Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – lietuvių literatūros klasikas, dvasininkas, publicistas, knygnešys, muziejininkas. Išlikusiuose jį pažinojusiųjų atsiminimuose apibūdinamas, kaip „populiariausias to meto kaunietis“, „kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo barometras“, „miesto dvasia“…
Tarpukariu Kaune žmonės sakydavo: „pažiūrėk koks šiandien Vaižgantas ir suprasi kokiomis nuotaikomis gyvena Kaunas.“ Šįkart rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ būtent apie Vaižganto ir miesto santykį pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus padalinio muziejininkė Gintarė Dabkevičienė.
Nors Vaižgantas kilęs iš Aukštaitijos, save jis laikė tikru kauniečiu, būtent Kaune buvo įsikūrusi paskutinė ir pati svarbiausia dvasininkui parapija. Tiesa, Kaune Vaižgantas praleido nei daug, nei mažai – trylika savo gyvenimo metų. Jaunystėje baigė kunigų seminariją, o į mylimą miestą grįžo sulaukęs 51-erių. Būtent Kaune, prie savo rašomojo stalo, Aleksoto g. 10-4 (kur dabar yra Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus), Vaižgantas subrendo, kaip modernus prozininkas bei parašė savo garsiausius kūrinius: „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylis“, „Žemaičių Robinzonas“ ir „Pragiedrulių“ II dalį.
Juozas Tumas trylika savo gyvenimo metų gyveno „daugiabokščiam Kaune“, kur „tiesias jis žalčiu pažemiais; nuo pat uosto siauru kaspinu miestas driekias palei Nemuną, niekur nesutirštėdamas, ore erdvės neeiškodamas“. Čia jis dėstė 1922 m. įsteigtame universitete, švietė studentus apie spaudos draudimo laikotarpio lietuvių literatūrą. Universitete dvasininkas buvo studentų mylimas profesorius bei aktyvus net dvidešimties draugijų narys.
Kaunas lyg Atėnai turi septynis kalnus ir kiekviename kalne dabar kuria mokslo ir meno židinius.
Be kita ko, Vaižgantas buvo nepailstantis visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravo su žymiausiais to metu žmonėmis. Pas dvasininką į svečius užsukdavo tokios svarbios asmenybės, kaip Jonas Mačiulis-Maironis, Adomas Jakštas-Dambrauskas, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė bei daug kitų. Artimai bendravo su Galaunėmis, Vytauto Didžiojo bažnytėlėje, kurią kartais dvasinė valdžia pavadindavo „Vilkolakio“ teatru, nes ten giedodavo žymiausi operos solistai: Kipras Petrauskas, Antanas Sodeika, Adelė Galaunienė, Veronika Podėnaitė…
Nenuostabu, jog Tumas bendravo su labai skirtingais žmonėmis, kadangi jis pats domėjosi įvairiomis gyvenimo realijomis, buvo išskirtinė kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo figūra. Mylėjęs teatrą bei operą, parašė recenzijų, aprašė nemažai Kauno teatrinio gyvenimo įvykių bei išaukštino ne vieną „lakštingalą“, galbūt todėl iki šiol yra laikomas vienu pirmųjų operos recenzentu. Vaižgantas taip pat buvo uolus dailės parodų lankytojas ir kritikas, pažinojo žymiausius tarpukario dailininkus: Kajetoną Sklėrių, Kazį Šimonį, Barborą Didžiokienę, Antaną Žmuidzinavičių… Jų paveikslais dažnai žavėjosi ir negailėjo pagiriamojo žodžio.
Meilė Kauno miestui itin aiškiai pastebima Juozo Tumo-Vaižganto tekstuose. Pavyzdžiui, apie Kauną jis itin spalvingai rašė romane „Šeimos vėžiai“, apysakoje „Audra“, laiškuose Klimams bei Lesauskiams, kur kiekvienas Kauno senamiesčio ir jo apylinkių kampelis apdainuotas: žalieji Aleksoto kalnai, gulbe iškylanti Kauno Rotušė, „santeklis“ (Nemuno ir Nėries santaka), „cimbruvka“ (dešinioji Nemuno krantinė), balti kaip gulbės garlaiviai Nemune, Maironio namai, Fišerio namas Rotušės aikštėje ir, žinoma, „pati gražiausioji raudonoji bažnytėlė visame paupyje“.
