Su kolekcininku Michailu, dar žinomu Ikarus280 pseudonimu, susitikome senamiestyje įsikūrusioje retro kavinėje „Mėnulis“. Tikėjausi, kad ji taps puikia vieta fotosesijai ir pokalbiui apie sovietmečio technikos bei drabužių kolekciją, kurią renka pašnekovas. Supratau, kad su pasirinkimu neprašoviau, kai Michailas įėjęs pro duris iškart parodė į priešais stovintį seną televizorių ir pasakė, kad panašų turi namuose. Kaip pastebėjo kolekcininkas, nors kavinės interjeras ir jo retro stilistika sukonstruota dirbtinai, tačiau autentiškų daiktų ten yra nemažai. Kol Arvydas fiksavo portretus, o barista ruošė kavą, pašnekovas vieną po kito vardino bei apibūdino būtojo laiko artefaktus aplink. Visgi, gerokai didesnė kolekcija saugoma pačio Ikarus namuose – apie ją ir kalbėjomės senų radijo imtuvų kompanijoje.
Nors kolekcionuoti įdomybes, su pagarba žvelgti į daiktus, juos saugoti ir kiek įmanoma ilgai naudoti pagal paskirtį Michailas mėgo nuo senų laikų, tačiau Drabužių muziejaus pradžia jis vadina 2008 metus. Kaip išduoda pavadinimas, didžiąją rinkinių dalį sudaro drabužiai, tačiau kolekcijoje taip pat gausu ir apšvietimo technikos, radijo siųstuvų bei imtuvų, televizorių , patefonų ir gramofonų, telefonų, galima atrasti ir šiek tiek fotoaparatų bei indų. O ką jau kalbėti apie 25 tūkstančius plokštelių! Jungiamoji grandis – tai daiktai, kurie buvo pagaminti Lietuvos bei Sovietų sąjungos teritorijoje. Seniausias jų – plokštelė, kuri išleista prieš maždaug 120 metų, Rygoje, carinės Rusijos laikais. Taip pat kolekcijoje puikuojasi tarpukario laikų drabužiai. Didžiausią rinkinių dalį sudaro pramoninę sovietmečio istoriją menantys daiktai – Michailas aktyviai siekia kolekcionuoti tuos daiktus, kurie buvo pagaminti Kaune ir netolimose apylinkėse. Žinoma, didžioji dalis jų atkeliavę iš tolimesnių regionų.
Įdomu tai, kad dalis Michailo kolekcijos nėra pavirtusi į dulkių sluoksniu aptrauktus snaudžiančius eksponatus – kolekcininkas pasakojo, kad daugiau nei 50 procentų jo turimų daiktų puikiai veikia ir yra kartais naudojami. „Nesiveju madų, todėl nejaučiu poreikio pirkti naujus daiktus, nepropaguoju vartotojiškos kultūros, o senesni drabužiai, technika yra savi, pažįstami ir mieli“, – aiškino Michailas. Milžiniškoje kolekcijoje galima rasti tiek gramofoninių šelakinių, tiek patefoninių vinilinių plokštelių su lietuviškos ir rusiškos estrados, populiariosios muzikos iš viso pasaulio, himnų ir kalbų, vaikiškų dainų ir pasakų, specialiųjų testavimui skirtų garsų ir kitais įrašais. Mėgstamiausias jų Ikarus laiko atskirai, netoli patefono „Vega-002-Stereo“, kuris savo ruožtu yra sujungtas su stiprintuvu ir kolonėlėmis. „Smagu uždėti magnetofono įrašą, kai su svečiais geriame kavą, o lempinis garsas iš „Minijos“ yra tas, kurio nėra su kuo palyginti“, – aiškino Michailas.
Dar dažniau Michailo namuose muzika skamba per radiją. Kolekcionierius savo namams yra įsirengęs nuosavą radijo stotį, kurioje transliuoja mėgstamą muziką, o skirtinguose kambariuose esantys kolekciniai UTB (rus. УКВ) bangų imtuvai leidžia ją girdėti ten, kur patogu. „Jokio politikos, kriminalų, koronos ar reklamos. Tik gera muzika!“, – džiaugėsi Ikarus. Čia pagal paskirtį tarnauja ir vienas mėgstamiausių kolekcininko turimų daiktų – kaunietiška magnetola „Minija-4“. Tuo tarpu interviu dieną Michailo atsineštas „Selga 404“ radijo imtuvas šiandien yra tapęs labiau estetikos objektu, mat vidutinės ir ilgosios bangos, kurias jis „gaudo“, šiais laikais mažai naudojamos, tačiau muziejaus radijo stotis jau veikia ir vidutinėse bangose 1000kHz dažniu. Kaip pastebi pašnekovas, labai norint galima pasidaryti siųstuvą, tačiau jis džiaugiasi pačia radijo būkle. Nedidukas simpatiškas radijo imtuvas Ikarus kolekciją pasiekė idealaus stovio: neardytas, užplombuotas, nesubraižytas.
