Kovo 17 ir 18 dienomis, 19 val., Kaune, galerijoje „Meno parkas“, vyks tarpdisciplininio performanso „Lucidity“ premjera Lietuvoje. Tai yra meniniu tyrimu grįstas procesas, savyje talpinantis tapatybės, transcendencijos, tamsos, vaizduotės, suvokimo ir fiziškumo temas, kurio pagrindinis klausimas – kaip šiandien suprantame kūną, kokia jo funkcija ir reikalavimai skaitmeniniame amžiuje.
Performanso kūrėjas Arnis Aleinikovas Lietuvos publikai žinomas kaip tarpdisciplininio meno kūrėjas. Jo kūriniai balansuoja tarp teatro, performanso, erdvinės instaliacijos, judesio, mados, kino, muzikos ir mokslo. Savo praktikoje jis domisi tokiomis egzistencinėmis temomis kaip realybės samprata, kvantinė mechanika, dirbtinis intelektas ir somatinis gydymas.
Su menininku kalbėjomės apie jo kūrybinį kelią, darbą Vroclave su vietos bendruomene, bei ko žiūrovai gali tikėtis performanso metu.
– Arni, esi tarpdisciplininio meno kūrėjas, kurio kūryboje persipina daug skirtingų meno rūšių. Gali apibūdinti, kas tave domina mene, kūryboje ir darbe su skirtingomis žmonių grupėmis?
Aš esu smalsus, dėl to man patinka labai skirtingos temos. Mane domina kvantinė mechanika, realybės tema, juodosios skylės, bet taip pat žmogus, jo semantinė struktūra. Jei nežinau, kaip kažkas veikia, man smalsu išsiaiškinti.
Jeigu kalbame apie darbą su bendruomenėmis, aš stengiuosi būti empatiškas. Rezidencijos Vroclave metu stengiausi ne ateiti su paruošta idėja ir veiksmų planu, nes manau, jog dirbant su bendruomene tai neveikia. Turi dirbti su realiu laiku ir stebėti, ką bendruomenė gali tau suteikti, kuo ji gyvena. Priešingai nei tradiciniame dramos ar šokio teatre, kur ateina režisierius ar choreografas su idėja, o aktoriai ar šokėjai yra atlikėjai ir tokiu būdu bandoma įgyvendinti vieno žmogaus ar grupės viziją. Man šis procesas šiame kūrybiniame etape nėra labai įdomus. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete baigiau vaidybos studijų programą ir per tuos keturis metus įgijau patirties mokantis kurti tradiciniame teatre.
Tuomet Prahoje, Performatyvaus meno akademijoje, studijavau alternatyvaus teatro režisūros magistro programoje. Studijų metu turėjau visko mokytis iš naujo. Šioje akademijoje mokėmės kolektyvinės kūrybos, kur turinį kuri su kitais žmonėmis, komanda. Darai koliažus iš skirtingų turinių, medžiagų, vizualaus meno, atlieki meninius tyrimus ir pabaigoje – kažką iš to sukuri. Kitaip sakant – daugiau dėmesio skiri procesui, nei galvoji kaip išpildyti vieną ar kitą idėją bei pasiekti rezultatą.
– Nors esi jaunas menininkas, tačiau tavo kūrybinė biografija labai įvairiapusiška. Žvelgiant į savo kūrybinę istoriją, galėtum išskirti laikotarpį, kuris tau buvo reikšmingiausias ir kodėl? Kaip įvardintum kūrybinį laikotarpį, kuriame esi dabar?
2017 metais kūriau spektaklį „#Yolo“, kuris buvo konstruojamas iš dokumentinių istorijų. Jis buvo apdovanotas „Fortūnos“ diplomu. Man, būnant trečiame studijų kurse, tai buvo reikšmingas įvertinimas. Kadangi esu savikritiškas, man sunku savo kūrybą teigiamai vertinti. Bet kai būdamas 22-iejų gauni iš profesionalios komisijos tokį įvertinimą, pagalvoji, kad galbūt turi kažką įdomaus pasiūlyti. Nors savikritiškumo strėlės eina šalia, bet jos su laiku neberezonuoja taip stipriai.