Laiškuose Klimams į Paryžių Vaižgantas rašė: „Mums Kaune daug geriau. Daug kas jį ima girti: gražus miestas, malonus miestas. Nori, gali jis atstoti Paryžių (lūpas pasitepant), nenori Paryžiaus gali vaizduotis kaime beesąs: čia tau panamėj lakštingalos gieda, čia iš cembruvkos Aleksoto kalnai „alpėmis“ virsta.“ Kauną iškelia ir lygina ne tik su Paryžiumi, bet ir su Leipcigu, Atėnais: „…Kaunas lyg Atėnai turi septynis kalnus ir kiekviename kalne dabar kuria mokslo ir meno židinius.“ Rašytiniuose šaltiniuose dažnai paminėtas, o kartais tarsi žodžiais nutapytas ne vienas Kauno senamiesčio ir jo apylinkių kampelis. Vaižgantas apie savo parapiją baigiant rektoriavimą Vytauto Didžiojo bažnyčioje pasakė: „Susigyvenau su gražia ir jaukiausia visame Kaune bažnytėle, su gražiausia gal visoje Lietuvoje jos pozicija panemunėje, su senamiesčiu, su Baltosios Gulbės aikšte, su Metropolijos Kunigų seminarija. Buvo laikų, kad buvau pasiryžęs ir rūsį gale bažnyčios lig laiku išmūryti ir ten atgulti…“
Miestą Tumas laikė visos mūsų Lietuvos ir europinės kultūros simboliu: „Kaunas simbolina visą mūsų istoriją. Kaunas – pirmoji lietuvių stovykla santeklyje tų dviejų upių, kurios anais laikais tebuvo vieninteliai keliai iš Europos. Pro Kauną, panemunėmis ėjo visa europinė kultūra, simbolinama Palemono „bajorais“; tas pats Kaunas ir stabdė visa tai, kas Lietuvai nebuvo palanku ar tiesiog kenksminga jos laisvei, jos originalumui, – kas norėjo Lietuvą pavergti kardu, ne kultūra. Kaune gausiai liejosi gynėjų kraujas, mūsų kunigaikščių vadų ir jų vaikų; Gediminų, Vytautų, Vaidotų ir kitų. Kauno senapilė permirkusi jų krauju, trypta jų kojomis“. Iš tikrųjų, Kaunas jau viduramžiais gynė Vilnių ir visą Lietuvą. Tai – miestas per kurį tęsėsi Hansos pirklių kelias, tai – knygnešių kelias, tai – carinės Rusijos priespaudoje gyvavęs dvasinis centras, kuriame mokėsi žymiausi dvasininkai šviesuoliai, ir, žinoma, tai tarpukario Lietuvos sostinė, kurioje skleidėsi visos būsimos Lietuvos šerdis.
visa aikštė aplink Baltąją Gulbę buvo tokia švarutėlė, vien tik mūrais apstatyta, milžiniškais jovarais apaugusi, keturias bažnyčias susyk rodanti. Tikras rojaus kampelis!
