Meilė nesirenka laiko ir vietos. Ji nežada ilgų ir laimingų gyvenimo metų, nežada taikos ar lengvų pasirinkimų. „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (Šv. Apaštalo Pauliaus Pirmas laiškas korintiečiams)
Žvelgdami į Lietuvos muzikos istorijos Didžiuosius, šalia daugelio jų matome antrąją pusę – moterį, savo atsidavimu ir rūpesčiu kūrusią užuovėją menininkui. Iš išlikusių laiškų, dokumentų ir gyvenimo istorijų galima pasekti, kaip formavosi jų santykiai, kokia gyvenimo našta jie dalinosi.
Stasė Petrauskaitė ir Juozas Gruodis
„Ugniaspalvės aguonėlės tik liepsnojas, tik liepsnojas!“ Ar Tau neprisimena kelionė per Bulgariją, kur pakely buvo daug daug aguonų? O dabar jos man primins Tavo romansą“, – 1922 m. iš Kauno rašė Stasė Petrauskaitė Juozui Gruodžiui (1884–1948) į Leipcigą. Atvirlaiškyje minimas romansas – viena iš trijų dainų („Rugiagėlės“, „Aguonėlės“, „Rūta“), 1921 m. sukurtų Kazio Binkio eilėmis J. Gruodžiui studijuojant Leipcigo konservatorijoje. Kitame atvirlaiškyje sveikindama su vardadieniu Stasė rašė: „Ta atvirutė man labai patinka ir užtat laikiau ją Tau nusiųst.“
Jųdviejų pažintis buvo beveik atostoginis romanas pajūrio kurorte Jaltoje, kur nuo XIX a. pabaigos gyveno ir gydėsi daug lietuvių. Lietuvių sanatorijoje gydėsi ir liko dirbti Stasė Petrauskaitė, ten gydytis atvyko ir J. Gruodis. Netrukus po to J. Gruodis buvo mobilizuotas, o S. Petrauskaitė giminių paraginta ištekėjo už sužadėtinio, karininko Mykolo Mataičio.
Likimui lėmus jie vėl susitiko Jaltoje. Čia, susikomplikavus sveikatai, grįžo gydytis ir liko dirbti Stasė, čia sveikti atvyko Juozas, kuris kasdien pas ją ateidavo kurti prie išnuomoto pianino. O juk viskas prasidėjo nuo įžūloko J. Gruodžio poelgio: paprašytas perduoti linkėjimus nuo Maskvoje sutiktos draugės, jis viešai, bendros vakarienės metu, pareiškė: „Turiu jus pabučiuoti!“ Sutikimą skyryboms S. Petrauskaitė gavo tik grįžusi į Lietuvą, ją ir Juozą Gruodį 1924 m. sutuokė evangelikų liuteronų pastorius Jonas Šepetys.
Stasys Šimkus ir Sofija Vilkaitė
Kompozitorius, dirigentas Stasys Šimkus (1887–1943) Sofijai Vilkaitei rašė iš Vokietijos, JAV, Austrijos, Italijos, Prancūzijos ir Klaipėdos (Visi laiškai publikuoti knygoje „Stasys Šimkus. Laiškai žmonai“. Sudarė D. Palionytė. Lietuvos kompozitorių sąjunga, 1997. Laiškų originalai saugomi Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų rinkinyje.). Kreipdavosi į ją „Numylėta mano Ziulyte“, „Zuliute miela“, „Zuliuka mano“, „Ziulyte, siela tu mano“, „Širduže mano“, o pasirašydavo „Tave mylintis Stasys“, „Tavasai“, „Tavo nenuorama St.“. Laiškuose S. Šimkus aprašydavo daugybę dalykų: kūrybines idėjas, darbus, koncertus, o kartu – ūkinius reikalus. Štai laiškuose iš Vokietijos 1921–1922 m. rūpinasi jos sveikata („kad tik neprikibtų prie tavęs toji bjaurybė džiova […] saugokis, nesušalk, ilgai miegok“), gėrisi jos asmenybe („tu spindi kaip skaisčiausioji gėlė mano atsiminimų vainike, mane ramindama, gaivindama“; „vien Tavo gerumas, gilumas, skaistumas, ramumas gal užpildys tą prapultį, kad nenugrimzčiau“), ilgisi („mano troškimas: tuoj grįžti pas Jus ir likti su Jumis neatskiriamai visuomet“), o kartu natūraliai aptaria buities reikalus, kurie buvo visiškai patikėti numylėtajai Sofijai.