O kitas svarbus etapas buvo, kai mane priėmė į Prahos Performatyvaus meno akademiją, nes ten buvo didžiulis konkursas, o po visų etapų – priėmė mus šešis. Tai buvo antras kartas, kai pajutau, jog kažką darau „gerai“.
Dabar vis dar esu tokiame ieškojimų periode, galbūt jame ir liksiu. Kai suvokiu, kaip kažkas veikia ar gali vykti, man tampa nebeįdomu. Vis sugrįžtu į tą organišką norą domėtis ir sužinoti. Dabar jaučiuosi tvirtesnis nei anksčiau, bet vis dar esu paieškose. Dirbu dėstytoju, turiu kitų projektų, tad darbas su žmonėmis man yra įdomus ir vis prisimenu savo ankstesnes kūrybines mintis, kurios man dabar vėl tampa aktualios. Galbūt anksčiau neturėjau jų gvildenimui pakankamai žinių ar patirties, resursų.
– Kauno publikai kovo 17 ir 18 dienomis, galerijoje „Meno parkas“ pristatysi tarpdisciplininį performansą „Lucidity“. Tai – mėnesį trukusios „MagiC Carpets“ rezidencijos Vroclavo kultūros institute, Lenkijoje, vykdytos kartu su vietos bendruomene, rezultatas. Gali papasakoti, koks buvo šios rezidencijos tikslas ir ko žiūrovai gali tikėtis dalyvaudami šiame performanse? Ar jie bus įtraukti į pasirodymo veiksmą?
Šitas procesas prasidėjo 2022 metų vasarą, kai gavau iš Kauno bienalės pasiūlymą rezidencijai Vroclave. Esu bendradarbiavęs su „MagiC Carpets“ anksčiau. Kartu su aktore, kolege Edita Niciūte dirbome prie bendruomenei skirto projekto Kaune „Eiliuoti Šilainių kiemai“. Šiai rezidencijai buvo ieškomas menininkas, kuris dirbtų su kūno tema, tad nusiunčiau savo CV ir rezidencija buvo patvirtinta. Aptariant galimas idėjas prisiminiau, kad Prahoje buvau paruošęs šią koncepciją ir planavau ją įgyvendinti. Deja, dėl pandemijos, planai nusikėlė. Kadangi idėja vis tiek atrodė įdomi, panaudojom jos pagrindą kūrybinėms dirbtuvėms.
Mano pagrindinė mintis arba tiriamasis laukas, buvo klausimas, kaip suvokiame kūną dabar, kas yra tas kūnas, kokie jo įvaizdžiai yra virtualioje erdvėje, kaip jis kinta, ir kokie yra mūsų reikalavimai jam pereinant į skaitmeninę realybę. Turėjom nusimatę pagrindinius metodus. Tai – somatinis judesys, automatinis rašymas, ekstatinis šokis, kuris persipina su reivu, ir kaip vieną iš technologinių aspektų pasiėmėme 3D skenavimą. Žiūrėjom, kokios yra galimybės nuskenuoti 3D kūną ir kaip jis rezonuoja kai deriname besikeičiantį maketą su fiziniu kūnu. Mes galvojome apie „Meta“, kuris vis tiek ateityje bus išvystytas iki tokio lygmens, kai galėsi gulėti lovoje, užsidėjęs 3D akinius ir būti virtualiame bare.
Manau, jog šiame laike keičiasi kūno suvokimas. Ta naujoji realybė – kokia ji yra iš tikrųjų? Ar ji yra tiktai skaitmeninė, ar ji tarpinė, ar kokia? Aš manau, jog ateityje atsiras du ryškūs pasauliai. Vienas iš jų bus visiškai skaitmeninis, o kitas – materialioji (fizinė) realybė, kurioje atsiribojama nuo skaitmeninių technologijų ir išmaniųjų priemonių bei koncentruojamasi tiktai į gamtą, kūniškumą.
Pats pasirodymas yra kūrybinio proceso koliažas. Jame yra ir somatinio judesio, ir reivuose sutinkamos choreografijos, kuri, skambant techno muzikai, nukelia atlikėjus ir pasirodymo stebėtojus į kitą realybę. Visos naudojamos priemonės yra skirtos tam, kad rezidencijos dalyviai, kurie pasirodys bei žiūrovai, kurie stebės šį pasirodymą, galėtų patyrinėti savo kūną per somatiką, aktyvų šokį, galiausiai gautų naudingos, galbūt naujos informacijos apie savo kūną. Spektaklis turi tam tikrą choreografiją, bet jame yra ir daug laisvės.
