Šių metų rugpjūčio mėnesį minime rašytojos Karolės Pažėraitės 120-ąsias gimimo metines. Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ kviečia susipažinti su šia moterimi, lietuvybės neapleidusia net Brazilijoje.
K. Pažėraitė gimė 1903 metų rugpjūčio 6 dieną Krasnike, Lenkijoje. Būsima rašytoja augo literatūrinėje aplinkoje, galbūt tai darė įtaką, jog jos kūryba tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas K. Pažėraitės biografijos rankraštis, kuriame rašo, kad eilėraščius pradėjo kurti būdama dvylikos metų. Pirmosios publikacijos 1925 metais pasirodė mergaičių moksleivių laikraštyje „Naujoji Vaidilutė“, tuomet K. Pažėraitė pasirašinėjo Ežerų Karalaitės slapyvardžiu, nuo 1929 metų – tikrąja pavarde. Įtakos kūrybinio kelio pasirinkimui galėjo turėti ir tai, kad ji, studijuodama Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų ir Teologijos–filosofijos fakultetuose lietuvių ir prancūzų literatūrą, lankė profesorių Vinco Mykolaičio ir Vlado Dubo paskaitas.
K. Pažėraitės autobiografijos rankraštis gautas su poeto B. Brazdžionio archyviniu palikimu. 1946 metų gruodžio 8 dieną K. Pažėraitė B. Brazdžioniui rašė: „Mielas Kolega, dėkui už atmintį. Siunčiu, kas reikalinga. Prašau taisyti ar trumpinti, jei reikalinga. <…> Malonu, kad almanachas pasirodys.“ K. Pažėraitė savo autobiografiją rašė B. Brazdžionio redaguotam metraščiui „Tremties metai”, išleistam Vokietijoje 1947 metais. Metraštyje publikuota ištrauka iš tuomet ruošiamo spaudai jos romano „Liktūnas“.
Minėtame rankraštyje K. Pažėraitė pasakojo: „tėvelis Bernardas Pažėra, kilęs iš Veiverių valsč., Šilėnų km., buvo rusų valdžios kaipo nepatikimas išsiųstas mokytojauti. 1906 m., tėveliui mirus, rusų valdžia padarė mūsų namuose kratą, paėmė visas fotografijas bei tėvelio rankraščius (jis rašinėjo eilėraščius, kurių neduodavo spaudai, ir straipsnius apie bitininkystę bei kt., kurie būdavo spausdinami „Auszroj“). Mamytei, 24 m. našlei su 4 vaikais, buvo leista grįžti Lietuvon. <…> Ji taip pat rašinėjo eilėraščius, kurių vieną esu įdėjusi į savo autobiografinę apysaką „Nusidėjėlė“.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma 1936 metais „Sakalo“ leidyklos išleista K. Pažėraitės apysaka jaunimui „Nusidėjėlė“: iš karo meto tremtinių gyvenimo, dailininkas Petras Verbickas (viršelis ir knygos iliustracijos). Knygos titulinio lapo antroje pusėje yra autorės įrašas „Sakalo“ leidyklos direktoriui: „Nr. 6. / Didžiai Gerbiamam / ponui Antanui Kniūkštai / 1936 m. III. 18 d. K. Pažėraitė / Kaunas“. 1936 m. balandžio mėnesio Kultūros gyvenimo žurnale „Naujoji Romuva“ literatūrologas Antanas Vengris apie K. Pažėraitės debiutinę knygą atsiliepė: „Karolė Pažėraitė <…> šįmet išėjo literatūros aikštėn su originalia formos ir turinio atžvilgiu apysaka.“ Antrasis „Nusidėjėlės” leidimas pasirodė 1952 metais Adelaidėje, knygą išleido leidykla „Australijos lietuvis“ (1952 m., leidinys Nr. 4).
Be „Nusidėjėlės“, K. Pažėraitė yra išleidusi romanus „Liktūnas“ (1948 m.), „Anapilio papėdė“ (1971 m.), „Svetimi vėjai“ (1982 m.) ir apsakymų rinkinį „Didvyrių žemė“ (1954 m.).
Muziejuje saugomas Lietuvių rašytojų draugijos pažymėjimas su nuotrauka ir antspaudu, išduotas Karolei Pažėraitei 1938 m.: tai liudija, kad ši narė „…turi teisę naudotis įstatymų bei atitinkamų įstaigų parėdymų rašytojams teikiamais palengvinimais.“ Pažymėjimą pasirašė LRD pirmininkas Juozas Grušas. Dokumente pateikta informacija lietuvių ir prancūzų kalbomis.
Nuo 1944 metų K. Pažėraitė gyveno išeivijoje, priklausė rašytojų draugijai, tą byloja Tiubingene išduotas dar vienas kūrybinės draugijos išduotas dokumentas, Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos liudijimas. Tad vyriausybės ir civilinės bei karinės įstaigos yra prašomos, esant reikalui, šio dokumento savininkei Karolei Pažėraitei teikti globą ir pagalbą. Dokumentas atspausdintas lietuvių, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, išduotas 1947 m., patvirtintas antspaudu ir pirmininko Stasio Santvaro parašu.
