Šiemet, balandžio 16 d., sukanka 75 metai, kai mirė kompozitorius, dirigentas, pedagogas Juozas Gruodis. Tą dieną 1948 m. „Tiesoje“ buvo publikuotas jo straipsnis „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“. Sovietmečiu šis valdžios nuostatas remiantis ir iki skausmo savikritiškas tekstas laikytas kūrybiniu kompozitoriaus testamentu.
Apie skaudžius, nepatogius dalykus – Holokaustą, nacių ir sovietų okupacijas, fizinį ir psichologinį smurtą – reikia kalbėti ir prisiminti tai nuolat. Šiandien – apie sovietų valdžios bandytą išauklėti Juozą Gruodį.
*
Tiesų gali būti visokių, galėtume pasakyti. Faktus galima interpretuoti įvairiai, pritartų kiti. Dar ne laikas apie tai kalbėti, tyliai pasakytų tretieji. Tai įvyko seniai ir ne mums, nutartų ketvirtieji. Jie – veidmainiai, prisitaikėliai, bailiai arba susitaikiusieji. Arba mes – kaip pasirinksime.
Tiesa, jog daugelį metų J. Gruodžio kūrybiniu testamentu laikytas tekstas buvo publikuotas jo mirties dieną. Kaip tiesa ir tai, kad, ir taip beveik visą gyvenimą turėjęs sveikatos problemų, J. Gruodis tuo metu sirgo. Tiesa, kad puikų vakarietišką išsilavinimą turėję Lietuvos kompozitoriai buvo auklėjami iš Maskvos siųstų išminčių, kurie, beje, ir patys turėjo skubiai ištransliuoti pasikeitusią kultūros politiką. Tiesa netgi tai, kad paskutiniai J. Gruodžio kūriniai užspalvinti raudonai – „Daina apie Raudonąją armiją“ (Aleksio Churgino ž.) ir „Šlamėkite, vėliavos“ (Vlado Mozūriūno ž.).
Taigi gal tikrai sovietai J. Gruodį išauklėjo, jeigu ir kūrinius teisingus, ir straipsnį pavadinimu „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“ jis parašė… Jeigu iš viso galima perauklėti žmogų, gimusį dar prie caro, spaudos draudimo laikotarpiu, tarnavusį carinėje kariuomenėje, studijavusį Maskvoje, Jaltoje ir galiausiai Leipcige, Valstybės teatro dirigentą, Valstybės mokyklos bei Konservatorijos direktorių ir profesorių. O paspalvintus kūrinius rašė ir žodžius teisingus kalbėjo daugelis…
Ir vis dėlto lemtingaisiais 1948 m. J. Gruodžiui ėjo 64 metai. Jaunystėje, kai dar dirbo vargonininku, jis prarado balsą. Nesėkmingai išbandęs Jørgeno Peterio Müllerio grūdinimosi sistemą, susirgo ūmiu sąnarių uždegimu, o šis pakenkė širdžiai ir visai nervų sistemai. Besimokydamas Maskvos konservatorijoje J. Gruodis buvo nukreiptas į Jaltą, kur jam konstatuoti plaučių kataras, vėl paūmėjęs sąnarių reumatizmas, kojų silpnumas ir sutrikusi širdies veikla. Kariuomenėje pablogėjus sveikatai, vėl patvirtintos ankstesnės diagnozės, taip pat chroniškas kvėpavimo takų kataras, mažakraujystė ir tuberkuliozė. Studijuodamas Leipcige jis, deja, badmiriauja. Diriguoti Valstybės teatre trukdo dusulys ir liguistas prakaitavimas. Darbas Konservatorijoje vis pertraukiamas atostogų gydantis kurortuose, o tai neišvengiama dėl nuolatinio jo persidirbimo ir nervinės įtampos. Prie ankstesnių diagnozių prisideda neurozė ir neurastenija. Kojos silpsta ir lazda tampa nuolatine kompozitoriaus pasivaikščiojimų kompanione. Vokiečių okupacijos metais nurodoma, kad J. Gruodis negali vaikščioti pėsčias dėl sąnarių reumatizmo, miokardito ir aortos išsiplėtimo. Laikotarpio aplinkybės ir sveikatos problemos sukelia depresiją, darbingumas dar labiau sumažėja. Dėl sveikatos jam leidžiama su studentais dirbti iš namų, o gydymasis sanatorijoje neduoda norimų rezultatų – prie miokardo ir aortos aterosklerozės prisideda antros grupės invalidumas. „Toliau savo kiemo nepajėgiu išeit“, – rašo J. Gruodis 1948 m. vasarį.
Tą patį vasarį, beveik po savaitės, paskelbiamas Komunistų partijos CK 1948 m. vasario 10 d. nutarimas muzikos klausimais, prasideda kova prieš formalizmą, taikiniu Lietuvoje tampa J. Gruodžio kūryba ir pedagoginė veikla. Dėl sveikatos kompozitorius net nedalyvauja posėdžiuose, kuriuose jo kūrinius kritikuoja kolegos. „Iki šiol neturime tarybinės operos, tarybinio baleto, beveik neturime pilnakraujės masinės dainos, neturime geros, sveikos, mobilizuojančios estradinės muzikos“, – kalbėjo Kompozitorių sąjungos atsakingasis sekretorius Abelis Klenickis, priekaištavęs ir dėl Jono Nabažo, Aleksandro Kačanausko, Jono Bendoriaus kūrybinio tylėjimo. Jis teigė, kad J. Gruodžio „liaudiškumu pagrįsti kūriniai neturi liaudies masėse pasisekimo“, jo daina „Burtai“ „per daug toli nuo liaudies dainos“. Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos viršininkas Juozas Banaitis teigė, kad tarybinė muzika „turi būti šviesi, optimistiška“, o J. Gruodžio muzika „niūroka“. Ši hienų puota buvo įvardinta kaip susirinkimas, „pravestas aukštai idėjiniame lygyje su savikritika“. Spaudoje susirinkimą komentavusi Maskvos nuleista muzikologė, Meno reikalų valdybos Mokslo įstaigų skyriaus viršininkė Zinaida Kumpienė teigė: „Tarybinių kompozitorių draugiška pareiga padėti talentingam kompozitoriui suprasti savo klaidas ir jas atitaisyti. Ir nėra abejonės, kad prof. J. Gruodis galės būti dėkingas už rimtą draugų kritiką ir padarys iš jos reikiamas išvadas.“ (Kumpienė, Z. „Realistinė kryptis – tikrasis muzikinės kūrybos kelias.“. Tiesa, 1948 m. kovo 17 d.)
Sovietų okupacijos metais paskutinis J. Gruodžio tekstas laikytas kūrybiniu jo testamentu. Tačiau atidžiai skaitant aiškiai galima pamatyti ironiją, siaubą ir beviltiškumą, o ne Z. Kumpienės minėtus dėkingumą ir padarytas išvadas.
Savo mokiniui Juliui Juzeliūnui jis sakė: „Aš buvau priverstas parašyti straipsnį, smerkiantį savo kūrybos kryptį kaip „formalistinę“. Nenorėdamas užtraukti savo mokiniams negatyvių pasekmių, parašiau tą straipsnį. Bet netikėk juo, tai – išprievartavimo rezultatas.“ (Juozas Gruodis epochų sankirtose: straipsniai, atsiminimai, dokumentai. Sud. A. Ambrazas. Vilnius, 2009, p. 409.)
Straipsnio parašymo aplinkybes, minėtą kompozitorių susirinkimą ir jame išsakytas mintis išsamiai išnagrinėjo muzikologas Algirdas Ambrazas knygoje „Juozas Gruodis epochų sankirtose: straipsniai, atsiminimai, dokumentai“ (Sud. A. Ambrazas, Vilnius, 2009), tad čia tik atkreipsime dėmesį į ryškiausias frazes. Svarbiausi žodžiai buvo „liaudis“ bei „rusų“ – kas ir stebėtųsi. Kaip ir tuo, kad J. Gruodis puikiai valdė plunksną.