Vaižgantui santaka (santeklis) labai svarbi, jis akcentuoja, kad tai – miestas, įsikūręs viename iš svarbiausių Nemuno vingių: „Nemunas du kartu drąsiai ir staigiai pasuka savo tėkmę. Atitekėdamas tiesiai iš rytų, nuo Minsko, metas į šiaurę. Šiame vingyje įsikūrė Gardino miestas. Patekėjęs į šiaurę, vėl staigiai pasuka į vakarus, pirmąja kryptimi, šiame vingyje įsikūrė Kauno miestas“, – rašė „Kelionių vaizdai“. Neretai tekstuose Vaižgantas net ir sveikinosi, kalbėjosi su upe tarsi su gyvu artimu giminaičiu: „Garlaivis stipriai irias prieš srovę, kurią sudaro marės viduriu kauniškis mūsų kaimynas Nemunas. Sveikas gyvas, prieteliau! Kas Kaune girdėtis?“
Išskirtinai romane „Šeimos vėžiai“ yra pavaizduota Kauno miesto Rotušė: „Kauno Gulbė – dievaitė… pašvies visu savo nebeįžeistu baltumu. Nakties metu kai atsirandi Viešojoje aikštėje, kuoras gyvente gyvena. Jis plasta erdvėje, jis žaidžia su debesėliais, jis mėnesienos undinė – Nemuninė. Jei būčiau stabmeldis, aš jį dievinčiau!.. Ir visa aikštė aplink Baltąją Gulbę buvo tokia švarutėlė, vien tik mūrais apstatyta, milžiniškais jovarais apaugusi, keturias bažnyčias susyk rodanti. Tikras rojaus kampelis!“ Romane autorius visą Rotušės aikštę ragina vadinti Gulbės aikšte ir keturis jos kampus papuošti gulbės ornamentais, viduryje įrengti paukščio trykšlę: „Juk tai ir gražu ir originalu. Rotušės aikštė tolygi Žuvies rinkai ar „Sennoj ploščadi“. Banalu, ordinariška.“
Vaižganto kūryboje apdainuota ne tik Rotušė, bet ir visas pirkliškasis Kauno senamiestis, biurokratiškasis Kauno Naujamiestis – „Kauno pirklybos centras“. Dvasininko tekstuose galime aptikti ir daug gyvų miesto realijų, net ir carinio Kauno miesto vaizdas piešiamas gyvas ir įdomus: turgus, nameliai, kurie „nereiškė nė mažiausios pretenzijos į meną ir estetiką“, publika „pasipuošusi skrybėlėmis“, „madiškai apsirengusi“, „miestasargiai policistai“, „įstabūs buvo ir šaligatviais snaudžią vežėjai“. J. Tumo kūryboje aptinkamas ir nemažas carinio Kauno gatvių „katalogas“: Peterburskaja, Nikolajevski prospekt, Policeiskaja, Semionovskaja, Petrovskaja, Tverskaja, Žandarmskaja… Vaižgantas sunerimęs dėl Kauno miesto lietuviškumo, piktinosi carinės Rusijos valdžia, kuri „gražiuosius ir poetiškuosius Kauno kalnus“ savo karo dalykams panaudojo…
Lietuvių literatūros klasikas yra vienas iš pirmųjų, kuris suvokė Kauno, kaip besivystančio, modernėjančio, neatitrūkusio nuo savo šaknų, miesto viziją. Tai puikiai atspindėjo pačio Juozo Tumo-Vaižganto gyvenseną – čia pat jis maudėsi Nemune, čia pat lėkė į teatrą ir parodas, čia iš šaukšto lesino bute laisvai skraidančiais kanarėles, čia diskutavo rimtomis politikos ir kultūros temomis, čia basas su šuneliu Kauku žingsniavo senamiesčio gatvelėmis ir čia pat gavo garbės daktaro laipsnį universitete…
Vėliau apie Kauną, kaip tobulą miestą gyventi, kalbėjo jau mūsų dienų intelektualai – Leonidas Donskis, Arvydas Juozaitis, Gytis Padegimas… Vis dėlto, Vaižgantas jau seniai tai įžvelgė bei savo asmenybės raiška jau tuo metu atitiko modernėjančio žmogaus viziją… Modernėjantis Kaunas ir tradicinio kaimo kultūra, pamokslai bažnyčioje ir domėjimasis senuoju lietuvių tikėjimu bei archajiškaisiais papročiais, meniška siela ir kunigo sutana – prieštaros, kurios tampa vienove tik labai aukšto dvasinio intelekto asmenybei.