Susimildama, prisitaikink prie mano būdo: juk aš esu menininkas – kompozitorius – vėjavaikis, ne Tu!!!
Laiškuose iš JAV 1927–1928 m. meilę ir ilgesį („koks aš jausčiausi laimingas, kad tu su manim būtum! Kad mane ir myli čia visi, bet vis vien jaučiuosi kaip šaka nuo medžio atskelta“; „Niekad gyvenime tokiam laikui nuo tavęs nesiskirsiu – tai kankynė!“) dažnai užgožia buitiniai dalykai („čia tikrai baisiai karšta! Tai štai sėdžiu su vienais apatiniais ir tau rašau“; „Lietuviai dantistai nutarė mano dantis atitaisyt. […] dantistas Juozaitis nieko neėmė, tik pabučiavo ir gera „viske“ nuplovė, o senuosius geležinius pasiliko sau atminčiai“; „Mano skolos yra tokios. Tautiniam bankui 3000 litų ir Ūkio bankui 1000 litų. Su pastaruoju kaip nors padaryk, Klaipėdoj aš pats apsidirbsiu“; „ar dideli kalafiorai, ar pirkote karvę, ar daug vištų ir visa kita su meiliais žodžiais sumaišius man atsiųsk“; „Šiandien išsiunčiau Jums dovanų Kalėdoms. Pasidalinkite kaip išmanote. Pastaba: guminis rainčoakas ir kepurė – Algiui; skarutė, ražančius ir korieliai – Marutei. Mamai pasiųsiu 100 litų; be to skarutė, ražančius. Aeroplanas – Neriui; Zepelinas – Ramojui. Visiems vyrams – po kepurę. Moksleiviams ir po tarbą. Tau, šeimininkei – kvartukas ir kiti dalykai.“).
Laiškuose iš Austrijos 1930 m. aiškiai juntamas praktiškumas („Kokią gi karvę gavai? Kiek pieno dabar turi?“; „Tu parduok juodąją ir sudaryk man 50–60 dolerių“), o iš Milano 1930 m. ir Paryžiaus 1931 m. šalia neslepiamo gyvenimo būdo („Gavau Tavo 300 lyrų ir šiandien einu už tavo sveikatą pasėdėti“) dar ir nurodoma, kaip žmona turėtų jaustis („Tu būk rami, mylėk mane, kaip jaunose dienose; užmiršk ir atleisk visas mano Tau padarytas skriaudas“; „Susimildama, prisitaikink prie mano būdo: juk aš esu menininkas – kompozitorius – vėjavaikis, ne Tu!!!“).
Kipras Petrauskas ir Elena Žalinkevičaitė
Dainininkas ir pedagogas Kipras Petrauskas (1885–1968), iš Sankt Peterburgo parsivežęs nemažą pluoštą gerbėjų laiškų, pats (būsimai) žmonai Elenai Žalinkevičaitei (1900–1986) rašė iš stažuočių Milane ir gastrolių Pietų Amerikoje. Šiltuose, jausminguose laiškuose į ją dažniausiai kreipdavosi „Mano brangi Liole“, o baigdavo žodžiais „laukiu, ilgiuosi, myliu“, „bučiuoju“ pasirašydavo „Tavo Kipras“.
Žalti, kodėl tu man neatsakai ant laiškų, kuriuos rašiau tau iš Milano?
