Straipsnis pirmąkart publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. vasario numeryje. Jį pavartyti galite čia.
Keliskart per metus įprastą rutiną sutrikdo šeimyninės, bendruomeninės, religinės, profesinės, valstybinės šventės ir jų reikšmę pabrėžiantys ritualai. Vienas tokių ritualų – pareiga iškelti vėliavą. Paryčiais, pasistiebus ant taburetės ir kišant vėliavos kotą į jam skirtą laikiklį išraiškingu „laisvės barikadose“ judesiu, pradeda vaidentis sutartinai besišypsantys, šiltai tupintys ir šį plūkimąsi su trispalve stebintys kaimynai.
Nulipęs nuo taburetės ir atgavęs kvapą, kaipmat praregi, kad visi aplinkiniai namai jau papuošti plevėsuojančiomis vėliavomis („Kada spėjo?!“), ir šventė, kaip kasmet, nesunkiai įveikia kasdienybės snūdą. Šiais metais, siūbuojant ant taburečių su trispalvėmis rankose, smagu žinoti, kad Lietuva ir jos skiriamasis simbolis – vėliava – kartu dalijasi šimtmečio jubiliejų: 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba galutinai patvirtino Lietuvos vėliavos projektą su trimis vieno pločio horizontaliomis juostomis – geltona, žalia, raudona.
Už išskleistą autentišką tarpukario trispalvę dėkojame Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus rinkinių saugotojai Redai Stuinienei. Teodoro Biliūno nuotr.
Pasakojimas šį kartą ne vien apie Kauną, veikiau – apie Lietuvą, tačiau kauniečiams bus smagu žinoti, kad už „saulę, šviesą ir gerovę“ simbolizuojančią geltoną spalvą Lietuvos vėliavoje turime būti dėkingi garsiajam archeologui, dailininkui, Kauno miesto muziejaus direktoriui Tadui Daugirdui, papildžiusiam dvispalvės (žalios su raudona) vėliavos projektą. Trijų spalvų istoriją, simbolio svarbą komentuoja Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkė dr. Agnė Railaitė-Bardė.
Dingęs Vytis
Lietuvos trispalvės istorija ilga ir paini. XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ieškant tautinių spalvų, buvo galvojama ir apie vieną spalvą, ir apie dviejų, trijų spalvų derinius, sudaromus iš mėlynos, žalios, raudonos, baltos ir geltonos. Tokių derinių galima priskaičiuoti ne vieną dešimtį. Įdomu, kad dėl sudėtingų politinių sąlygų tautinio atgimimo metais pirmieji Lietuvos vėliavos variantai atsirado užsienyje. Ypač daug jų sukūrė Amerikos lietuvių draugijos. 1905 m. Lietuvos tautinės vėliavos klausimas jau buvo keliamas ir Lietuvoje. Jonas Basanavičius pasisakė už raudoną vėliavą su baltu raiteliu jos viduryje, teigdamas, kad tai yra seniausia Lietuvos vėliava. Tuokart ši idėja buvo atmesta dėl nepageidaujamų revoliucinių asociacijų, kurias kėlė raudona spalva. Po dvylikos metų Jonas Basanavičius vėl pasiūlė tą pačią vėliavą. Ir šį kartą jo idėja liko neįgyvendinta, esą, ją per daug sudėtinga pasiūti. Paprastesnės vėliavos spalvų buvo nuspręsta ieškoti liaudies dirbiniuose. Ilgai buvo svarstomos įvairių spalvų kombinacijos, kol 1918 m. balandžio 25 d. Lietuvos Taryba patvirtino šių trijų – geltonos, žalios ir raudonos – tautinę vėliavą, tačiau su Vyčiu raudoname lauke viršutiniame kampe. Po ketverių metų Lietuvos valstybės Konstitucijoje dėl nežinomų priežasčių tautinei trispalvei be Vyčio ženklo buvo suteiktas valstybės vėliavos, kurioje paprastai vaizduojamas valstybės herbas, statusas. Tačiau ir vėliau – iki pat Antrojo pasaulinio karo – netilo diskusijos dėl Lietuvos vėliavos, vėl buvo siūlomi įvairūs jos pakeitimo variantai.
Pusė amžiaus žmonių atmintyje
100 metų vėliavai – gana solidus laikotarpis, tik turėkime galvoje, kad pusę šio laiko Lietuvoje mūsų trispalvė buvo uždrausta ir gyvavo tik žmonių atmintyje. Džiugu, kad jos viešumu ir laisvės deklaravimu rūpinosi lietuviai išeivijoje.
garbė, vienybė yra neatsiejamos nuo valstybės vėliavos ar kito valstybinio atributo.
Galima būtų sakyti, kad kuo senesnis simbolis, tuo jis svarbesnis, garbingesnis, bet, kita vertus, ne mažiau svarbu, kokią prasmę ir reikšmę vienam ar kitam simboliui suteikia žmonės. Pavyzdžiui, raudona vėliava su Vyčiu savo istoriją skaičiuoja nuo XV a. ar dar anksčiau, tačiau tiek prieš 100 metų, atkuriant valstybę, tiek prieš 28 metus, atkuriant nepriklausomybę, Lietuvos trispalvei buvo suteiktas prioritetas.
Istorinės vėliavos renesansas
Iš tikrųjų mūsų visuomenėje pastebimas vis didesnis Lietuvos istorinės vėliavos populiarumas. Viena vertus, galbūt taip yra todėl, kad viešojoje erdvėje kyla neigiamų Lietuvos trispalvės asociacijų su Afrikos šalių vėliavomis, nors čia nėra nieko blogo – daugybė šalių turi labai panašias trispalves ar dvispalves vėliavas (pavyzdžiui, Lenkijos, Monako ir Indonezijos vėliavos). Tad vis labiau gaivinama istorinė atmintis, iškelianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai raudona vėliava su Vyčiu buvo vienas svarbiausių valstybės simbolių. Be to, galbūt pagaliau atsikratoma ir raudonos spalvos baimės, susiformavusios dėl sovietmečio paliktų randų. Juk raudona ir sidabrinė buvo dažniausiai pasirenkamos spalvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldikoje. Dar viena galima istorinės vėliavos vis didėjančio populiarumo priežastis – žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų siekis skatinti Lietuvos žmones naudoti istorinę vėliavą.
Simbolių poreikis
Mano nuomone, heraldinių simbolių, vėliavų, įvairios patriotinės atributikos poreikis Lietuvoje tikrai didėja, bent jau viešojoje erdvėje. Žinoma, tai labiau pastebima per įvairias valstybines šventes, dainų šventes, tarptautinius sporto renginius. Valstybiniai simboliai vienija, išskiria mus iš kitų. Šiuo metu, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šis poreikis dar labiau išaugęs. Tai rodo ir pastaruoju metu siunčiamos užklausos Lietuvos heraldikos komisijai.
Ką mums reiškia vėliavos
Vėliava – vienas svarbiausių valstybės simbolių. Jo genezės pradžia siekia Antikos laikus, kai romėnai vėliavą, kaip ir kitus kariuomenės ženklus, naudojo ne tik praktiniais tikslais, bet ir karių dvasiai stiprinti. Ji laikyta šventa ir taikos metu saugota šventyklėlėje, o vėliavos praradimas užtraukdavo neišdildomą gėdą. Vėliavos reikšmė ir su ja susiję ritualai ypač išpopuliarėjo viduramžiais. Bet ir šiais laikais garbė, vienybė yra neatsiejamos nuo valstybės vėliavos ar kito valstybinio atributo. Tai visuomenę konsoliduojantys ir istorinę atmintį palaikantys simboliai. Nesuvieniję jėgų ir be savo šaknų, kokį valstybingumą galėtume kurti?