K. Pažėraitė palaikė draugiškus ir šiltus santykius su rašytojais. 1948 balandžio 8 dieną S. Santvarui rašė: „Tikiuos, kad Jūs jau gavote mūsų skaučių kvietimą atvykti į 25 bal. [balandžio mėn.] pas mus ruošiamą moterų literatūros popietę. Labai labai lauksim. Be moterų literačių dar kviečiami: Tamsta, laikraščių redaktoriai, Kultūros fondas (pas mus posėdžiaus) ir [Salomėja] Narkeliūnaitė. Ponas [Balys] Gaidžiūnas taip pat. Be to, susirenka skautų vadai ir vadės posėdžiauti. Rašytojos dalyvaus šios: [Nelė] Mazalaitė, [Petronėlė] Orintaitė, [Vlada] Proščiūnaitė, [Kotryna] Grigaitytė, [Gražina] Tulauskaitė, [Alė] Sidabraitė, O. B. Balčiūnienė, [Magdalena] Mykolaitytė, [Juzė Liuda] Vaičiūnienė ir aš!“.
Apie rašymą sunku pasakyti, ar galėsiu. Vis nuolatiniai trukdymai.
Netrukus K. Pažėraitei teko atsisveikinti su bičiuliais, rašytojos kelias iš DP stovyklos suko link Brazilijos, kur gyveno brolis su šeima. 1948 metų liepos 13 dieną S. Santvarui rašė: „Didžiai gerbiamas Pirmininke ir mielas Ponas Stasy! <…> rašau stoty, vagone. Esu pakeliui į Bremenhafen, o iš ten, tikiuosi, 17-to išplaukti Brazilijon. Važiuoju kaip darbininkė. Tad tariu Jums sudiev, linkėdama taip pat patekti už jūrų marių. Jei įvyktų rašytojų suvažiavimas, tai prašyčiau pasveikinti visus kolegas mano vardu. Labai norėčiau, kad daugiau kolegų pakliūtų Brazilijon…“
Kaip sekasi ir kaip atrodo rašytojos dienotvarkė 1984 metų spalio 11 dieną S. Santvarui rašė: „Tik trumpai papasakosiu, kaip leidžiu laiką. Keliuosi apie 6 val. ryto, ir tada prasideda mano darbo diena. Dirbu visus namų ruošos darbus, be to, mokau brolio vaikus lietuvių kalbos. Bet, atrodo, kad kokias 3, o gal 4 val. per dieną turėsiu sau. Tad galėsiu pasimokyti port. [portugalų] kalbos, vieną kitą laišką parašyti, pasiskaityti ir parašyti. Apie rašymą sunku pasakyti, ar galėsiu. Vis nuolatiniai trukdymai.“
K. Pažėraitė domėjosi kaip sekasi bičiuliams ir džiaugėsi gavusi jų laiškų. 1948 m. lapkričio 30 dieną S. Santvarui rašė: „Jūsų laiškas mane labai nudžiugino ir atgaivino. Taip malonu yra gauti laišką iš Vokietijos, o ypač iš artimo sielai žmogaus, (Juk mes – rašytojai, esam giminingi, ar ne?..“).
Gyvendama Brazilijoje, K. Pažėraitė dalyvavo lietuviškoje veikloje, bendradarbiavo spaudoje, dirbo mokyklose. Buitis ir darbai vargino rašytoją, 1956 metų kovo 5 dieną laiške N. Mazalaitei nuogąstavo: „Jau buvau begalvojanti, kad nebeturiu talento“. Radusi laisvo laiko K. Pažėraitė stengėsi atitrūkti nuo buities ir grįžti prie mylimos veikos. Tame pačiame laiške džiaugėsi: „…praeitą savaitę ištrūkau iš namų trim dienom užmiestin, prie ežero. Tai įsivaizduok, kad tuojau pat galėjau ten sėstis prie darbo ir kasdien rašyti po 6 valandas. Buvau laiminga. Nes mūsų, kūrėjų <…> laimė glūdi galėjime išsilieti popieriuje. Jei aš tai galėčiau, tai viskas man būtų nesvarbu.“
Nuo 1973 metų Karolė Pažėraitė gyveno Jungtinės Amerikos Valstijose, artimai bendravo su N. Mazalaite, G. Tulauskaite ir kitais rašytojais, 1982 metais išleido romaną „Svetimi vėjai“, kuriame autorė vaizduoja gyvenimą Vokietijos Eichstaett-Rebdorf stovykloje.
Belieka apgailestauti, kad Karolė Pažėraitė, sulaukusi 85-erių metų mirė taip ir nespėjusi išleisti savo paskutinio romano „Tropikų malda“, kuris jau buvo parengtas spaudai.
