1983 m. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 50-mečiui sukurtas meninis filmas „Skrydis per Atlantą“ tuomet tapo didžiuliu pasisekimu. Kino teatruose šį režisieriaus Raimondo Vabalo filmą tada pamatė 647 tūkst. žiūrovų (kas penktas Lietuvos gyventojas).
Turint omenyje, kad paskutinius penkiolika metų filmas beveik kasmet rodomas per televiziją, galima daryti prielaidą, kad filmą yra pamatęs bent jau milijonas mūsų šalies gyventojų. Daugiau apie šį fenomeną rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Pijus Poškus.
Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį nerasime jokio kito Lietuvoje sukurto literatūros, muzikos kūrinio ar kino filmo, kuris taip drąsiai ir atvirai spinduliuotų patriotiškumu, teigiamai vaizduotų tarpukario Lietuvą ar lietuvių išeiviją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Filmas taip traukė žiūrovus, kad būta net atvejų, kai buvo laužomos kino teatrų durys – Lietuvos miestų kino salės netalpino filmą norinčių pamatyti žiūrovų.
Filmo kūrimo istorija prasidėjo dar 1980 m. rudenį, kai Raimondas Vabalas ir Juozas Glinskis Lietuvos kino studijai (LKS) pristatė savo idėją pastatyti filmą apie S. Dariaus ir S. Girėno žygį. Filmo autoriai rašė, kad siekia, jog filme vaizduojamas žygdarbis patrauktų žiūrovo dėmesį žengti kūrybos, pažangos keliu ir paskatinti kovoti už moralinius idealus. Autoriai nuo pat pradžių pabrėžė, kad filmo pasakojimo forma bus labai konkreti, o filmo dramaturgija ryškės per veiksmą.
R. Vabalas vadintas apgaviku, mat prifilmavo daugiau, nei buvo leista.
1981 m. pavasarį LKS redakcinė kolegija, tvirtindama literatūrinį scenarijų pažymėjo, kad autorių sukurtas scenarijus turi pažintinę ir meninę vertę, jame aiškūs antihitleriniai motyvai, bei pabrėžė, kad transatlantinio skrydžio nerėmė Nepriklausomos Lietuvos valdžia ir „Lituanica“ pakilo vien S. Dariaus ir S. Girėno atkaklumo ir negausių išeivių aukų dėka. Jau nuo pat filmo idėjos užgimimo LKS pradėti svarstymai, kaip tokią aviacinę dramą reikės nufilmuoti, mat daugiausia veiksmo vyksta JAV, o pagal scenarijų numatyti ir keli lėktuvai. Visgi, nors atrodė, kad pagal scenarijų reikalingų lėktuvų filmavimas sukels daug rūpesčių, tačiau nutiko priešingai. LKS pasirašė sutartį su aviakonstruktoriumi Vladu Kensgaila iš Panevėžio, kuris iš lėktuvo Jak-12 sukūrė skraidančią „Lituanicos“ repliką (ji šiuo metu saugoma Lietuvos aviacijos muziejuje), o aviakonstruktorių B. Oškinio ir Č. Kišono dėka sukurti neskraidantys lėktuvų „Waco“ ir „Albatros B. II“ muliažai.
Kino juosta buvo kuriama 1982 m., o scenos filmuotos Kaune, Klaipėdoje, Šilutėje, Rygoje, Ukrainoje ir kitur. Reikia pažymėti, kad šiame Raimondo Vabalo filme vaidino ryškiausios Lietuvos kino ir teatro žvaigždės: Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Juozas Kisielius, Valentinas Masalskis, Gediminas Girdvainis, Gediminas Karka, Audris Chadaravičius, Arnas Rosenas. Atlikti Stepono Dariaus vaidmenį režisierius pasikvietė vieną jaunųjų Lietuvos kino vilčių Remigijų Sabulį, jau gerai žinoma iš filmų „Amerikietiška tragedija“ ir „Turtuolis, vargšas…“. Stasio Girėno vaidmeniui režisierius pasirinko netikėtą kandidatą – Jaunimo teatro režisierių Eimuntą Nekrošių, kuriam tai buvo antrasis ir paskutinis vaidmuo kine.
Filmas – paminklas lietuvių užsispyrimui, kad ir sudėtingiausiomis sąlygomis pasiekti išsvajotą tikslą.
Daugiausia problemų filmo kūrėjams kėlė LKS vadovybė ir viską kontroliuojanti Maskvos „Goskino“ ranka. R. Vabalui ir J. Glinskiui teko bent kelis kartus perrašinėti scenarijų taip, kad jis pagaliau būtų patvirtintas. Jau nuo pat pradinės scenarijaus versijos, jis kritikuotas dėl prastos dramaturgijos, siužeto perkrovimo pašaline informacija. Filmo kūrėjų prašyta scenarijuje sumažinti veiksmo JAV kiekį, lietuviškumo, patriotizmo scenų skaičių. Tarybiniams funkcionieriams maišė ir scena kapinėse ar scena, kurioje vienas iš veikėjų yra kunigas.
1982 m. lapkritį, po to kai LKS įvyko pirmoji nufilmuotos medžiagos peržiūra, filmo kūrėjams užvirė tikras pragaras. R. Vabalas vadintas apgaviku, mat prifilmavo daugiau, nei buvo leista. Kalbėta ir apie tai, kad filme liko užmirštas JAV socialinės nelygybės klausimas, kuris tokiame sovietiniame filme turėjo būti labai svarbus. 1983 m. pradžioje filmą nuspręsta bandyti „gelbėti“ montažo būdu, kad jis kiek galima labiau atitiktų tuometes ideologines tendencijas. Nors filmas jau buvo baigtas, greičiausiai, 1983 m. pavasarį, bet oficiali premjera specialiai vilkinta ir filmas kino teatruose pradėtas rodyti jau po S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 50-ųjų metinių minėjimo.
Po kino juostos premjeros filmo gerbėjai užvertė režisierių R. Vabalą padėkos laiškais, tačiau valdžios aparatas į tai pažiūrėjo visiškai priešingai. Už šio filmo pastatymą R. Vabalui teko atkentėti, nes po „Skrydžio per Atlantą“ gerai žinomam režisieriui net šešerius metus nebuvo leista statyti jokios kino juostos, o 1990 m. pastatyta „Miškais ateina ruduo“ tapo paskutiniu režisieriaus kūriniu.
Sunku suvokti, kaip režisierius R. Vabalas sugebėjo apžaisti visą tarybinių kinematografijos biurokratų aparatą ir tokiomis sunkiomis sąlygomis išleisti kad ir smarkiai apkarpytą kino juostą skirtą Lietuvių tautos didvyriams. Kino juosta „Skrydis per Atlantą“ – režisieriaus R. Vabalo gyvenimo kūrinys, kuris taip pat yra ne tik nusilenkimas S. Dariaus ir S. Girėno istorijai, bet ir paminklas lietuvių užsispyrimui, kad ir sudėtingiausiomis sąlygomis pasiekti išsvajotą tikslą.
