Ikikarinės Lietuvos Respublikos, Kauno, Vilniaus universitetų, išeivijos mokslinis ir kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas be trijų brolių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų darbų ir asmenybių. Norėtųsi plačiau aptarti vieno iš brolių – Vaclovo Biržiškos, bibliografo ir senosios lietuvių literatūros tyrinėtojo, nuveiktus darbus ir asmenybę, priminti jo gyvenimą.
Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose (Akmenės r.) Žemaičių bajorų Antano Biržiškos ir Elžbietos Rodzevičiūtės-Biržiškienės šeimoje. Kaip ir broliai, mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Dar gimnazijos laikais (1895–1903 m.) pradėjo kurti eilėraščius Smūtkelio slapyvardžiu. 1903–1909 m. studijavo Peterburgo universitete – iš pradžių Gamtos ir matematikos fakultete, o nuo 1904 m. – Teisės fakultete; be to, įsitraukė į LSDP veiklą, dalyvavo kultūriniame gyvenime. Baigęs universitetą, kurį laiką advokatavo Vilniuje, Šiauliuose, atliko karinę prievolę. I-ojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas karininku, vėliau grįžo į Vilnių.
Sostinę okupavus lenkams, 1920 m. spalio mėn. Vaclovas Biržiška pėsčias parėjo iš Vilniaus į Kauną ir iki 1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tuo metu dar dėstė Karo mokykloje, Aukštuosiuose karininkų kursuose, „Aušros“ gimnazijoje. 1925 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
1922 m., įkūrus Kaune universitetą, iš pradžių, dėsto Teisės fakultete, vėliau Humaritarinių mokslų fakultete. 1923 m. nutarus steigti Lietuvos universiteto biblioteką, jos direktoriumi pakviečiamas tapti Vaclovas Biržiška. Dar gimnazijos, studijų laikais pradėjęs domėtis lietuviškos knygos istorija, tvarkęs bibliotekas, tyrinėjęs archyvus, Vaclovas Biržiška į šį darbą pasinėrė visa siela. Į senųjų leidinių paieškas buvo įtraukta visuomenė, studentai, užmegzti ryšiai su užsienio šalių bibliotekomis.
Pats direktorius sakydavo: „Dėl lietuviškos knygos eičiau nors į patį pragarą.“ Net privataus pobūdžio laiškai giminaičiams mirgėte mirga įvairiais sumanymais ar net prašymais dėl lietuviškos knygos. Iš 9 laiškų, Vaclovo Biržiškos rašytų pusbroliui Stasiui Biržiškiui 1922–1943 m. laikotarpiu ir saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, beveik visi iliustruoja beribį profesoriaus entuziazmą ir bibliofiliją. Štai 1922 m. lapkričio 18 d. laiške Stasiui Biržiškiui į Karaliaučių (S. Biržiškis 1922–1924 m. Karaliaučiaus universitete studijavo agronomiją) rašė: „Turiu prie tavęs prašymą, kuris pareikalaus šiek tiek darbo. Rengiu naują Baltramaičio lietuviškų knygų laidą, taigi esu labai reikalingas visokių papildymų. Jų daug gali rastis Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje. Taigi jeigu rasi pats kiek laiko, o gal ir kiti draugų norės padėti – tai susimildami nurašykit antgalvius (antraštinius puslapius) – kiek galima rūpestingiausiai – visų lietuviškųjų knygų tuo tarpu iki pabaigai XXVIII amžiaus.“
Šiame laiške Vaclovas Biržiška rašo ir apie savo tėvo daktaro Antano Biržiškos mirtį (1922 m.), ir šie sūnaus žodžiai skamba kaip geriausias paminklas: „Tą dieną važinėjosi dar prie ligonių, buvo rodos visai sveikas ir linksmas, ir staiga kaip ąžuolas krito, dar pilnas pajėgų ir įvairių sumanymų. Gali išsivaizdenti koks tai smūgis Motinai ir mums, kurie ne vien Tėvo, bet ir geriausio draugo nustojom, kurs savo pavyzdžiu mums visą amžių švietė. Ir iki šiol dar su ta mintim apsiprasti negaliu – būdami Viekšniuose visą laiką gyvenom įspūdžiu, kad jis tik laikinai prie ligonių yra išvažiavęs. Ir man tuomet pasidarė visai aiškus senovės lietuvių tikėjimas, kad artimųjų mirusių vėlės niekados neapleidžia žmonių, bet gyvena, tik kitą formą priėmę, čia pat savųjų tarpe. Ir Tėvas irgi matomai tarp mūsų apsigyveno, nes kiekvienas daiktas, kiekvienas Jo numylėtas kvietkas, kiekvienas Jo rankomis pasodintas krūmas ir medelis taip rodos į tave žiūri Jojo akimis.“
Vaclovui Biržiškai teko dėti pamatus daugeliui knygos mokslo sričių. Ir jis tuos pamatus klojo ne tik greitai, bet ir kapitališkai. Svarbiausiu iš jo darbų būtų galima laikyti 4 tomų didžiulės apimties „Lietuvių bibliografiją“ (1924–1939 m.), kurioje aprašomos lietuviškos knygos ir dalis spaudinių nuo 1547 iki 1910 metų. Be to V. Biržiška buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ (1931–1944 m. išėjo nepilni 10 tomų) atsakingasis redaktorius. 1939 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto filologijos daktaro garbės vardas; 1941 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
Vokiečių okupacijos metais broliui Mykolui Biržiškai, tuometiniam Vilniaus universiteto rektoriui, okupacinės valdžios nemėgstamą Vaclovą Biržišką teko atleisti iš Teisės fakulteto dekano (juo buvo 1940–1941 m.) pareigų. Grįžo į Kauną ir dirbo tik VDU bibliotekos direktoriumi. Rizikuodamas savo gyvybe, gelbėjo nuo sunaikinimo bibliotekoje buvusį žydų Talmudą (judaizmo įstatymų rinkinį iš XVII–XVIII a., rašytą pergamente). Kaip pasakojo jo pusbrolis Stasys Biržiškis, vieną dieną V. Biržiška gavo vokiečių valdžios įsakymą visas žydiškas knygas iš universiteto bibliotekos nuvežti į Petrašiūnų popieriaus fabriką sunaikinimui. Mokslininkas paslėpė knygas, suorganizavo makulatūros rinkimą, pats sėdo prie vairuotojo, nuvežė ją į Petrašiūnus ir gavo raštą, kad gestapo įsakymą įvykdė. Šį kartą dėl knygos tikrai buvo vaikščiojama ties pragaro vartais.
