Šiais metais, vasario 4 d., būtume minėję vieno talentingiausių, įdomiausių, kontraversiškiausių lietuvių poetų, dramaturgų, eseistų, kritikų, vertėjų Sigito Gedos 80-metį. Tačiau talentingas poetas mirė gal kiek per anksti, sunkiai sirgęs, betgi netikėtai 2008 m., būdamas 65-erių, o jo mirtis tąkart žiniasklaidoje buvo apipinta paslaptingais faktais, neįmintomis mįslėmis. Tačiau ne ką mažiau paslaptingas buvęs kūrėjo vidinis pasaulis, jam vienam žinomi jėgų, kurias semdavosi, šaltiniai, jo asmenybės pusės.
Apie tai, kad S. Geda, turėjęs tūkstantį veidų, kalba ir rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Kmita naujausioje savo knygoje apie poetą, būtent taip ją ir pavadinęs bei „užkodavęs“ pasakojimo siužetines linijas („Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Vilnius: Tyto alba, 2022). S. Geda buvęs įdomi asmenybė, turėjęs daugelį veidų, o tai vienaip ar kitaip darė įtaką jo gyvenimui, likimui, juos pastebi poeto bičiuliai, artimos aplinkos žmonės, apibūdindami kūrėją pačiais įvairiausiais epitetais: didis poetas, gyvenimo diletantas, paskutinis Lietuvos romantikas ir kt.
Šio poeto įprasminti simboliai Lietuvos kultūros kontekste – universalūs, būdingi poetams-pranašams.
Tačiau vienas svarbiausių S. Gedos veidų, kartu ir esminė gyvenimo projekcija – Poeto, kaip paukščio, Paukščio, kaip tiesos skelbėjo, arba pranašo, vaidmuo lietuvių literatūroje ir kultūroje. Ko gero, ne veltui filosofas, vertėjas ir eseistas Arvydas Šliogeris nesikuklindamas viename interviu, duotame neilgai trukus po poeto mirties 2009 m. kalba apie S. Gedą, kaip apie vienintelį Lietuvos poetą tikrai vertą Nobelio literatūros premijos: „Tie, kurie esam bent pirštų galelius įmerkę į aukštąją lietuvių kultūrą (kiek jos telikę!), tie, kurie turim šiokį tokį supratimą apie dabartinę Vakarų poeziją, literatūrą, – mums akivaizdu, kad Sigitas yra aukštesnio rango poetas nei jau šia premija apdovanoti kalbos žmonės…“ („Sigitas Geda: didis poetas, gyvenimo diletantas“, Bernardinai, 2018-02-19).
Kodėl Nobeliu tik pakvipo, bet realiai neišsipildė, turbūt esti keletas priežasčių, viena iš jų galėtų būti ir tuo metu vyravusi ideologinė, politinė santvarka, nepripažinusi išskirtinumo, oficialiai propaguota niveliuojanti pozicija. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune saugomas vertingas poeto archyvinis palikimas pradėtas rinkti dar poetui esant gyvam. Tyrinėjant jį galima pastebėti iškalbingų faktų, liudijančių apie Sigito Gedos asmenybę.