1923-iaisiais, rašydamas iš Milano tuomet būsimai žmonai („Tave skaitau savąja žmona ir visos mintys ir visados tik apie tave“), K. Petrauskas neslėpė emocijų: („Žalti, kodėl tu man neatsakai ant laiškų, kuriuos rašiau tau iš Milano?“), džiaugėsi jos laiškais („Apdraustą laišką tavo šiandien gavau ir verkiau kaip kūdikis, verkiau iš džiaugsmo ir liūdesio, džiaugiaus, kad mane myli, kad esi mano draugas laimėse ir nelaimėse, verkiau, kad mūsų Tėvynė Lietuva vis vargsta vargus.“), gyrė jos poeziją ir perduodavo kitų pagyras („Iš visų komplimentų, kuriuos tu gavai už eiles, man patiko štai kuris: „Jeigu pas moterį yra tokios skaisčios mintys, tai tikrai ji myli. Tokių moterų yra labai mažai pasauly, o Lietuvoj tuo labiau.“ Liole, mano brangi! Aš tikiu į tavo talentą, tikiu, kad dėl Lietuvos tu dar padarysi daug, ir kad man prisieis tavimi didžiuotis tikrai, visa siela tavim tikiu!!!“), o šalia gan ramiai aptardavo finansinius reikalus („Rami senatvė tik tada, kada yra materialiai aprūpinta. Visas mano tikslas ir rūpesčiai uždirbti kaip galima daugiau pinigų“; „Niekados savo gyvenime nebuvau tokis ekonomiškas, taip atsargiai negyvenau.“).
Iš gastrolių po Pietų Ameriką 1929 m. žmonai Elenai skriejo švelnūs, rūpesčio ir ilgesio pilni laiškai („Mane labai vargina mintis, kaip tavo sveikata, ar ne atsitiko su tavim kas nors? Aš tikiu laimei, aš tikiu save žvaigždei, blogo niekam (man rodos) nepadariau, o dėlei manęs Dievas bausti nelaime neturėtų.“; „čionai […] yra galimybės pirkti leopardo kailį gan nebrangiai, tai aš tau noriu gastinčiaus parvežti, gal kam nors išnaudosi – pasisiūsi sau manto ar kokiam kitam galui“; „be tavęs, miela, ir be Lietuvos visai gyventi negaliu – kaip smakas ėda ilgesys ir nuobodumas“; „mano mylima, brangi Liolyte, kaip man ilgu be tavęs, ir dar taip tolimam krašte, o klimatas čionai mainosi, kaip pančiakos“; „maldauju Tavęs, mano brangi, nepyk, aš Tave myliu visa savo siela, nėra valandėlės, kad aš nesvajočiau tavęs, nėra valandėlės, kad tavo man taip brangus veidelis nestovėtų vaizduotėje prieš akis. […] Nupirkau odą leopardo, penkias odeles kokios tai žveriukės, dvi odas beždžionės ir šešias odas gyvačių, kurias tau parvešiu dovanų, ką dabar daviau išdirbti.“). Laiškuose jis nuolatos praneša apie namo išsiųstus pinigus, laiškus baigia meilės žodžiais bei tikinimu, kokia svarbi jam jos meilė, kiek suteikia jėgų darbams.
Mikas Petrauskas, Stasė Kuraitytė ir Ona Aranauskaitė
Kompozitorius, choro dirigentas, dainininkas, pedagogas Mikas Petrauskas (1873–1937) iš dviejų santuokų turėjo du vaikus. Su pirmąja žmona Stase Kuraityte susilaukė sūnaus Adakrio, o su Ona Aranauskaite – dukters Protelės.