Netikrumas dėl ateities, būsimos emigracijos nuojauta, mylimos žmonos liga ir mirtis aptemdo 60-mečio profesoriaus paskutiniuosius metus tėvynėje Lietuvoje. 1944 m. rašytame laiške krikšto dukrai Jadvygai Biržiškytei, pusbrolio Stasio Biržiškio dukrai (laiškas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje) lyg apmąsto savo gyvenimą: „Dukryte brangioji! […] Žinoma, aš čia kaltas, kad per tiek metų savo senojoj gimtinėje nebuvau apsilankęs, bet tikėk man, kad ne iš blogo noro – turėjau ir labai daug darbo, dėl kurio negalėjau išvažiuoti iš Kauno ir keliolika metų, kaip neturėjau nei vienos dienos poilsio nei atostogų. Paskui užėjo bendri sunkmečiai, o praėjusiais metais užgulė mane didžiausioji bėda – apsirgo sunkiausiai Tavo Dėdienė – mano žmona, ir prieš keturis mėnesius išvyko į aną pasaulį. Palikau visai vienas – neturiu nei tėvų, nei žmonos, nei vaikų. Turiu brolius – Tavo Dėdes – nors mylimas, bet jie su savo šeimomis gyvena nuo manęs toli…“
1944 m. vasarą emigravo iš Lietuvos, dar suspėjęs dalį rankraščių su savimi pasiimti. Kaip ir brolis Mykolas, kelis metus dėstė Pabaltijo universitete Hamburge-Pinneberge. Čia bendravo su žymiu vokiečių kalbininku, lietuvių kalbos istorijos tyrinėtoju Ernstu Frenkeliu, naudojosi jo biblioteka.
Į JAV atvyko 1949 m., glaudėsi pas pažįstamus lietuvius, 1951–1953 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, prisidėjo prie pirmųjų 3-jų „Lietuvių enciklopedijos“ (leista 1953–1985 m. JAV, išėjo 37 tomai) tomų leidimo.
Svarbiausias emigracijoje pabaigtas rašyti V. Biržiškos veikalas „Aleksandrynas“ (3 tomai išėjo Čikagoje 1960–1965 m.). Simboliška, kad po Vaclovo Biržiškos mirties 1956 m., spaudai jį rengė brolis Mykolas, kuris 1962 m. mirė taisydamas 2-ojo tomo korektūrą. Tą darbą tęsė brolis Viktoras, kuris mirė 1965 m., spausdinant 3-jį „Aleksandryno“ tomą.
„Aleksandrynas“ – tai senųjų lietuvių rašytojų (iki 1865 m.) biografijų, bibliografijų ir biobibliografijų rinkinys. Aprašyta 370 autorių iš XVI–XIX a., tai lyg senųjų lietuvių rašytojų enciklopedija. Darbas pavadintas „Aleksandrynu“, 1943 m. mirusios Vaclovo žmonos Aleksandros garbei: „Žmonai atsigulus į mirties patalą, iš kurio Ji jau nebeatsikėlė, ir keletą mėnesių jai tebekovojant su mirtimi, o man ją slaugant per dienas ir naktis, Jos pačios raginamas, ilgomis nakties valandomis ėmiausi to darbo, kuris čia Jos vardu ir pavadintas“. Kiti JAV išleisti darbai: monografijos apie Abraomą Kulvietį (anglų k.) ir Martyną Mažvydą (vokiečių k.); „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (1953–1954 m.); „Vyskupo M. Valančiaus biografijos bruožai“ (1952 m.).
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gausus Vaclovo Biržiškos rinkinys: tai jo parengtos ir išleistos knygos tiek Lietuvoje, tiek JAV, epistolinė medžiaga (laiškai, atvirlaiškiai), originalios V. Biržiškos ir jo artimųjų, draugų nuotraukos; mokslininko bendraamžių: giminaičių, buvusių mokinių, studentų, kolegų atsiminimai.
