„Vincas Mykolaitis-Putinas yra viena tragiškiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, jis nuolat turės kovoti su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais, kam nors paklusti, nusilenkti, neturėdamas galimybių ar valios realiai pasipriešinti,“ – tokiais žodžiais klasiką apibūdino poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Kitokios nuomonės žurnalistas Juozas Keliuotis, pasak jo, V. Mykolaičiui-Putinui sekėsi geriau nei kitiems Lietuvos menininkams, nes vos pradėjęs rašyti jis buvo gerai įvertintas, mylimas ir gerbiamas. Taip pat istorinių sąvartų eigoje klasikas išvengė tremties, NKVD tardymų bei po karo liko profesoriauti universitete.
Vincas Mykolaitis gimė 1893 m. sausio 6 dieną, per Tris Karalius, kai tekanti saulė nušvietė sniegą Pilotiškių kaime, Prienų rajone. Iš motinos paveldėjo švelnumą, jautrumą, o iš tėvo – atkaklumą. Užaugęs mylinčioje ir gausioje šeimoje (gimė devyni, užaugo aštuoni vaikai), Vincas buvo geras ir jautrus žmogus, niekam nesistengęs pakenkti, mielas bei malonus pašnekovas, nelinkęs kovoti, nuolankus.
Vyriausią sūnų jauni tėvai greitai pakrikštijo ir šis jau vaikystėje tarnavo mišioms. Tylus, nedrąsus berniukas lankė Gudelių pradžios mokyklą. Rašytojas pripažino, jog „silpnoka atmintis užtrynė daug įvykių ir gyvenimo detalių“, tačiau nepamiršo pirmojo mokytojo žiaurumo ir sadizmo. „Mėgstamiausia jo bausmė būdavo smūgiai liniuote per delną. Suklydus mokiniui atsakinėjant ar kuo kitu nusikaltus, mokytojas šaukdavo: „Derži lapu!” ir imdavo mušti liniuote ištiestą delną.” Tas pats mokytojas ypač nekęsdavo jo suolo draugo ir mušdavo pastarąjį kasdien, o tylusis Vincas sėdėdavo „greta kaip apmiręs iš gailesčio ir pasibaisėjimo.“ (iš rašytojo atsiminimų).
Gal gyvenime dažnai rašytojas būdavo apmiręs iš gailesčio, matydamas kitų kančias, gal tada nusprendė būti tikru atsidavusiu pedagogu. Tačiau kol V. Mykolaitis sėdėjo mokinio suole, niekas net nepagalvojo, kad ateityje jis bus profesorius, kad ateityje būtent jis „mizernas, liesutis Mykolaitukas iš Pilotiškių kaimo“ teis žiaurųjį mokytoją. „Ak, kad mes sugebėtume atspėti, kas ir kaip mus teis pusei šimtmečio praslinkus. Kitaip mes vertintume mus supančius žmones ir, turbūt, kitaip su jais elgtumės,” – giliamintiškai atsiduso rašytojas pasakodamas vaikystės atsiminimus.
Baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, šešiolikmetis Vincas pakluso tėvų norui ir įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ginčytis su tėvais nebuvo prasmės, mylėjo juos ir bijojo įžeisti. Talentingas jaunuolis svajojo dirbti Lietuvai, jį žavėjo Maironio poezijos idealai. Tad studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje pradėjo rašyti eilėraščius. Vis dėlto baigdamas seminariją suabejojo dėl kunigystės. Tas abejones ir jaunos sielos laisvės troškimą vėliau atskleidė romane „Altorių šešėly“: „Dieve, kad nieks manęs nemylėtų, / Būt man lengviau. / Vienas keliauti taku nužiūrėtu / Aš nebijau. / Betgi per ašaras bristi keliauti / Tų, kur myliu, / Jųjų skaisčiausias svajones sugriauti / Ne, negaliu!” Panašiomis mintimis rašytojas dalijosi ne tik romane, bet ir laiškuose. „Žinau, kad mano gyvenimas bus nuolatinė kova ir kančia. <…> Šiandien man rodos, kad būčiau vienų vienas pasaulyje, apleistas, be užuojautos, be paguodos, niekieno nemylimas, man lengviau būtų,“ – rašė 1914 m. laiške bičiuliui Ignui Česaičiui. Nors ir kankinamas abejonių, kunigystės jaunuolis neatsisakė.
Prasidėjus I pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją, 1915 m. Minske įšventintas kunigu. Būdamas gabus, mokslus tęsė Sankt Peterburgo imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje, iš kurios prieš pat Spalio perversmą (1917 m.), gavo stipendiją ir išvyko studijuoti į Fribūro universitetą Šveicarijoje su dar keturiomis lietuvaitėmis. Keliavo per Švediją, keturis mėnesius gyveno Stokholme, kur susidraugavo su kanauninku Juozu Tumu-Vaižgantu. Pastarajam rašytame laiške Mykolaitis guodėsi dėl kunigystės: „Kiek aš jau dėl sutanos esu prisikamavęs.“ Optimistiškai nusiteikęs Vaižgantas bičiuliui pasiūlė būti mokslininku, pasak jo, tada ir jokios sutanos nekliudys, ir meilė padės. „Moterų nepamilęs neišvengsi: vilkas vis žiūri į mišką. Ir to aš neskaitau blogybe; antraip, meilės kankynės tepadaro žmogų žmogumi, o ne suvytusia kerpe, ar bejausmiu basliu.“ – Šiuos žodžius Vaižgantas skyrė V. Mykolaičiui-Putinui 1918 m. kovo 11 d. rašytame laiške. Nesuklyskite, kunigo meilę Vaižgantas pripažino tik platonišką.