S. Geda, dar mokydamasis Šadžiūnų (Lazdijų r.) mokykloje, kūrė ir publikavo eilėraščius, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, kaip pastebi prof. Viktorija Daujotytė, visiškai apsisprendęs, pasirinkęs tai, kas jam geriausiai sekėsi ir ką mėgo – literatūros studijas: „Tik išmokęs skaityti, pamilau knygą ir visą laiką domėjausi literatūra, bandydamas išreikšti ir savo mintis bei pergyvenimus. Vienintelė mano svajonė – atkurti paprastų žmonių džiaugsmą ir rūpesčius meniniu žodžiu.“ („Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 411-412). Ir tai jaunam poetui sekėsi, buvęs be galo kūrybingas, radosi savitas stilius, braižas – modernizmo ir mitologinio pasakojimo derinimas, persipynimas, išsiskyręs iš kitų gabių poetų, bičiulių bei bendražygių: T. Venclovos, V. Bložės, M. Martinaičio, L. Gutausko…
S. Gedos kūrybinis palikimas gausus – pusšimtis autorinių ir panašiai tiek verstinių knygų. Kūrėjo kelias buvęs nelengvas, pradžioje netašytais akmenimis grįstas. Nesuprastas ir nelaimingas rinkosi maištininko kelią. Kaip tas maištas reiškėsi? Pirmiausia laikysena, o svarbiausia forma – poezija. Studijų metais S. Geda maištavo, arba elgėsi, savaip, kaip pats teigė – vengė „gyvų“ autoritetų, susibūrimų: „Bijodavau žmonių, prie kurių kiti limpa. Tada buvo mada važiuoti pas tėvą Stanislovą. Aš nevažiavau dėl to, kad visi prie jo kimba. Man jau kažkas įtartina“ („Man gražiausias klebonas – varnėnas“. Vilnius: Vyturys, 1998, p. 39). Keliavo autostopu po SSRS teritorijas, kiek tai tuo metu buvo įmanoma, gyvendamas „Tauro“ bendrabutyje mokėsi ispanų kalbos, žavėjosi Fideliu Castro, užsiaugino plaukus ir, anot M. Martinaičio, „raudoną“ barzdą, už kurią ne kartą gavęs nuo milicijos lupti.
Puikiai tuometinę situaciją nušviečia R. Kmita: „Bet tokia buvo maišto ir vilčių kaina. Lupti jaunus, neaiškius, dainuojančius galima ir prevenciškai. Lupo ir už eilėraščius. Sigito Gedos eilėraščiams nelabai padėjo poezijos laisvėjimas chruščiovinio atlydžio metais. Sigitas jau mokykloje buvo įvaldęs to meto eilėraščio modelius, o universitete bandė žengti toliau. Per toli to meto poezijai ir jos skaitytojams.“ („Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Vilnius: Tyto alba, 2022, p. 51). 1966 m. pasirodo pirmas eilėraščių rinkinys „Pėdos“, po metų – poema „Strazdas“. Ir nors po šių knygų gimimo, literatūros lauke pastebimas, aptariamas (nuo 1967 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pilnateisis poetas), tačiau jaučiasi nesuprastas, ne iki galo įvertintas, kritikuojamas už savo neįprastą kalbos, pasakojimo formą, tik jam vienam suprantamus įvaizdžius.
Skaitant kūrinius, jų galima aptikti ne vieną, bet bene svarbiausias įvaizdis poeto kūryboje – paukščio. Ypač ankstyvojoje kūryboje. Nors poemoje „Strazdas“ vartojamas trečiasis asmuo – tarsi pasakojama apie Drazdauską, Strazdą (realiai egzistavusį ir S. Gedai imponavusį, tiek kūryba, tiek savo gyvenimo būdu, poetą, kunigą Antaną Strazdą-Strazdelį (1760–1833)), prasimušęs įvardis man, mano, nurodo, kad pasakotojas tapatinasi su pagrindiniu veikėju – Poetu Paukščiu, paukštį daug kur rašydamas iš didžiosios raidės taip sustiprindamas vaidmens svarbą: „Kai žmogus į Paukštį grįžo, / Paukštis gi – į Žmogų ėjo“; „Pusė paukščio ir žmogaus – / Buvo – tarsi koks kentauras, / Žmogų – paukštį žemė jautė“; „Vyras, paukštis, poetas / Dar ilgai ieško peno –“; „O pačiam kampe kentauras – / Pusė paukščio ir žmogaus –“; „Čia užvaldo žmogų paukštis,/ Čia prasimuša žmogus, –“ ir t.t. („Strazdas“. Vilnius: Vaga, 1967, p. 8–17).
