režimus, politinius įsitikinimus, filosofijas ir funkcijas. Juos pamatyti gali kiekvienas kaunietis ir miesto svečias, apsilankęs specialių pažintinių ekskursijų metu.
Miestiečių svajonės ir istorijos
Optimizmo architektūros simboliu tapęs, apvalus namo langas, įkvepia ir šiandienos kūrybą, tiek žvelgiant pro jį iš vidaus, tiek grožintis iš gatvės. A. Iljinienės name vykstančių ekskursijų metu svečiai dažnai dalinasi savo istorijomis ir svajonėmis, bei džiaugiasi jas įgyvendinę: „Aš gyvenu Kauno centre ir pro šį namą praeinu kasdien, visuomet svajojau pažvelgti kaip atrodo miesto gyvenimas žvelgiant pro langą iš vidaus“, – dalinasi ekskursijos dalyvė.
Iljinų šeimai pasitraukus į užsienį namas „gyveno“ savarankiškai – keliavo iš rankų į rankas. Buvo laikotarpis, kai šeimininkų bute veikė vaikų darželis, tad ekskursijų dalyviai prisiminė, kaip žiūrėdami pro apvalų langą laukdavo tėvų, ateinančių jų pasiimti iš darželio. Du jaunuoliai vartydami archyvuose atrastas buto nuotraukas jas lygino su senelio turimomis. „Senelis mums nenustoja pasakoti apie ypatingą namą, kur kažkada dirbo. Jo kabinetas buvo čia, kur turėtų būti valgomasis, o prie pat įspūdingo dydžio apvalaus lango stovėjo jo darbo stalas. Todėl nusprendėm ateiti ir pamatyti savo akimis, kitą kartą ir senelį atsivesim!“, – patyrimu dalijosi namo svečiai, dėkodami už galimybę pamatyti tai, apie ką tiek daug kartų buvo girdėję.
Lietuviškas dizainas turi šaknis
Pagrindinė žinutė, kurią A. Iljinienės name vykstančių, specialių ekskursijų metu nori perduoti interjero dizainerė R. Bužinskaitė, skamba paprastai, tačiau yra labai svarbi – mes, lietuviai, turime architektūros bei dizaino šaknis. Galbūt jos nėra labai gilios ar skambiai aprašytos pasaulio istorijos vadovėliuose, bet jos yra. Jas reikia atrasti, pažinti ir prisijaukinti. Tikiuosi tada suprasime, kad ir mes esame verti, kad ir mes galime kurti ateičiai, tokiu būdu gilindami tas atrastas šaknis.
Ši skleidžiama žinutė ekskursijų metu kilo dirbant su klientais ir jų interjero dizaino, baldų projektais. Dažnai pasitaikantis klientų noras yra lengva ranka įsileisti į savo namus „italą“, bet šiukštu ne „lietuvį“. Toks pasirinkimas dažnai grindžiamas ilgaamže italų dizaino kultūra, istorija ir meistryste. Tad visuomet kiekvieno erdvės svečio viduje stengiamės pažadinti pasididžiavimo jausmą savo šalimi. A. Iljinienės namas ir architekto inžinieriaus A. Funko sprendiniai yra puikus kokybiško dizaino, architektūros, inžinerijos ir meistrystės pavyzdys, o tai, kaip gyvena šis namas šiandien, sąveikaudamas su šiuolaikiniu pasauliu bei lietuvių menininkų, kūrėjų darbais, tai tik patvirtina.
Kalbasi menas ir kultūra
Pasivaikščiojimas po įspūdingas namo erdves ir pajautimas kaip šiuolaikinių lietuvių kūrėjų darbai atsiskleidžia tarpukario interjere leidžia suprasti, kad tikrai egzistuoja laikui nepavaldūs sprendimai, tik reikia teisingai juos sudėlioti ir panaudoti kūryboje.
Kūriniai istorinėje erdvėje gali suskambėti netikėčiausiomis natom. Unikali erdvė „kalbasi“ su šiuolaikiniais kūriniais ta pačia kultūrine, kokybine ir estetine kalba. Ji neužgožia savo pašnekovų, nei svečių, nei meno kūrinių. Priešingai – atskleidžia jų konceptualumą, fotogeniškiausias puses ir unikalų santykį istoriniame kontekste.
