„Kaip medis negyvas, netekęs šaknų, žmogus pasibaigia likęs be namų / Nesidairyk toli, nes visa rasi čia, lai kasdienybė tampa tavo šventykla“, – jau prieš visai daug metų rimavo Eazystyle MC. Lewis Mumfordas, savo veikale „Miestas istorijoje“ („The City in History“, 1961) tyrinėjantis miesto kaip žmogaus sukurtos visatos kopijos genezę, raidą ir galimas ateitis, taip pat mini šventyklos koncepciją. Anot amerikiečio, šventykla – objektas, išplėšiantis žmogų iš kasdienės rutinos.
Mumfordo mintį šią vasarą priminė KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius Kęstutis Zaleckis. Jis šventykla pavadino Žemuosiuose Šančiuose esantį caro laikus menantį kopūstų lauką, iš niekam nereikalingos dykvietės virtusį bendruomenės gyvenimo epicentru, net kiek sakralia kitos realybės vieta, – tiesa, šiuo metu ji vėl pakibusi biurokratinėse pinklėse. Apie tokių kasdienybės šventyklų poreikį K. Zaleckis kalbėjo pristatydamas urbanistinę Šančių viziją. Plačiau apie ją pasakojame šio numerio, skirto miestiečio ir jo gentainių sukurtos aplinkos akistatai, pabaigoje.
Praėjusiais metais nuvilnijusi „Kaunas 2022“ banga suteikė daug progų tokiems dialogams. Visus sutraukiančios ir įtraukiančios, į aklą ekstazę panardinančios šventės buvo vos kelios, daug daugiau programoje tilpo kamerinių įvykių, kvietusių nustebti, apsipažinti, gal net atsiprašyti. Detektyviniai pasivažinėjimai su teatralais tapusiais taksistais („Artscape“ projektas), Kauno marių užlietų kaimų legendos (Samylų bendruomenė), po daugybės metų vėl įsižiebusi „Lietūkio“ garažo kieme nužudyto Jurgio Štromo kino teatro „Pasaka“ iškaba (Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“) – visa tai prisimenant rodosi, kad dar šimtams kultūros sostinių užtektų slėpinių, iš kurių sulipdyta mūsų kasdienybė.
Vienas būdų visa galva panirti nuotykį – tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Žurnalo viršelyje vaizduojama mizanscena tokio festivalio programoje skamba visai realiai!
Liepos ir rugpjūčio sandūroje penktąkart grįžtančio renginio priešistorę žurnale atskleidžia jo įkūrėja Gintarė Masteikaitė. Šokėjo žingsniu savo miestą matuojasi Mantas Stabačinskas, o netikėtą paralelę su jau minėta Šančių bendruomene brėžia Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, su kuria susitikome aptarti „ConTempo“ metu laukiančios premjeros.
Taip pat šį mėnesį monochrominės ramybės linki fotomenininkas Gintaras Česonis, kurį pakalbinti norėjome štai jau beveik šimtą numerių. Kitoje stotelėje išlipti ragina gidė ir poetė, o gal poetė ir gidė, viena tų stebuklingų ne Kaune gimusių, bet užkietėjusių kauniečių, Neringa Daniulaitienė. Tarpdisciplininė menininkė Daina Pupkevičiūtė, birželio pradžioje grįžusi iš kūrybinės kelionės į Kyjivą, žurnalui parvežė išties zeitgeistinių lauktuvių, bylojančių apie dar vieną „kasdienybės šventyklos“ prasmę.
Nemokamas žurnalas „Kaunas pilnas kultūros“ – jau Kauno miesto kultūros įstaigose, muziejuose, galerijose, kavinėse ir kitose atvirose visuomenei vietose. Žurnalas platinamas ir Vilniuje, jį galima skaityti internete.
