Nuo vasario mėnesio Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikianti paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“, organizuojama kartu su Adomo Mickevičiaus institutu Lenkijoje, žiūrovams kelia daug prieštaringų jausmų. Vienus ji glumina ir baugina, kitus, priešingai – inspiruoja ir net geba prajuokinti. Vis dėlto yra tokių, kurie į antrajame aukšte įsikūrusią ekspoziciją vis dar nedrįsta kelti kojos. Tad šiandien nutolkime nuo jau girdėtų parodos kontekstų ir pabandykime apžvelgti keletą gvildenamų temų bei istorijų, kurias pasakoja parodos kūriniai ir jų autoriai. Drauge pasvarstykime, ar išties čia viskas tik apie siaubus ir tamsą.
Šiuolaikinis simbolizmas
Istorijas pradėti, ko gero, reikėtų nuo trumpo pasakojimo apie pagrindinę šios parodos menininkę. Šiuolaikinė lenkų dailininkė Aleksandra Waliszewska yra fenomenas, gebantis savo kūryba pritraukti visiškai skirtingas auditorijos grupes. Meno žinovams ir kritikams A. Waliszewskos paveikslai yra simbolizmo atgimimo pavyzdys, o jauniems subkultūrų atstovams – jų vidinę būseną atspindintys darbai su ironijos prieskoniu, puikiai veikiantys interneto erdvėse. Taip yra dėl to, kad pati menininkė sugeba sujungti abu šiuos aspektus – būdama meno istorijos žinovė, profesionali dailininkė, ji vis dėlto siekia panaikinti skirtumą tarp aukštojo ir žemojo meno. Būtent dėl šios priežasties parodoje šalia A. Waliszewskos darbų eksponuojami ir Marcės Katiliūtės, Elžbietos Daugvilienės kūriniai bei religinės liaudies meno skulptūros.
Pati dailininkė savo akvarele ar guašu tapytais kūriniais dalijasi instagramo platformoje, siekdama, kad menas būtų kuo plačiau prieinamas, o ne tik snobams galerijų erdvėse pasiekiamas vizualinis turinys. Kvestionuoja, kaip meno įstaigos galėtų atliepti įvairius dar įvairesnių lankytojų poreikius. Taip pat A. Waliszewska savo darbams dažnai leidžia transformuotis į kitas vizualinės kultūros formas – tapti tatuiruotėmis, muzikinių albumų ar knygų viršeliais… Panašiai mąstydavo ir dailininkės pirmtakai simbolistai. Šie menininkai norėjo būti atsakingi už laikotarpio vizualinę kultūrą, vaizdavo ne tik kilmingiesiems, bet ir paprastiems žmonėms svarbias temas, o nenorėdami, kad darbai užsiliktų tik muziejuose, kurdavo plakatus, kalendorius, knygų viršelius, ekslibrisus… Formos laisvė jiems, kaip ir A. Waliszewskai, buvo labai svarbi.
Nors gyvenime menininkė yra labai kuklus iš uždaras žmogus, savo paveiksluose visuomenei ir jai pačiai svarbiomis temomis kalba drąsiai, užtikrintai, net kiek šokiruojančiai. O dar vienas be galo žavus jos bruožas – saviironija, įkvėpta Jaunosios Lenkijos (Młoda Polska) judėjimo. Štai, kad ir šiame paveiksle prie šiukšlių konteinerio sukrauti darbai – realūs autorės kūriniai.
Pagonybė ar globalinė katastrofa?