Performanso metu yra dvi projekcijos. Vienoje rodomi tekstai, kurie yra suformuoti kūrėjų, ir kurių dramaturgijoje persipina trys pagrindinės temos – tamsa, kūnas ir identitetas. Automatinio rašymo metodu sukonstruotus tekstus papildo vokiečių filosofų Wernerio Heisenbergo ir Jano Christopho Westerhoffo, amerikiečių neurologo Davido Eaglemano ir eksperimentinės psichologijos profesoriaus Briano Rogerso mintys.
O kitoje projekcijoje yra dokumentiniai kadrai iš dirbtuvių ir 3D kūnų skanai, kuriuos suformavome dirbtuvių metu.
Mano nuomone, pasirodymas yra labai dinamiškas ir kintantis. Jis yra kaip kelionė. Kadangi erdvėje, kurioje šis performansas bus pristatytas nėra daug vietos, pasirodymas bus gan intymus. Kalbant apie žiūrovų įtrauktį, ji yra, bet nenoriu išduoti, kokia.
– Esi minėjęs, jog pasirodymas yra apie kūną, kuris egzistuoja technologijų amžiuje. Kaip manai, ar mes vis dar galime egzistuoti įprastoje, materialioje realybėje, ar mums lemta paskęsti virtualiame pasaulyje?
O kas yra ta realybė? Manau, jog ją kiekvienas susikuria, suvokia, interpretuoja savaip.
Galvoju, jog vis dar įmanoma egzistuoti realybėje be technologijų, bet tai darosi vis sunkiau ir sunkiau. COVID-19 pandemijos laikotarpis įrodė, kad kai mes metus praleidome uždaryti savo namuose, tai turėjo (ir vis dar turi) ilgalaikius padarinius. Man atrodo, jog pandemija buvo tam tikra bendra žmonijos trauma ir mes vis dar ją gydomės. Daugelis žmonių net nesuvokia, jog ji baigėsi, kad jos padariniai tęsiasi. Jie mano, jog jeigu ji teoriškai baigėsi, viskas, ji nebeegzistuoja, gyvename toliau. Bet, pavyzdžiui, pokalbiai per „Zoom“ platformą, socialines medijas, hibridinis darbo pobūdis, nuotolinis mokymasis tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalis.
Neseniai Miunchene dalyvavau kultūros žurnalo pristatyme ir ten buvo grupelė jaunų žmonių, kurie nebenaudoja socialinių medijų, neabejoju, kad tokių žmonių yra ir Lietuvoje – tik galbūt jų taip dažnai nesutinkame. Galbūt dabar esame pereinamajame periode, kai suvokiame, jog tas „skrolinimas“, buvimas „Facebook“ ar „TikTok“ platformose… iš tikrųjų nelabai duoda naudos. Tai, žinoma, gali būti gera priemonė, pavyzdžiui, efektyviau susirinkti informaciją. Manau, jog dalis žmonių grįš į žemiškesnę, kūniškesnę realybę, ir bus tie, kurie pereis į skaitmeninį pasaulį. Mokslininkai dirba prie to, kaip mūsų smegenis perkelti į debesį (cloud‘ą), bet kol kas nesėkmingai.
Stengiausi sukurti meditatyvią, saugią terpę, kurioje žmogus gali pasitikėti tavimi, kitais žmonėmis ir pačiu procesu.
Ateitis yra mums paruošusi daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, dirbtinį intelektą, kuris, mano nuomone, dar nepasiekė aukščiausio taško. Galiausiai, realybė yra sutartinė, mes sutariame, kas ji yra ir kolektyviškai apibūdiname. Lukaszo Twarkowski spektaklyje „Respublika“, kuris buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ir kuriame man teko džiaugsmo dirbti, yra tokia frazė: ,,Jeigu mes visi sapnuojame tą patį sapną – tai tampa realybe“.