Tačiau ir paskesnėje kūryboje paukščio metafora, simbolika išlieka svarbi ir svari, užkoduota knygų pavadinimuose: „Marių paukštė“ (1979), „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“ (1981), „Varnėnas po mėnuliu“ (1984), „Baltoji varnelė“ (1985), „Man gražiausias klebonas – varnėnas“ (1998), arba bendresne prasme aktualizuojama žodžiais – giedoti, giesmė: „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972), „Septynių vasarų giesmės“ (1991).
Kodėl S. Gedai toks svarbus paukštis, kodėl jis pats, gimęs ir augęs prie Seirijų, Snaigyno, Šventežerio, Teiraus ežerų (Lazdijų r.), renkasi ne žuvies, krikščioniškojo simbolio, bet paukščio motyvą? Atsakymas taip pat glūdi kūryboje ir paties autoriaus pasisakymuose – skrendantis, sklendžiantis paukštis, savo sparnais ir matymu iš aukštai, pranašo matymu, aprėpia visą Lietuvą, visą žemę. Aprėpti ir pranašauti arba liudyti tiesą – tokia S. Gedos poetinė tikrovė. S. Gedai tai laisvės ir tiesos simbolis.
Rinkdamasis maištininko, pranašo laikyseną pagrindžiantį paukščio įvaizdį, skelbia savitą poetinę tiesą ir supranta, kad tik taip gali būti laisvas. Tačiau S. Geda, priešingai nei vėlyvesnės kartos poetai, nesiekia sugriauti seno, neneigia autoritetų-klasikų, ypač pasaulinės literatūros, tačiau nuolatos pamini ir aukština ne tik minėtą A. Strazdą, bet ir A. Baranauską, Maironį, iš jų mokosi, semiasi idėjų ir jėgų, su jais lygiuojasi ar net tapatinasi. Puikus pavyzdys S. Gedos rankraštyne esantis sonetų ciklas „Maironio mirtis“, kurio pirmas ir paskutinis variantai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Poetas rašydamas, braukdamas, taisydamas, pereina nelengvą kūrybinį kelią, kol randa tą vieną vienintelę išgrynintą mintį, savą poetinę tiesą, kurią norįs skelbti:
Aš kitaip gyvenau ir kitaip aš galvojau,
Aš regėjau kitaip ir jaučiau aš ne tą,
Man vis dingojos tykantys sielą pavojai,
Iš kurių tik vaizduotė ištrauks ir gamta [paskutiniame variante – malda].
Aš tylėjau [p. v. – mylėjau] savaip ir kentėjau savaip,
Man pasaulis – kaliausės pakaušiais melsvais,
Aš mačiau, kaip juos viešpats suskaldo, suardo…
Ir Maironis, anot S. Gedos, buvęs savo laiko pranašas, tiesos skelbėjas. Maironis, A. Baranauskas, A. Strazdas, A. Vienažindys – S. Gedos autoritetai, su kuriais tapatinasi ne tik dėl to, kad jie savo kūryba buvę tam tikri pradininkai, maištininkai, bet dėl to, kad jų „<…> tas gražumas kilęs iš vargo, iš nelaimės, liūdesio ir apleisties („Puikybių amžiaus šešėly“, Literatūra ir menas, 1989-11-18), būtent toks buvęs ir Sigitas Geda, žvelgiąs į mus iš senų fotografijų neišvaizdžiomis mažomis lyg paukščio akimis, pro storus didelių akinių stiklus – romantiškos sielos trumparegis vaikinas, nestokojęs toliaregiško matymo poezijos lauke, kūrybos pasaulyje. Šio poeto įprasminti simboliai Lietuvos kultūros kontekste – universalūs, būdingi poetams-pranašams.
Šiuos ir kitus poeto veidus galima pamatyti naujoje Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikiančioje lietuvių literatūros ekspozicijoje „Literatūra keičia“.
Parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė
