„Susipažinome Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – abi gidavome. Kadangi aš paišau iliustracijas, o Aistė labai domisi vaikų literatūra, tai nesunkiai atradome viena kitą“, – juokiasi Dalia Bieliūnaitė. Meilės dienai artėjant, pakviesta daugiau papasakoti apie simpatišką Čiurlionio augintinį Liamoriuką (nes apie jį prieš kurį laiką sužinojau būtent iš Dalios), ji arbatos gerti pasikvietė ir Aistę Mišinytę.
Nors nebedirba tame pačiame muziejuje, jos dažnai susitinka – Dalia mėgsta užsukti pasisvečiuoti mažame bičiulės butuke Kęstučio gatvėje, nes, pasirodo, Aistės sūnus labai skaniai gamina. „Ir ten labai labai daug knygų! Be to, Aistė padeda man ir su kitais darbais – kai ruošiau knygelę apie Liudą Truikį ir Marijoną Rakauskaitę, ji, galima sakyti, buvo mano literatūros redaktorė.“ O priežastis, dėl kurios susitikome, – knygelė „Dailininko šuo“ – vis dar pakeliui į knygynus.
„Man labai reikėjo Aistės, nes aš, kaip iliustratorė, knygos parašyti negaliu, o apie Čiurlionį yra tiek daug praktiškai paruoštų istorijų. Liamoriuką labai išsamiai aprašė jo jaunesnioji sesuo Jadvyga – jos atsiminimai labai žmogiški, įtraukiantys“, – tikina Dalia, ekskursijų dalyviams muziejuje mėgdavusi pasakoti apie Liamoriuką. Jis juk įamžintas paveiksluose! Pavyzdžiui, darbą „Miškas“ dailininkas padovanojo seseriai ir pasakė: „Sapnuok jį taip, kaip aš jį susapnavau.“ Pačioje aukščiausioje paveiksle vaizduojamoje pušyje – tikrai, šuniukas…
M. K. Čiurlionio galerijoje galite apžiūrėti ir kiek realistiškesnį Liamoriuko atvaizdą. Ne taip seniai Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje atrastas paveikslas „Šv. Rokas“ (1907) – netipiškas Čiurlionio kūrybai, nes dailininkas retai imdavosi religinės tapybos ir aliejinių dažų. Šuo su šiuo šventuoju tapyboje ar skulptūroje matomas dažnai – sergančiųjų globėjas vaizduojamas kaip nusilpęs ir pavargęs keliautojas, piligrimas, rodantis juodas maro žaizdas. O šuo, pasakojama, išgelbėjęs jam gyvybę, maitinęs. Manoma, kad užsakytas šis darbas buvo Jurbarko bažnyčiai, Čiurlionis rado paveiksliuką, kuris tapo įkvėpimu, o Liamoriukas draugiškai sutiko būti prie Šv. Roko kojų gulinčio šuns prototipu. Pasirodęs esąs nepakankamo dydžio paveikslas „persikėlė“ per Nemuną į Kaimelį. Kas tai per „kaimelis“, dingtelėjo iš tų kraštų kilusiai menotyrininkei Rasai Žukienei – ir galiausiai paveikslas atrastas!
mūsų Liamoriukas labai sužmogintas, jis elgiasi ne visai kaip gyvūnas – labiau kaip nenuorama vaikas, kuriam nutinka keistų dalykų.
Aistė iš krepšio išsitraukia ir vis minimą knygą „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“: „Nuostabus buvo Liamoriukas, didelį įspūdį Jadvygai, tuomet mažai mergaitei, palikęs personažas.“ Kaip pas Čiurlionius apskritai atsirado Liamoriukas, Dalia ir Aistė pasakoja vis pildydamos viena kitą. Buvo tokie Markevičiai, kurių sūnus turguje nupirko kalytę Liamsę (nuo prancūziško žodžio, reiškiančio „draugę“) ir padovanojo ją Čiurlioniams. Liamsė susilaukė dviejų šuniukų – Liamoriuko ir dar vieno. Už meile ir Paryžiumi dvelkiantį vardą nubalsavo visa gausi šeima (net devyni vaikai!). Liamsė kažkur dingo, brolis buvo padovanotas, o Liamoriukas liko ir, Čiurlioniui grįžus namo, nuo jo neatstodavo nė per žingsnį. Liamoriukas buvo labai gero charakterio – saugodavo kates. Jei ateidavo priešiškai nusiteikęs kaimynų šuo, Liamoriukas lodavo, kol katės spėdavo sulipti į medį. Ir tupėdavo po medžiu, kol bus saugu ir katės galės nusileisti. Tikras džentelmenas! Net laukdavo, kol jos pirmos pasisotins, ir tik po to pats pradėdavo ėsti. Akivaizdu, vardas jam tikrai tiko. „Taip, vardas atspindi charakterį, todėl mums taip smalsu jį tyrinėti. Skaitėme, kad, kai Čiurlionis grįždavo namo, Liamoriukas, būdamas nedideliu šuneliu, bandydavo prišokti ir palaižyti menininkui veidą – kol to nepadarydavo, nenurimdavo. Belikdavo Čiurlioniui pasiimti jį ant rankų“, – šypsosi Aistė.
Man įdomu, kiek ilgai Liamoriukas gyveno, bet tokios informacijos paprasčiausiai nėra. Gal Liamoriuko palikuonys ir šiandien laksto Druskininkuose? Kas galėtų paneigti. Nuotraukų irgi nėra – tik jau minėtas realistiškasis Šv. Roko paveikslas ir gana detalus Jadvygos aprašymas: „Šviesus, beveik baltas šunelis su geltonu lopu ant ausies.“ Tiesa, rašytoja bičiuliavosi su Kaziu Boruta, o jis irgi yra parašęs biografinę apysaką apie Čiurlionių šeimą, tad ten irgi būtų galima ieškoti informacijos.
