Kauno Žaliakalnyje galima aplankyti Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos namus, jam dedikuota skulptūra yra prie „Metropolio“ viešbučio, netoli – ir atminimo ženklas Nyderlandų verslininkui ir diplomatui Janui Zwartendijkui. Pastaraisiais metais gausėjantį žingsnių, padedančių geriau suvokti Antrojo pasaulinio karo įvykius Kaune, sąrašą, neseniai papildė ir interaktyvi jaunimui skirta knyga „Kilnieji sukčiai“.
Rašytoja Agnė Žagrakalytė drauge su japonų iliustratoriumi Kohyo Ikeshita ir meno vadovu Sergejumi Grigorjevu čia įtraukiančiai pasakoja apie didžius šių dviejų žmonių žygdarbius, gelbstint žydus, tarpukario Kaune.
Interaktyvi knyga, kurią kiekvienas jau dabar gali skaityti nemokamai, prasideda nuo katino pasakojimo, kuriame jis kviečia skaitytojus: „Keliaukime į Lietuvą prieš pat Antrajam Pasauliniam karui prasidedant: parodysiu jums tokį Kauną, kuriame šnipų knibždėjo tiek, kad miestas vėliau buvo pramintas Šiaurės Kasablanka.“
„Kad istoriją turi pasakoti katinas, buvo šio projekto pradžių pradžia. Katinas gali visur šmirinėti, visur įlįsti, viską matyti ir viską girdėti. Be to, Sugiharos tuo metu tikrai turėjo katiną, katinas Sugiharos muziejuje Kaune gyvena ir dabar“, – atskleidžia A. Žagrakalytė, kuri kurdama „Kilniųjų sukčių“ siužetą tiesiog nardė dokumentinėje medžiagoje, atsiminimuose ir savo mėgstamose grafinėse novelėse.
„Pirmiausia skaitytų knygų knygyne nusipirkau ir perskaičiau Jukiko Sugihara autobiografiją „Gyvenimo vizos“ (prancūzišką vertimą). Tada – Simono Strelcovo „Geri, blogi, vargdieniai. Č.Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“. Nuotoliniu būdu sudalyvavau Strelcovo paskaitoje. Išklausiau radijo laidą „Istorijos perimetrai“, kur Rimas Bružas kalbina prof. Egidijų Aleksandravičių. Ramūnas Janulaitis per nuotolį, filmuodamas telefonu, aprodė man visą Sugiharos namą ir muziejų, taip ten prisirinkau detalių“, – pasakoja A. Žagrakalytė.
„Kilkniuosius sukčius“ jau parskaitė neseniai žurnale „Kaunas pilnas kultūros“ apie savo paties monografiją kalbintas Sugiharos namų kolektyvo narys dr. Linas Venclauskas. Istorikas interviu, publikuotame portale Bernardinai.lt, prisimena, kad kai baigė mokyklą, prasidėjo tik pirmieji kalbėjimo apie Holokaustą žingsneliai: „Net ne visi mokytojai apie tai mokė, gal net programose to nebuvo įrašyta. Nors mano mokytoja buvo suinteresuota mums papasakoti apie Holokaustą, mokykloje apie Sugiharą nieko negirdėjau, tik studijuodamas pradėjau rinktis informaciją. Taip sutapo, kad mano dėstytojas Egidijus Aleksandravičius buvo vienas iš Sugiharos fondų steigėjų, mano bakalaurinių studijų pabaigoje vyko fondo steigimas, tad per tai ir sužinojau. Tiesa, dešimtojo dešimtmečio pradžioje ant Sugiharos namo užkabinta memorialinė lentelė, kad čia buvo Japonijos konsulatas, o Sugihara išdavinėjo gyvybes gelbstinčias vizas, bet viešumoje apie jį buvo kalbama mažai.“
Anot istoriko, jam patinka tai, kad knyga yra lengva ir įtraukianti, o per joje veikiančių žmonių istoriją galima vaizduoti Lietuvą kaip globalią žaidėją: „Šalį ne tik okupavo sovietai, sunaikino jos valstybingumą, po to, nacių okupacijos metu, vyko kruvinas Holokaustas, tačiau iki pat paskutinės savo laisvės akimirkos Lietuva elgėsi kilniai. Juk jeigu mūsų šalis nebūtų atvėrusi sienų ir priėmusi daugiau kaip 30 tūkstančių pabėgėlių, diplomatai nebūtų turėję ką gelbėti.“
„Kilnieji sukčiai“ žavi tuo, kad tai išties interaktyvus pasakojimas, vis raginantis skaitytoją priimti vieną ar kitą sprendimą. „Tai buvo Sergejaus užsakymas, dar prieš pradedant visus darbus“, – prisimena A. Žagrakalytė.
„Atsimenu, kad tarp visų idėjų buvo ir skaitliukas, rodantis, kaip tavo pasirinkimai gelbsti ar pražudo žmones, bet tai pasirodė gana makabriška. Dar buvau sugalvojus ne tik pasirinkimus, bet ir „iššūkius“, pratybas, užduotis, pvz., nustačius žadintuvą 10 minučių išbūti slėptuvėje, ją susiradus savo namuose (kadaise esu dirbus mokytoja, ir tokią užduotį esu davus savo mokiniams, kai analizavome Anos Frank dienoraštį. Mokinių įspūdžiai, pvz., tas 10 minučių praleidus sofos dėžėje patalynei, buvo sukrečiantys, tad norėjau, kad tai išbandytų ir knygos skaitytojai)“, – kalbėdamasi su Jurga Tumasonyte teigia rašytoja. Visą interviu rasite čia.
Susipažinusių su interaktyvia tyliųjų herojų istorija skaitytojų laukia Vaižganto gatvėje veikiantis Sugiharos namų muziejus, pastaruoju metu siūlantis ir patyrimines ekskursijas po tarpukario vilą. „Mūsų pozicija labiau jungianti, aprėpianti ir integruojanti. Vienas iš motyvų, kodėl atsirado Sugiharos namai, ir tą istoriją sėkmingai pasakojame nuo 2001 metų, yra tai, kad čia reali fizinė vieta, kur iš tiesų buvo Japonijos konsulatas ir tūkstančiai žmonių laukdavo prie konsulato vartų. Taip pat tiek Sugihara, tiek Zwartendijkas mums, lietuviams, turėtų būti kaip paskata savo istorijoje ieškoti kilnių, atsidavusių žmonių. Sunku logiškai suprasti gelbėtojų motyvus, juk dauguma negelbėjo žydų, o vis dėlto atsirado kitaip manančių žmonių“, – pasakoja dr. Linas Venclauskas, kuris drauge su kitais Sugiharos namų darbuotojais viloje įrengė ir „Philips“ atstovu Kaune dirbusiam Janui Zwartendijkui dedikuotą kambarį.