Atskirai paminėti norisi ir dar vieną įspūdingo masto kolekcijos dalį. „Apšvietimo technikos srityje renku visus modelius, kurie buvo pagaminti Sovietų sąjungoje ir tą vakarietišką techniką, kuri masiškai buvo importuojama čia ir tokiu būdu tapo „vietine“. Turiu keletą egzotiškų ir pilnai restauruotų egzempliorių, pavyzdžiui viengubų ir dvigubų SKZR’ų (rus. СКЗР-250). Muziejaus tikslas – turėti po vieną kiekvieno modelio eksponatą idealios būklės“, – pasakojo Michailas. Apšvietimo technikai yra sukurtas virtualus muziejus old-lighting.ru, kuriame Michailas pristato virš 700 skirtingų eksponatų. Per porą metų jis užėmė antrąją vietą virtualaus muziejaus autorių kolektyve. Šioje kolekcijoje galima atrasti ir tokių daiktų, kuriuos kolekcininkas išgelbėjo nuo sunaikinimo. Vienas jų – radijo imtuvas „VEF 221“, kuris buvo pastebėtas metalo laužo supirktuvėje. „Iki jo sunaikinimo buvo minutės suskaičiuotos, tačiau laiku pastebėjus idealios būklės imtuvą pavyko išgelbėti“, – prisiminė Ikarus.
Paskutiniojo šimtmečio reliktai į Michailo rankas patenka įvairiais būdais. Įdomių eksponatų pavyksta atrasti turgeliuose, pavienius daiktus padovanoja apie Drabužių muziejų išgirdę žmonės, eksponatai mainomi, o kartais kolekcininką pasiekia pasiūlymas išsivežti viską ir kažkieno sandėliuko. „Man tai labai tinka. Aš išsivežu viską, o vėliau išrūšiuoju pagal muziejaus fondų kategorijas, sutvarkau eksponato būklę, o ko nereikia padovanoju“, – aiškino kolekcininkas. Technika Michailą pasiekia įvairiose dėvėjimosi stadijose, daiktai būna išardyti, perdaryti, buvę ne vieno savininko rankose. Pašnekovas viską stengiasi, kiek įmanoma, sugrąžinti į originalią būklę: jis pats daiktus nušveičia, perdažo, išvalo, sutaiso. Nebepataisomi daiktai nurašomi į atsarginių dalių fondą, o kiti po šiek tiek darbo atrodo kaip nauji. „Man šių daiktų prikėlimas yra gyvenimo džiaugsmas“, – sakė Michailas.
Vis dėlto, reikia pripažinti, kad seną garso aparatūrą, radijo techniką, plokšteles kolekcionuoti nėra neįprasta. Tuo tarpu drabužių kolekcionavimas ir jų muziejus Lietuvoje visiškai nauja idėja. Michailas pasakoja, kad drabužiai jį domina kaip buvusios stiprios tekstilės pramonės Kaune ženklai. „Čia siuvo labai įvairius rūbus ir aksesuarus: kostiumus, marškinius, paltus, kailinius, kaklaraiščius, kepures ir karines uniformas. Taip pat turiu gaminių iš kitų Lietuvos miestų, Baltarusijos ir Ukrainos, Latvijos, tačiau kolekcijos pagrindą sudaro įvairių laikų kaunietiški drabužiai“, – rinkinį apibūdino Ikarus. Kolekcininkas stengiasi surasti retesnius drabužius, todėl daugiausiai turi vyriškų rūbų, mat gauti geros būklės arba naują kostiumą – įdomus iššūkis. Tais laikais ypač vyriški drabužiai buvo dėvimi kol iš jų praktiškai nieko nelikdavo.
Visa Drabužių muziejaus kolekcija sutelpa Michailo namuose: specialiai tam skirtose fondų saugyklose, ūkiniuose pastatuose, garaže ir gyvenamose patalpose. Taip muziejus tampa namais, ar gal net tiksliau – namai tampa muziejumi. „Tačiau namie nėra taip prisodrinta, kaip šioje kavinėje. Visko yra tiek, kiek būdavo tais laikais: kambaryje pilnas baldų komplektas, vienas televizorius, vienas radijas, patefonas ir keletas plokštelių, knygos ir interjero detalės. Tai tarsi laiko mašina 40 metų atgal“, – aiškino kolekcininkas, – „Mes čia pat, svetainėje, švenčiame gimtadienius, pasitinkame naujuosius metus. Tai nėra įprastas muziejus – viskas naudojama, veikia, yra technikos eksponatų, kuriuos galima drasiai išbandyti svečiams“. Todėl bent kol kas kolekciją gyvai pamatyti tenka tik Ikarus draugams, muziejininkams ir kitiems entuziastams. Tačiau atsiradus galimybei, tinkamam finansavimui Michailas norėtų sukurti ir viešą muziejų, kuriam, anot jo, tiek tematiškai, tiek erdvėmis puikiai tiktų buvusių Kauno gamyklų, ypač batų fabriko, patalpos. Nedidelę dalelę Drabužių muziejaus kolekcijos kauniečiai pamatyti galėjo bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodose skirtose fabrikams „Drobė“ ir „Inkaras“, o netrukus dar keli Ikarus eksponatai puikuosis parodoje skirtoje Kauno radijo gamyklai „Banga“.