Baigęs Fribūro universitetą, V. Mykolaitis dar studijavo Miunchene, o būdamas trisdešimties, žinomu poetu, dramaturgu bei mokslininku, grįžo į Kauną ir pradėjo profesoriauti universitete. Nors ir mėgo būti vienas: ,,dažnai man nuobodu tarp žmonių, bet niekad nenuobodu pačiam su savimi“, V. Mykolaitis buvo puikus profesorius, kuris bendraudavo su jaunais literatais „Šatrijos“ draugijoje, kartu vykdavo į įvairias iškylas, išklausydavo jaunų kolegų, patardavo dėl referatų, retkarčiais kultūringai komentuodavo net ir savo paties kūrybą.
Šiuo jautriu, taktišku ir pagarbiu profesoriumi studentai žavėjosi. Jie sėsdavosi į pirmus suolus, tarp jų ir Viktoras Katilius, kuris prisiminė: „Kai mes klausėmės Putino paskaitų, matėme prieš save Liudą Vasarį. <…> Jo dikcija neryški, judesiai, rankų mostai nežymūs. Visas prigesintas.“ Pasirodžius romanui „Altorių šešėly“, kurio pagrindinį veikėją Liudą Vasarį mini Viktoras Katilius, kilo didžiulis susidomėjimas, išleista knyga tapo visuotinu diskusijų objektu. Ne dėlto, kad tai vienas talentingiausiai Lietuvoje parašytų romanų ar dėl menininko sielos istorijos, sąmyšis kilo dėl nukunigėjimo tematikos. Neilgai trukus po romano išleidimo, poetas oficialiai pasitraukė iš kunigystės bei vedė.
Anot V. Mykolaičio sesers Magdalenos, greičiausiai jis būtų ryžęsis pasilikti pesimizmo himnų nykiose melodijose, dvasiniuose disonansuose ir dualizme, jei jo gyvenime nebūtų pasirodžiusi lemtingoji moteris – Emilija Kvedaraitė. Apie jos vaikščiojimą pas rašytoją rašo M. Mykolaitytė-Slavėnienė knygoje „Putinas mano atsiminimuose“: iš pradžių E. Kvedaraitė ateidavo pasinaudoti poeto biblioteka, vėliau apsigyveno pas profesorių kaip nuomininkė viename kambaryje su Salomėja Nėrimi, kuri buvo Magdalenos vokiečių kalbos mokytoja. Turbūt jokiai poeto draugei, įkvėpėjai nėra skirta tiek piktų amžininkų žodžių, kiek jų skyrė Emilijai Kvedaraitei. Vincas ir Emilija sudarė civilinę santuoką Rygoje, praėjus dešimčiai metų nuo jų draugystės pradžios. Dėl šios priežasties Kaune kilo pasipiktinimo banga. Apie situaciją tuomet atsiliepė Jonas Aistis: „Iš prigimties ramus, rimtas ir tvarkingas žmogus, o žiūrėk, kiek jis triukšmo, pasipiktinimo ir papiktinimo šventoj Lietuvoj sukėlė. Nuo galvos iki kojų intelektualas, tikras dvasios aristokratas, vakarietis; santūrus ir klasiškai vėsus – didelis lietuvis, puikus ir didelis bei kilnios sielos žmogus.“
Tais pačiais metais, per šv. Kalėdas, mirė poeto tėvas. Deja, V. Mykolaitis negalėjo dalyvauti laidotuvėse, kadangi pats buvo susirgęs. Kaip jautėsi rašytojas, galima tik įsivaizduoti ar nujausti skaitant daug vėliau rašytus jo laiškus. „Ką padarysi, kad tokis jau aš rašytojas, kad vis kam nors įskaudinu širdį. O romanas „Alt(orių) š(ešėly)“! Kiek vargšai tėvai dėl to prisikankino! Bet jeigu aš vis būčiau stengęsis taip rašyti, kad nieko neužgaučiau, tada iš viso nieko nebūčiau parašęs,” – gailėjo artimųjų 1964 m. vasario 5 d. laiške mylimai seseriai Magdalenai. – „Aš laikausi nuomonės, kad poezija nėra kasdienybės kopija, Ly [aut. Emilija] mano, kad ir poezija taip pat turi turėti realų pagrindą, kurį ji ir suranda“, – iš 1964 m. vasario 5 d. laiško seseriai Medži. Žmona Emilija, kurią vadino Ly, piktinosi dėl draugystės su jauna literatūros mokslininke Irena Kostkevičiūte. Vis dėlto, V. Mykolaitis buvo dėkingas žmonai: „Ji mane slaugo labai rūpestingai, be jos mano gyvenimas ir sveikata greitai išsektų.“
Pokario laikotarpiu poetas liko profesoriauti Vilniaus universitete kaip laisvos Lietuvos simbolis. Jo kolegos arba žuvo, arba pasitraukė į Vakarus, o jaunimas ir toliau klausėsi kiekvieno mylimo profesoriaus žodžio.
Parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkė Regina Mažukėlienė