Pirmą kartą susituokęs jaunystėje, o antrą – senatvėje, apgailestavo, kad neturėjo galimybės auginti savo vaikų. „Santvarka, gyvenimo sąlygos sutrukdė man pačiam išauklėti sūnų, o sveikata neleis išauginti dukters. Matyt, man nelemta džiaugtis ir auginti savo vaikų, todėl vieno tik noriu, kad jie taptų gerais žmonėmis“, – laikydamas ant rankų mažąją Protelę žmonai apgailestavo M. Petrauskas (Iš Onos Petrauskienės atsiminimų, publikuotų knygoje „Mikas Petrauskas. Straipsniai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai“. Sudarė Jūratė Burokaitė, 1976, p. 250.). Deja, negalime pasklaidyti kompozitoriaus laiškų, tačiau jo užrašų sąsiuviniuose, kuriuose užsirašinėjo mintis, persirašinėjo poeziją, klijavo sudominusias laikraščių iškarpas, randame įvairių citatų apie meilę. Štai keletas jų: „Tikroji meilė ir laimė – tai, nelyginant, šmėklos: visi apie jas kalba, bet retai jas yra matęs“; „Meilė – tai dangiškas lašas, kurį dievai įlašino į gyvenimo taurę jo kartumui sumažinti. Ročesteris“; „Mylėti gyvenimo pavasarį ir vesti senatvėje – tas pats, ką gėrėtis paukštelių čiulbėjimu anksti ryte, o vakare suvalgyti jį keptą. I. Polis.“
Jeronimas Kačinskas ir Elena Šlevaitė
Pavartyti kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Jeronimo Kačinsko (1907–2005) laiškų žmonai galimybės neturime, tačiau išeivijoje užrašytuose atsiminimuose matoma meilė ir pagarba (Atsiminimai „Atgal pažvelgus“ publikuoti knygoje „Jeronimas Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla“. Sudarė ir tekstus parengė Danutė Petrauskaitė. Baltos lankos, 1997.).
Susipažinę Klaipėdoje, kur iš geležinkeliečių šeimos kilusi E. Šlevaitė dainavo „Vaidilutės“ chore, po to, sprendžiant iš J. Kačinsko atsiminimų, jie susitiko tik keletą kartų. Regis, karo ir politinės kaitos metu nebuvo laiko romantikai, apsisprendimas buvo greitas ir teisingas. Štai kaip jis prisimena santuoką 1941 m.: „Mano būsimoji žmona, su kuria jau buvau susižiedavęs, su nerimu laukė manęs grįžtant iš Estijos. Kai pasibeldžiau į jos duris, pamačiau džiaugsmingą Elenutės veidą. Nutarėme nedelsdami susituokti, nes gyvenimo aplinkybės greitai keitėsi. Liepos 5 d. senojoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje kunigas Kristupas Čibiras, kuris vėliau per rusų bombardavimą žuvo, atlaikė jungtuvių apeigas. Pirmos greitomis paruoštos vaišės vyko Elenos sesers bute, netoli geležinkelio stoties. Kitos buvo surengtos Jonavoje pas žmonos tėvus. Ten susirinko visa giminė, atvyko ir Elenutės brolis su žmona iš Kauno. Nepaisant masinių areštų, buvome linksmai nusiteikę. Ir kaip čia liūdėsi per vestuvių puotą.“
Pažįstami jų porą apibūdindavo kaip neatskiriamą, kur Jeronimas – tylus, pasveriantis žodį ir giliai tikintis, o Elena – gyva, praktiška ir geraširdė. Atsiminimuose J. Kačinskas apie žmoną visuomet rašė „mano Elena“: „Nors laikai buvo grėsmingi – Vakaruose siautė karas, Hitlerio mašina triuškino Prancūziją ir neramūs gandai sklido diena iš dienos, aš su žmona gyvenau laimingai. Mano Elena mėgo gerą muziką“; „Mano Elena visuose pavojuose niekada su manim nesiskirdavo“; „Visuose pavojuose ji niekada manęs nepalikdavo, atvirkščiai – įgydavo didelės drąsos, nesutrikdavo ir norėdavo kartu išgyventi šiurpiausias karo valandas.“
Antanas Kučingis ir Magdalena Ambrasaitė
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų rinkinyje saugomi dainininko, karo topografo, majoro Antano Kučingio (1899–1983) laiškai (A. Kučingio laiškai publikuoti knygoje „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“. Parengė K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus, 2012.).