Senuosiuose simbolistiniuose kūriniuose dažnai atsispindėdavo legendų, pasakų simboliai, referuojantys į tautinę savimonę. Folkloras okupuotoms, karus išgyvenančioms šalims tapdavo pagrindu išsaugoti tautiškumą. Prisiminus šiuos faktus, akys užkliūna už pirmoje parodos salėje kabančio Antano Žmuidzinavičiaus paveikslo. Šį autorių dažniau atpažįstame iš romantiškų peizažų, tačiau parodoje „Kraupios istorijos“ galime išvysti kiek kitokią dailininko pusę. Paveikslą „Sielvartas“, kuriame matome nevilties apimtą žmogų, apsuptą antropomorfinių medžių figūrų, galėtume interpretuoti kaip pagoniškumo atspindį. Girių dvasios, gamtos jėgos verčia atgailauti, o gal net baudžia nusidėjėlį. Paveiksle, išrovę savąsias, medžiai mums primena senojo lietuvių tikėjimo šaknis. Tačiau įdomu tai, kad kūrinį galima perskaityti ir kaip kritiką antropocenui bei nuorodą į ekocidą – laikotarpį, kai Lietuvoje buvo smarkiai kertami miškai. Tuomet „Sielvartą“ labiau regime ne kaip vidinę asmens dramą ar susitikimą su miško dvasiomis, o kaip globalų žmonijos gailestį dėl sutrikdytos gamtos pusiausvyros. Tuo simbolistiniai darbai ir žavūs – bėgant metams jų aktualumas nė kiek nesumažėja. Universalios žmonijos klausimų bei katastrofų temos išlieka. Ir nors ši istorija ne pati linksmiausia – vis dėlto naudinga ir verta permąstyti.
Pelkių siaubai ir pasakos
Antroji ekspozicijos erdvė, nors ir nedidelė, tačiau labai atmosferinė – lankytoją verčia pasijusti lyg atsidūrus miško pelkės viduje. Aplinka tiek pat intriguojančiai baugi, kiek ir kerinti. Pelkių motyvas savotiškai pratęsia pirmoje parodos salėje pasakojamas istorijas – jis svarbus kalbant tiek apie tautosaką ir pagoniškas šaknis, pelkių pabaisas, tiek apie istoriją – valstiečių sukilimus ar tautų tragedijas. Nedirbami pelkynai bei miškai būdavo vieta, kurioje galėjai pasislėpti nuo persekiojimų. Kita vertus – dažnai tapdavo ir pogromų, etninių valymų ir naikinimų tašku. Žiūrint į šiuolaikinį kontekstą, čia esančius simbolistų darbus galima sugretinti su migrantų stovyklų ir karo reiškiniais.
Kambaryje rasite ir A. Waliszewskos, latvių bei čekų dailininkų kūrinių, vaizduojančių pelkių ir miškų būtybes, primenančias mums gerai pažįstamus pinčiukus, laumes ar žaltvyksles. Taip pat du Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus. Visi jie iškabinti ant iš kambario sienų iškylančio pelkės peizažo, iš kurio į mus žvelgia švytinčios akys, priklausančios pavidalą keisti gebančiai vandens dvasiai. Šio įtraukaus vaizdino autorius – norvegų dailininkas Theodoras Kittelsenas, kuris yra vienas svarbiausių tapytojų ir didžiausių įkvėpimų A. Waliszewskai. Taigi ši parodos vieta nebūtinai verčia mąstyti apie siaubus. Ji gali įkvėpti jus kurti savo mistines istorijas ar prisiminti seniai girdėtas pasakas.
(Vidiniai) demonai
Trečioji salė, nors ir daug šviesesnė, savo temomis gali priminti siaubo istorijas, pasakojamas prie laužo, ir yra skirta demoniškai bei žvėriškai prigimčiai. Upiór, žodis, neturintis tiesioginio vertimo į lietuvių kalbą, apibūdina gyvo mirusiojo figūrą, tad vampyras yra artimiausias šio archetipo atitikmuo. Tačiau kai kurie kultūros istorikai teigia, kad mums, Baltijos šalių bei Rytų Europos gyventojams, derėtų atmesti įsišaknijusį baironiško vampyro – perbalusio vyruko ilgu paltu, gyvenančio niūrios atmosferos persmelktame mieste, personažą. Mūsų kraštams būdingas Upiór daug įdomesnis ir kompleksiškesnis, o ir atgarsių apie šią būtybę ir jos keliamas skriaudas randama įvairiuose senuose rankraščiuose. Bažnytinėse bei teismo rūmų knygose randame, kad žmonės skundėsi, jog Upiór sunaikino jų derlių, sukėlė choleros epidemiją ar atnešė kitokių negandų visam kaimui. Įdomu tai, kad tokie nusiskundimai ir liudijimai egzistavo nepriklausomai nuo tikėjimo. Upiór aplankydavo ir katalikus, ir ortodoksus, ir judaistus.
