Po platųjį pasaulį išsibarstę lietuviai ieško (ir dažniausiai randa!) įvairiausių progų prisiminti Lietuvą. Nemažai svetur gyvenančių tautiečių stengiasi saugoti lietuvių kalbą, papročius ir tradicijas. Dažnai saugomas ir kulinarinis paveldas. Nemaža dalis žavisi ir mėgsta pasmaguriauti tradiciniu XX-ojo amžiaus lietuviškos virtuvės patiekalu – didžkukuliais, dabar dažniau vadinamais cepelinais. Šįkart rubrikoje šeimininkaujančio Lietuvos aviacijos muziejaus kolektyvo narys Remigijus Jankauskas kviečia į šį patiekalą pažvelgti ir per skrydžio prizmę.
Didžkukuliai Lietuvoje atsirado XIX a. Antroje pusėje, tikėtina, Žemaitijoje, iš tuometinės vokiečių Prūsijos. Ir nors istorikai dažnai didžkukulių atsiradimą sieja su šiaurinės Vokietijos žydų virtuve, daugeliui lietuvių cepelinai yra šių laikų lietuviškos virtuvės „vizitinė kortelė“. XXI-jame amžiuje bandoma šią žinią išpopuliarinti visame pasaulyje. JAV gyvenantis Jonas Vaičiūnas nuo 2014 metų kiekvieną pirmąjį vasario sekmadienį pasiūlė švęsti Cepelinų dieną, kai šeimos bei draugai raginami kartu gaminti ir skanauti tradicinius lietuviškus didžkukulius, eksperimentuoti išbandant naujų skonių padažus, įdarus ar net ieškoti naujų ingredientų šiam populiariam Lietuvoje patiekalui. Jono Vaičiūno iniciatyvai pritaria vis daugiau lietuviškų patiekalų gamintojų, tiek Lietuvoje, tiek ir lietuvių bendruomenėse užsienyje.
Klaipėdietis mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas Pasaulinę cepelinų dieną siūlo minėti rugsėjo 30-ąją, susiejant šventę su Lietuvoje vykstančiais bulviakasiais, kai bulvės mūsų rinkoje ir pačios kokybiškiausios, ir pigiausios. Vincentas Sakas yra teigęs, kad šią datą pasiūlė įvertinęs žvaigždžių, Saulės padėtis bei kitus astrologinius ir kalendorinius kriterijus…
Statistiniam lietuviui dvi didžkukulių šventės metuose – tikrai gera žinia. Tačiau mažai kas žino šio populiaraus patiekalo pavadinimo kilmę. Nesvarbu, ar gaminsime vien žalių bulvių tešlą (tokia populiariausia buvo Šiaurės Vokietijoje), ar pridėsime ir virtų bulvių, tešlos apvalkas apgaubia įdarą aptakaus cilindro forma. Pirmųjų dirižablių forma buvo panaši, o nuo 1900 metų pradėtų konstruoti grafo Ferdinand von Zeppelin (Ferdinando fon Cepelino) dirižablių forma buvo dar labiau artima mūsų didžkukulių formoms.
Aviacijos eros pradžioje dirižabliai greitai populiarėjo, juos pradėjo naudoti įvairių šalių kariuomenės. I-ojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių dirižabliai buvo galingi ir svarbūs ginklai, daugiausiai jų pagaminta „Zeppelin“ gamyklose. 1915 metais išstūmę rusus iš tuometinės Rusijos imperijos miesto-tvirtovės Kauno, vokiečiai tų pačių metų rudenį savo dirižabliams įkūrė aerodromą tuometiniame Kauno priemiestyje Aleksote. Čia buvo sumontuotas net 240 metrų ilgio angaras dirižabliams laikyti ir aptarnauti. Kitų metų vasario 18 d. šiame, Aleksote įkurtame aerodrome, buvo pradėtas eksploatuoti F. von Zeppelin konstrukcijos dirižablis LZ 86, o kauniečiai dirižablio angarą praminė „Cepelino namu“. Kai milžiniškas, virš 200 metrų ilgio orlaivis pradėjo skraidyti virš Lietuvos, daug lietuvių pastebėjo šio orlaivio ir jau populiaraus Lietuvoje patiekalo – didžkukulių, formų panašumą. Nuo tų laikų didžkukuliai gavo ir alternatyvų „cepelinų“ vardą. Naujų technologijų raida išstūmė dirižablius iš plačiai naudojamų orlaivių tarpo, tačiau Lietuvoje cepelinų vardas vis populiarėjo. Šiandien pavadinimas „didžkukuliai“ tikrai mažiau populiarus už „cepelinus“.
Šių metų pabaigoje su „Zeppelin“ dirižablių istorija Lietuvoje bus galima išsamiai susipažinti naujojoje Lietuvos aviacijos muziejaus ekspozicijoje. Šiltuoju metų laiku vykdomame edukaciniame užsiėmime „Aviacija Nepriklausomoje Lietuvoje“ dalyviai gali apžiūrėti virtualiai atkurtą „Cepelino namą“ – dirižablio angarą Aleksoto aerodrome, iki 1929 metų tarnavusį mūsų aviatoriams.
Gamindami ar skanaudami šį jau tradiciniu tapusį lietuviškos virtuvės patiekalą prisiminkite Kauno Aleksoto (dabar – S. Dariaus ir S.Girėno) aerodromą, kuriame prieš 107-erius metus skraidė F. von Zeppelin dirižabliai, o mūsų didžkukuliai tapo cepelinais.
Muziejininkas Remigijus Jankauskas