Tiek Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, tiek iš tremties ir grįžus į Lietuvą rašyti laiškai kupini meilės, rūpesčio, dėkingumo ir tikėjimo. Iškilus Valstybės teatro solistas, karininkas, Lietuvą okupavus sovietams 1948 m. buvo suimtas ir iki 1956 m. kalėjo Mordovijos, Kemerovo, Omsko srities lageriuose, nukentėjo beveik visi jo artimieji.
Būsimai žmonai Marijai Magdalenai Ambrasaitei rašytuose laiškuose kreipdavosi į ją „Magdute“, „Brangi Magdute“, „Mano Gėlyte“, „Dute“. Jaunystėje rašytuose laiškuose A. Kučingis aprašo savo jausmus, džiuginančią gamtą, tarnybos įspūdžius. Visai kitokie laiškai iš tremties – pilni skausmingo ilgesio, rūpesčio, vilties. 1951 m. iš Kemerovo srities rašė: „Brangioji mano, saugok save, nes tu mano ir visų mūsų paguoda ir tvirtybė. […] Visa mano laimė – nueiti likusį gyvenimo kelią su tavim, mano mieliausioji, laisvėje, mūsų tėvynėje. […] Tie tūkstančiai kilometrų, kurie skiria mus, – niekis, nes visos mano mintys, maldos, sapnai ir troškimai ir dieną, ir naktį su tavim, mano mieloji, iki paskutinio mano atsikvėpimo. Bučiuoju tavo aukso rankeles, dėkoju tau širdingai už viską.“ Sklaidant A. Kučingio laiškus graudulys apima matant su metais didėjantį švelnumą ir kreipinius: „paukštele, mano mieloji“, „gulbele, mano baltoji“, „mieliausioji“.
Edwinas Geistas ir Lyda Bagranskytė
Nuo 1942 m. Verbų sekmadienio iki rugpjūčio 31 d. ne laiškus, o dienoraštį gete kalinčiai žmonai rašė vokiečių kompozitorius, muzikologas Edwinas Geistas (1902–1942). Dėl naciams netinkamos kilmės nebegalintis dirbti Vokietijoje, E. Geistas su žmona, iš Prienų kilusia pianiste Lyda Bagranskyte (1911–1942) 1938–1942 m. gyveno Kaune, čia 1940 m. Pribačio knygyne išleido knygą „Antikes und Modernes im Litauishen Volkslied“ su dedikacija „Mano žmonai“. 1941 m. L. Geistienė pateko į getą. Išbandęs visas žmonos išlaisvinimo galimybes, bet nesutikęs su reikalaujama jos sterilizacija, buvo sušaudytas. Sužinojusi tai, Lyda nusinuodijo. Tačiau anksčiau, rugpjūčio 1 d., kupinas vilties E. Geistas rašė: „Užmeskime ant šio paveikslo uždangą, atrodo, kad daugiau rašyti nebereikės. Ir kai Tu skaitysi savo dienoraščio eilutes, atsimink, kad mūsų išsiskyrimo ir išbandymų metu vienintelės malonios valandos buvo tos, kurias aš vieną ar kitą bemiegę naktį praleidau prie šių puslapių.“ (Dienoraštį ir kompozitoriaus rankraščius išgelbėjo smuikininkas Vladas Varčikas. Dienoraštis publikuotas knygoje Edwin Geist „Lydai. Dienoraštis 1942“. Baltos lankos, 2003.)
Šiandien šie laiškai, atsiminimai, mintys gali pasirodyti pernelyg jausmingi, specialiai supoetinti. Tačiau net vertinant per laiko prizmę ir galbūt būtent dabar mes galime iš jų pasimokyti branginti ir būti dėkingi už mums suteiktą laiką.