– Kadangi šios rezidencijos metu dirbai su skirtingų sričių žmonėmis, gali papasakoti, kuo skiriasi darbas su scenos profesionalais ir neprofesionaliais kūrėjais? Kokius metodus naudojai atrasdamas jų kūrybiškumą ir panaudodamas jį kuriant performanso struktūrą?
Pagrindinis skirtumas dirbant su profesionalais ir neprofesionalais, yra kalba, kurią naudoji. Jei dirbi profesionaliame dramos ar šokio teatre, tu dirbi su žmonėmis, turinčiais meninį išsilavinimą, tad, tikėtina, jog jūs naudojate panašią kalbą, turite panašų požiūrį ir suvokimą tam tikrais klausimais. Tuo tarpu dirbant su bendruomenėmis ir atvažiuojant iš kitos šalies, tu negali įsivaizduoti, su kokiais žmonėmis dirbsi, kuo jie domisi ir kuo gyvena. Todėl (man atrodo) labai svarbu išlikti empatiškam, kad gebėtum pastebėti kiekvieną individualiai, gauti iš jo kokią nors informaciją, kuri galėtų būti naudinga kūrybiniam procesui ir tuo pačiu tam pačiam asmeniui. Manau, jog dirbant su bendruomenėmis taip pat yra žmonių, profesionalų, kurie ateina su konkrečia idėja ir jie kartu ją įgyvendina. Ir tai yra vis tiek smagu tos bendruomenės žmonėms, kurie turi daugiau laiko ir gali kažką naujo atrasti. Man įdomūs patys žmonės, kuo jie gyvena čia ir dabar.
Pagrindinis metodas, kurį naudojau kūrybiniame procese, buvo somatinis judesys. Mes turėjome daug ilgų, meditatyvių sesijų, kur buvome su savo kūnu, peržengdavome individualias ir kolektyvines ribas. Pavyzdžiui, prisilietimo baimė, kai vienas kito nepažįsti. Smagu matyti, kaip proceso pabaigoje dirbtuvių dalyviai tampa atviresni, labiau prisileidžiantys kitus ir laisvesni. Pagrindinis elementas buvo meditatyvi, gana rami atmosfera. Stengiausi sukurti meditatyvią, saugią terpę, kurioje žmogus gali pasitikėti tavimi, kitais žmonėmis ir pačiu procesu.
Kai žmogus atsiveria – tau, kaip kūrėjui, reikia stebėti, kokios temos atsiranda. Man svarbu išmokti stebėti kūrybinį procesą ne per savo prizmę ar žiūros tašką, bet per tokį „baltą lapą“. Nes kai stebi per savo prizmę, automatiškai kuri savo naratyvą. Tai turbūt yra neišvengiama, nes proceso pabaigoje vis tiek tu kuri bendrą elementų kompoziciją. Bet kai turinys kyla iš atlikėjų, jis tampa jiems artimesnis ir unikalesnis – todėl man atrodo svarbu nepulti jo interpretuoti per savo prizmę. Būtent tada gali pamatyti, kas yra šie žmonės ir kuo jie gyvena. Mūsų sceniniuose pastatymuose trūksta buvimo tikru, kas vyrauja Skandinavijos šalyse ar vis labiau populiarėja vakaruose. Socialinės medijos tarsi atskiria mus nuo tikrumo, žmonės pavargsta nuo savo įvaizdžio, todėl ieško būdų kaip iš jo ištrūkti arba tikresnių, nesumeluotų patirčių. Tai, jog visos vietos į šį performansą buvo užrezervuotos per tris dienas galbūt irgi parodo, jog žmonėms reikia kitokių, autentiškesnių patirčių.
– Reivas užima svarbią vietą XX amžiaus pabaigoje, kaip pasilinksminimo, bet kartu ir išsilaisvinimo būdas, kuris vėliau virto tam tikru maištu prieš tuometinę valdžią. Ką tau asmeniškai reiškia reivas ir kodėl pasirinkai jį kaip vieną iš kūrybos elementų šioje kūrybinėje laboratorijoje-pasirodyme?