Nors tai, ką parašė Jadvyga, mano pašnekovėms labai patinka, būsimoje Dalios ir Aistės knygelėje visos detalios Liamoriuko istorijos nerasite, nes leidinys skirtas mažiausiems, ikimokyklinio amžiaus vaikams. Ji skirta sudominti Čiurlionio paveikslais ir galerija – siužetas toks: šuo įsmunka į galeriją ir prabėga pro paveikslus, neišvengdamas įvairiausių nuotykių. Kaipgi neužsimanysi pasekti jam iš paskos? Idėja brandinama jau keletą metų, iliustracijos net pateko į 2021 m. vykusios 55-osios Bolonijos vaikų knygų mugės finalą! Dalia kelis kartus viską perpiešė: „Kai darai tokį didelį darbą, pati augi ir vis matai, kad jau kitaip norisi nupiešti…“ Moterys dirba visaip: susitinka (kad ir jau minėtame bute Kęstučio gatvėje), pasitaria, tuomet kiekviena sau padirba, pasimaino rezultatais ir pastebėjimais: „Siuntinėjamės laiškais.“
Dalia sako, kad piešti gyvūnus smagu, gal net visų smagiausia. „Gyvūnai švelnesni, meilesni. Kadangi nešneka, su gyvūnu reikia daugiau fizinio kontakto. Vadinasi, kuri daug šilumos. Procesas tikrai maloninantis ir net gydantis, todėl man taip patinka. Šią knygelę kuriu spalvotais pieštukais – tai priemonė, kurią turi spausti. Daug fiziškumo – ši knyga išvien yra terapinis procesas.“ O rašyti apie gyvūnus lengviau ar sunkiau nei apie žmones, klausiu Aistės. „Na, mūsų Liamoriukas labai sužmogintas, jis elgiasi ne visai kaip gyvūnas – labiau kaip nenuorama vaikas, kuriam nutinka keistų dalykų ir su kuriuo gali susitapatinti mažasis skaitytojas.“
Kol „Dailininko šuo“ vis dar po truputį materializuojasi, prieš šias Kalėdas atsirado dar vienas Liamoriuko pavidalas. Jau ne pirmą kartą vyko VšĮ „Vaiko psichologijos centras“ organizuojama adventinė knygiukų akcija – užsiregistravus į paštą atkeliaudavo įvairių lietuvių vaikų rašytojų ir iliustratorių sukurtos knygelės, kurias atsispausdinti ir išlankstyti reikėjo jau patiems. Tarp šių adventinių dovanėlių – ir „Liamoriukas žiemą“. O koks šis šunelis šaltuoju sezonu? Labai ištikimas ir kantrus, nors šąla letenos, laukia, kol mylimas šeimininkas baigs tapyti.
„Mūsų užduotis nėra pateikti tikslius istorinius duomenis, nėra tokio užfiksuoto dalyko, kad Čiurlionis būtų Druskininkuose žiemą piešęs, bet vaikams tai ir nerūpi – svarbu, kad pasinertų į atmosferą, tiesiog išgirstų apie tokįą menininką“, – sako Aistė. Ji, jau kalbėdama apie „Dailininko šunį“, prideda, kad tokia pirmoji pažintis augančiam vaikui tampa laipteliu. Ant jo gali pasilypėti ir atpažinti daugiau dalykų, toliau domėtis. „Toks principas taikomas daugelyje lavinamųjų knygelių, net ir, pavyzdžiui, jauniesiems programuotojams, kuriuos vilioja „Linux“ operacinę sistemą simbolizuojantis Pingvinas – lygiai tą patį norėjome padaryti su daile, kad vaikas šioje aplinkoje jaustųsi saugiai ir smagiai.“ Dalia papildo, kad suaugęs skaitytojas vartydamas knygeles tikrai atskiria, kas yra realu, o kas – pasaka. „Juk visi žino, kad į Čiurlionio galeriją šunims negalima“, – kvatoja iliustratorė. Ji įsitikinusi, kad knygelės apie meną skaitymas yra šeimyninis užsiėmimas, tad reali meno istorija kaip atspirties taškas čia labai svarbi, ji domina būtent tėvus. O kodėl gi nepažiūrėjus į jau žinomus dalykus iš kitos, kad ir šuniškosios, pusės? Tuomet ir ne pirmą kartą regimus paveikslus pamatysite naujomis akimis.
Pokalbio metu apžiūrinėjame Dalios eskizus, piešinius, knygos „lėlę“ – visa tai labai sudomina šalia kavinėje sėdintį vyriškį. Jis užsimano pats pavartyti pieštukais kurtas iliustracijas, o tada paklausia, galbūt galėtų kurį įsigyti. Dalia palieka savo kontaktus – ką gali žinoti, kaip ši istorija baigsis! Matote, Liamoriukas išties ypatingas gyvūnėlis.
Bent jau Čiurlioniui Liamoriukas buvo pats mieliausias, bet gražių istorijų apie menininkus, šviesuolius ir jų augintinius Kaune aptiksite dar ne vieną. Vaižgantas net skulptūroje vaizduojamas su savo taksu Kauku, o kanauninko garbei jo bute-muziejuje ir geltonos kanarėlės laikomos. Kaip atrodė Juozo Grušo šuo, pamatysite vos įėję į dramaturgo namus. Na, o visų didžiausia menininkė šioje srityje, matyt, buvo senbernarė Bitė, kuri mokėjo važiuoti troleibusu ir apsipirkti turguje. Su Liamoriuku tikrai būtų sutarusi, nes garsėjo ir savo gerumu, yra išgelbėjusi vaikų. Bet tai jau kita, žaliakalnietiška istorija.