A. Waliszewskos kūryboje upiórizmas perteikiamas ne tik kaip tiesioginis monstriškumas, bet ir kaip visuomenės atstumtojo pozicija. Paveikslai pasižymi raudonų akių bei veido vaizdavimu, taip pat dideliais dantimis ir kitais antžmogiškais bruožais. Tačiau salėje gausu ir kitų pavidalų demonų: velnio bei ožio figūrų, būtybių su keliomis galvomis ir kitaip deformuotais kūnais – gyvūnų ir žmonių hibridų, primenančių kraupiąją tautosaką.
Vis dėlto ryškiausias šios salės dalies akcentas – kilimas, atkeliavęs iš Branice psichiatrinės ligoninės. Mariano Henelio gobelenas „Medalionai“, pagamintas savamokslio kūrėjo, besigydančio psichikos sveikatos įstaigoje, yra puikus meno terapijos bei Art Brut pavyzdys. Menas padėjo pacientui suvaldyti agresiją ir vidinius demonus išleisti kūrybos pavidalu. Čia paroda ir vėl trina ribą tarp aukštojo ir neprofesionalaus meno. O ir moralas šios istorijos pozityvus – net ir tarp didžiausių siaubų (aiškiai matomų gobeleno raštuose) galime įžvelgti šviesiąją pusę. Menas gydo sielos žaizdas. Tad jeigu tik turite polėkio – nesidrovėkite kurti!
Pūkuotos, bet aštriais nagais
Istorijos su katinėliais visada yra geros istorijos. Čia ir vėl sugrįžtame prie Aleksandros Waliszewskos, kuri yra didelė gyvūnų mylėtoja. Ji ne tik rūpinasi gyvūnų teisėmis, bet ir semiasi meninio įkvėpimo iš gyvūnijos pasaulio. Dailininkę itin domina viduramžių rankraščiuose aprašytų gyvūnų vaizdavimas, tačiau ne ką prastesnėmis mūzomis tampa ir mažiau egzotiški naminiai gyvūnėliai. Pati menininkė yra turėjusi šunų, žiurkėnų, tačiau didžiausią jos širdies dalį užkariavo katės. Jos ir tapo šelmiškais A. Waliszewskos kūrinių protagonistais – tylūs daugybės siaubų, vaizduojamų paveiksluose, liudininkai. Kačių nekaltumas ir mielos išraiškos, daugelyje darbų kontrastuodamos su tragiškais siužetais, dovanoja gerą ironijos, humoro ir grotesko dozę. Kitur jos – pabaisiškos, tačiau neprarandančios katiniškos prigimties žavesio, kuris verčia žiūrovą atleisti bet kokį nusižengimą. Daugelyje kūrinių sutinkama balta katė – buvusi dailininkės augintinė Mitusia, su kuria menininkė jautė ypatingą ryšį. Dažnai net tapydavo savo pačios ir Mitusios hibridą, taip išreikšdama kiekviename mūsų esančią gyvūno prigimtį. Dar ant šios sienos galime pamatyti A. Waliszewskos autoportretą kačių apsuptyje, žinoma, taip pat su grotesko prieskoniu.