Su reivu susipažinau neseniai. Tai įvyko po spektaklio „Lokis“ (rež. Lukašas Tvarkovskis, 2017). Tuo metu buvau tam tikroje kūrybinėje krizėje, svarsčiau išeiti iš teatro, ir tuomet atsitiko „Lokis“. Tai buvo pastatymas, kuris mane labai sudomino ir parodė, jog teatras gali būti kitoks. Po ,,Lokio“ premjeros parašiau Lukašui ir paklausiau ar nebūtų galimybės dirbti kartu. Po to kartu dirbome prie spektaklio „Es war einmal das Leben“ Vokietijoje (Hanoveryje) ir ,,Respublikos“ Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Būtent tuomet ir prasidėjo mano aktyvesnis domėjimasis reivo subkultūra, naujosiomis medijomis bei tarpdisciplina teatre.
Reivas turi savo istoriją, bet jis vis labiau populiarėja šiandienos kontekstuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugiau žmonių eina į techno vakarėlius, reivus, nei į pop muzikos koncertus. Tai rodo, jog reivas tampa mūsų dienų ritualu ir populiarėja ne tik mūsų šalyje.
Tyrinėjant gali atrasti minčių, jog reivas tėra eskapizmo forma, kad tai eina šalia preparatų naudojimo, tarsi tu norėtum nuo kažko pabėgti. Bet aš ne visai su tuo sutinku. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra daromi reivai atstatinėjant karo metu sugriautus miestus. Skamba tranki muzika ir visi prisideda atstatant sugriautą vietovę ar pastatą. Reivas yra daugiau nei eskapizmas, tai netgi tam tikras gyvenimo būdas, kultūra. Jis suteikia individualią, bet kartu įtraukia ir į grupinę patirtį.
Reivas yra nuostabi patirtis, kuri gali padėti tau atrasti kažką naujo savyje. Kaip ir meditacija. Ji lygiai taip pat tave gali nuvesti link giluminių savo klodų, padėti atrasti ramybę. Nors jie yra skirtinguose poliuose, bet jie dalijasi ta pačia schema. Jei žmogus aktyvesnis, jis nueis į reivą ir po jo išeis panašios būsenos, kaip ir asmuo po meditacijos sesijos. Tai priklauso nuo žmogaus – ar tavo kūnui reikia ramybės ir tylos, ar būti trankios muzikos ir fizinio aktyvumo.
– Pabaigai, kokios temos tave domina šiandien, kurias norėtum patyrinėti? Kur link veda tavo smalsumas?
Dabar norėčiau patyrinėti sapnus, kas taip pat yra susiję su realybės suvokimu. Šią idėją jau seniai turėjau, bet trūko laiko prisėsti, patyrinėti šią temą ir pažiūrėti, kas galėtų gautis. Bet iš esmės man patinka nežinoti, ką darysiu toliau. Dabar esu kūrybinių rezultatų pristatymo periode. Jeigu 2022 metai man buvo kūrybiniai, tai šie labiau tų paieškų pristatymų metai skirtinguose miestuose, šalyse. Po to, kai viskas praeis, turbūt bus toks „tuščias laikas“, kai atsiras distancija nuo to, kas jau buvo padaryta ir vėl prasidės kūryba bei paieškos.
Kiti kūrėjai turi susiplanavę du, tris metus į priekį, bet man kyla klausimas, iš kur jie yra tokie tikri, jog niekas nepasikeis. Ar tai, ką nori daryti šiandien, dar tikrai norėsi daryti rytoj? Aš leidžiu sau būti atviram ir neplanuoti, juk niekada nežinai, kada ir kur tave aplankys įkvėpimas.
–
Arnio Aleinikovo ir atlikėjų iš Lenkijos: Joanna Kisiel, Agata Omelańska, Barbara Krupa, Valentyna Shaiko, Lizzy, Marek Gluziński performansas „Lucidity“ kovo 17–18 d., 19:00 val. galerijoje „Meno parkas“ (Kaunas). Premjera: 2023 m. sausio mėn., Vroclave. Kuratorė Paulina Brelińska-Garsztka (Lenkija). Pasirodymas nemokamas, vietų skaičius ribotas.
Pasirodymas yra ES platformos „Magic Carpets“ dalis, projektą iš dalies finansuoja Europos sąjunga ir galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2023“ dalis, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Organizatoriai Kauno bienalė ir Vroclavo kultūros institutas.
Daugiau informacijos www.bienale.lt