„Pilnakraujė, turinti savo šaknis giliai liaudyje, rusų muzika <…>. Vakaruose gi pasipylė visokie atitrūkę nuo liaudies liguisti impresionizmai, ekspresionizmai, individualizmai. <…> Juk visa ta disonansinė maišatis ne tik eiliniam klausytojui, bet ir daugumai profesionalų muzikų sukelia beveik pasibjaurėjimą. <…> Formalistinė muzikos kryptis gan plačiai pasireiškė ir kai kurių Tarybų Sąjungos [laikraštis „Tarybų Sąjungos“ ištaisė į „VKP(b) CK kritikuotų“] kompozitorių kūryboje. <…> vis gi tos disonansinės srovė buvau paveiktas. Mano kai kuriose kompozicijose pasitaiko formalistinių bruožų. <…> mano paties kai kurie veikalai rodė [studentams] blogą pavyzdį. <…> Kaip rūpinasi Tarybų Sąjungoje muzikos kultūra, parodė 1948 m. VKP(b) CK 10 vasario nutarimas dėl Muradeli operos „Didžioji draugystė“ (Laikraštis išėmė J. Gruodžio sakinį „Šis istorinis įvykis, reikia manyti, nuaidėjo toli ir už Tarybų Sąjungos sienų“. Maskvoje kaip ryškiausi „antitarybinės“ – formalistinės – kūrybos atstovai buvo įvardinti Dmitrijus Šoštakovičius, Sergejus Prokofjevas, Aramas Chačaturianas, Nikolajus Miaskovskis, Visarionas Šebalinas. Jų kūriniai buvo smerkiami, karjeros žlugdomos. D. Šostakovičius buvo atleistas iš kompozicijos dėstytojo pareigų Maskvos ir tuomečio Leningrado konservatorijose, o V. Šebalinas – iš Maskvos konservatorijos rektoriaus pareigų.).
Kad pajustume, kiek šiame nutarime tiesos ir sveikos minties išreikšta ir kaip ten viskas kruopščiai apgalvota, reikia giliai susikaupti ir nuodugniai jį išstudijuoti. Tokio garso balsas priverčia kompozitorių apžvelgti visą muzikos meno raidą [laikraštyje – „apžvelgti kritiškai savo veiklą“] <…>. Didelio meistriškumo drauge su paprastumu reikalauja VKP(b) CK nutarimas <…>. Jei komunizmo ideologija pasauly yra pirmaujanti, jeigu mūsų socialistinė valstybė visais atžvilgiais pirmauja, tai ir muzika šios valstybės turi būti pirmaujanti. Iš tikrųjų Tarybų Sąjungos muzikoje, be didelio rusų klasikų palikimo, reiškiasi kažkas nauja [laikraštyje – „daug kas naujo“]. Ir tai be skęstančių disonansuose agonijos. <…> Ryškiai pasireiškia tarybinė rusų muzika ir stambesnėse formose, <…> Tada, kai buržuaziniuose kraštuose talentingesni kompozitoriai skęsta atitrūkusių nuo liaudies dekadentiškų disonansų jūroje, tada, kai tuose kraštuose liaudžiai tepatiekiami šlykščių operečių „šlageriai“, Tarybų Sąjungos didelė dalis kompozitorių tęsia didžiųjų rusų klasikų tradicijas, kur kompozitoriai, paėmę iš liaudies sėklą, grąžina liaudžiai gausų derlių. <…> Beidėjinius, antiliaudiškus vaitojimus ir agonijas palikime išeinantiems iš gyvenimo isterikams.“ (J. Gruodis, „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“, Tiesa, 1948 m. balandžio 16 d.)
„Išeinantiems iš gyvenimo isterikams“…
Vargu ar rašydamas straipsnį „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“ J. Gruodis bandė apsiginti pats – jis siekė apsaugoti savo studentus, su kuriais dirbo iki paskutinės gyvenimo dienos. Širdies smūgis jį ištiko pamokoje su Juliumi Juzeliūnu. Kitos dienos popietę žmonos Stasės Gruodienės jis paprašė paskaityti dienraštyje „Tiesa“ publikuotą straipsnį. O vakare J. Gruodis mirė – jam plyšo aorta.
*
J. Gruodžio žmonos rūpesčiu buvo išsaugotas J. Gruodžio paveldas, namai, jų aplinka. „Šeštadieniai Gruodžių namuose“ – puiki galimybė iš arčiau susipažinti su J. Gruodžio kūryba, jų poros asmeniniu gyvenimu. Daugiau informacijos.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