Heroiam slava
Kraupi šiuolaikinė istorija. Visomis prasmėmis. Nors A. Waliszewska savo kūrinių tiesiogiai nepolitizuoja, juose dažnai galima įžvelgti istorinių simbolių ir kodų. Štai regis ir viename naujausių parodoje eksponuojamų ciklų atsispindi šių dienų realijos – panašu, kad paveikslų seriją įkvėpė karo Ukrainoje tema. Nedidelio formato darbuose galime įžvelgti kraštovaizdžius su fone matomais tradiciniais cerkvių kupolais. Taip pat čia pilna siaubo ir piktadarysčių vaizdų, vėl regime problemiškas pelkes ir mirties figūrą, išnyrančią iš architektūrinės struktūros, primenančios Kremlių.
Pasažas moteriškumui
Paskutinė parodos sekcija skirta moterims. Tai ilgas koridorius, kurio sienas puošia beveik vien damų atvaizdai. O jų čia sutiksime pačių įvairiausių – nuo standartinio grožio etalonu laikomų deivių iki raganų, chimerų bei sirenų archetipų. Parodos kuratorė Natalia Sielewicz džiaugiasi, kad būtent koridorius tapo erdve, skirta vaizduoti moterį, ir pasakoja dar vieną istoriją.
Dažnai būtent tokie praėjimai tampa svarbių žmonių portretais nukabinėtais galios demonstravimo pasažais. Štai, pavyzdžiui, Varšuvos nacionaliniame muziejuje yra koridorius, kurio sienas puošia žymių lenkų dailininkų autoportretai, tačiau tarp jų visų į mus žvelgia tik vienas moters veidas. Tad ši ekspozicijos dalis tampa savotiška atsvara, puikiai atspindinčia ir A. Waliszewskos filosofiją bei kanonų laužymą. Čia svarbu duoklę atiduoti moterims. Net jei jos vampyrės, monstrės ar velnią garbinančios mažos mergaitės, tikslas yra parodyti, kad personažės pačios kontroliuoja savo likimą ir renkasi kelią, nepaisydamos to, ar jis doras, ar ne visai.
Simbolistinis bei siurrealistinis menas neretai buvo persmelktas mizoginijos. Moterys buvo vaizduojamos žiauriose scenose, nevilties būsenos, fetišizuojant jų stiprų emocionalumą. Na, o jei ant drobės dailiosios lyties atstovės nepatirdavo sielvarto, tapdavo labiau erotizuotomis pin-up figūromis nei tvirtą ar įdomią asmenybę turinčiomis veikėjomis.
Pastarąją tendenciją įkūnija Mariano Wawrzenieckio paveikslas „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“. Jo darbe dailių proporcijų moters figūra tarsi kviečia užeiti pro stebuklinguosius vartus. Tačiau jos veidas pridengtas šešėlio, neregime aiškių bruožų, emocijos, atpažįstamo išskirtinumo. Svarbiausias elementas čia – dailūs kūno linkiai ir vešlūs plaukai.
O štai šalia kabantis A. Waliszewskos paveikslas siunčia visai kitokią žinutę. Nors ji moterį taip pat vaizduoja nepridengtą rūbo, kuria priešingą personažą. Pasirinktas rakursas, mastelis, aiški emocija ir santykis su kitomis paveikslo figūromis transliuoja galią ir perrašo simbolizmo istoriją, ją perfiltruojant per feminizmo prizmę. Taigi, nors autorę ir įkvepia senųjų simbolistų darbai, ją taip pat intriguoja stereotipų dekonstravimas. Savo kūriniams A. Waliszewska pavadinimų nesuteikia, tačiau šį juokaudama vadina „Darbininkų klasės deive“, taip dar labiau ironizuodama tobulybės išaukštinimą.
Teptukas, natos ir juosta
Vienas ryškiausių darbų matriarchato koridoriuje – lenkų dailininkės Marios Anto paveikslas, kuriame vaizduojama lenkų džiazo muzikantė Wanda Warska. Šis darbas svarbus ne tik dėl Marios Anto, kurios kelias į pripažinimą nebuvo lengvas, biografijos, bet ir puikiai iliustruoja, kaip moterys gali inspiruoti viena kitą ir kaip viena meno sritis gali tapti pagrindu kitai. Taigi, dar viena šauni istorija. Apie skirtingų menų sintezę.
A. Waliszewskos tapomų personažių prototipais irgi neretai tampa jos draugės ar įkvepiančios pažįstamos moterys. O muzikos pasaulio bei asmenybių atsispindėjimas šios autorės darbuose taip pat dažnas dalykas. Dailininkė yra tapiusi garsųjį grupės „Nirvana“ vokalistą Kurtą Cobainą, grojantį lopšinę jos Mitusiai, australų dainininką Nicką Cave’ą, kurio dainų tekstų knygos viršelį taip pat puošia autorės darbas, o ir šioje parodoje į dialogą su Marios Anto Wanda Warska leidžiasi A. Waliszewskos paveiksle apsigyvenęs norvegų juodojo metalo grupės „Mayhem“ vokalistas sceniniu pseudonimu Dead.
Kita meno sritis, kuri stipriai siejasi su A. Waliszewskos kuriamais paveikslais, – kinas. Koridoriaus gale susitinkame su undinėlėmis bei sirenomis. Tačiau už jų hipnotizuojančias giesmes įdomiau tai, kad vienas iš čia kabančių darbų tapo įkvėpimo šaltiniu pilno metro kino filmui. Parodos kuratorė N. Sielewicz atskleidė, kad žymi lenkų kino režisierė Agnieszka Smoczyńska inspiracijų dažnai semiasi iš A. Waliszewskos paveikslų, o kūrinys su iš lovos išsirangyti bandančia undine tapo filmo „Šokių aikštelės dukros“ (angl. The Lure, 2015) vizualinio koncepto pagrindu. Šią kino juostą galėsite išvysti parodą lydinčiame žanrinio kino filmų cikle „Kraupios istorijos“ Kauno kino centre „Romuva“. Kartu su režisiere Athina Rachel Tsangari A. Waliszewska taip pat yra trumpametražio filmo „Kapsulė“ (angl. The Capsule, 2012) scenarijaus bendraautorė, o filmo kadrai, erdvės bei personažai buvo kuriami pagal dailininkės paveikslus.
Atgimusi iš pelenų
Na, ir dar vieną trumpą istoriją, o gal tiksliau – priešistorę, kurią verta paminėti, slepia šalia undinių prigulusios moterys driežės, kurios yra A. Waliszewskos odė atminčiai. Iš tiesų, šie du kūriniai yra lenkų Art Nouveau stiliaus tapytojo Edwardo Okuńo garsaus, tačiau, deja, dingusio paveikslo „Lucertola (pusiau moteris, pusiau žalioji driežė)“ interpretacijos. Originalą greičiausiai pasiglemžė liepsnos, tačiau A. Waliszewska savo kūrybą pasitelkia kaip būdą išsaugoti istorinį palikimą ir prarastąjį meno fondą.
Tad istorijų parodoje išties pilna visokių – ir kraupių, ir aktualių, ir įkvepiančių, ir verčiančių susimąstyti. O kiek dar jų neapkalbėjome… Todėl tikiu, kad kiekvienas lankytojas gali atrasti tai, kas artima būtent jam, ir linkiu nebijoti patyrinėti įvairių savo sielos kertelių. Užsukite į (ne tik) „Kraupias istorijas“ vieni ar su gidu, o jau visai netrukus muziejus jus pakvies ir į parodai skirtų renginių programą.
–
Paroda veiks iki 2023 gegužės 22 dienos.
Parodos bendraorganizatoris: Adomo Mickevičiaus institutas Lenkijoje, finansuojamas Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos
Parodos kuratorės: Natalia Sielewicz, Alison M. Gingeras
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Parodos partneriai:
Lenkijos institutas Vilniuje
Modernaus meno muziejus Varšuvoje
Kauno kino centras „Romuva“
–
Monika Mastavičiūtė
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus komunikacijos specialistė
