Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis yra kiekvienam kauniečiui pažįstama vieta. Jaunimas jį tapatina su riedlenčių kultūra, vyresni sentimentaliau žiūri į kiemelį, jį formuojančias statulas ir paminklus. Einant Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus link, stebint Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštelio karį ar tiesiog žvalgantis po žydrą dangų, ant aukšto pjedestalo galima pamatyti ikonišką skulptūrą – laisvės angelą. Ši skulptūra – kertinis simbolis, be kurio neįsivaizduojama Karo muziejaus aikštė. Deja, sovietų okupacijos metauis laisve nekvepėjo, tad ir „Laisvės“ miestiečiai nematė. Apie sugrąžintą skulptūrą, jos istoriją ir tai, kaip ji įsilieja į šiuolaikinį Kauną, reikėtų pradėti pasakoti nuo skulptūros kūrėjo – Juozo Zikaro.
J. Zikaras laikomas pirmuoju profesionaliu Lietuvos skulptoriumi. Susipažinti su jo darbais galima tame pačiame kiemelyje, kur, be „Laisvės“, dar stovi Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos biustai. Vėliau biustus papildė kitų Lietuvai nusipelniusių visuomenės veikėjų atvaizdai, o 1928 m. kiemelyje pasirodė ir „Knygnešys“, mat J. Zikaras užsidegęs domėjosi šia veikla, bendravo su ne vienu knygnešiu.
Tarp vis gausėjančių biustų užsakymų, krašto apsaugos ministro pavedimu, J. Zikaras gavo kitą, kur kas meniškesnę bei laisvesnę užduotį. Jam buvo pavesta sukurti paminklą, kuris simbolizuotų pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų. Laidoje „7 Kauno dienos“ muziejininkė Rasa Ruibienė pasakojo, jog pirmas skulptūros variantas iš gipso gimė 1921 m. Panevėžyje, gimnazijos sporto salėje, nes čia J. Zikaras gyveno, dėstė piešimą. Gipsinė skulptūra yra išlikusi ir apie laisvę primena vilniečiams – stovi prezidentūroje. Skulptoriaus namuose-memorialiniame muziejuje galima pamatyti ir kitų „Laisvių“, pavyzdžiui, 100 metų senumo erdvinį eskizą iš plastilino.
Versijai, kuri šiandien stovi Karo muziejuje, J. Zikaras pasitelkė du gyvus modelius. Bendrą siluetą bei moters proporcijas autorius imitavo pagal savo žmonos Anelės Tūbelytės-Zikarienės išvaizdą, o portretą „pasiskolino“ iš mokinės – Marytės Ramanauskaitės-Statkevičienės.
Kodėl ši skulptūra tokia įsimenanti J. Zikaro kūryboje? Ji žavi savo laisvės alegorija. Skulptūroje matoma moteriška angelo figūra, kurios riešą puošia nutraukta grandinė. Tai yra fizinės laisvės simbolis, leidžiantis tapatinti šios figūros laisvę su tautos išsivadavimu iš carinės rusų valdžios priespaudos bei kovų su lenkais. Aštriai grandinei subalansuoti, kitoje rankoje „Laisvė“ neša karingą, o galbūt ir viltingą vėliavą, kuri dinamiškai plazdena jai už nugaros, rangosi tarp „Laisvės“ sparnų.
Gana netikėta, jog artimesnį ryšį su „Laisve“ bienalės lankytojams pasiūlė užsienio menininkas.
Pasak R. Ruibienės, skulptūra išties atspindėjo tarpukario Lietuvos gyventojų norus. J. Zikaras, viešai atskleidęs savo sumanymus, prašė gyventojų įžvalgų. Bene aštriausio atsako susilaukė vaizduojamos moters apdaras, tiksliau, jo ilgis. Sekdamas pasaulinėmis vaizduojamojo meno tendencijomis, skulptorius figūrą nulipdė su trumpa tunika, apnuogindamas kojas, tačiau tam prieštaravo miestiečiai. Galima tik įsivaizduoti, kaip ši publika būtų reagavusi į pirminę idėją vaizduoti figūrą be drabužių. Nepaisant to, meistriškai sukurta ilgo lengvo audeklo iliuzija bronzoje dar labiau paryškina taip gąsdinusias ilgas kojas, liemenį bei kūno proporcijas. Audeklo, o ir visos skulptūros, grožis – tai kietos medžiagos minkštumas ir jautriai perteiktas judėjimas vėjyje.
Skulptūros trapumas, derintas su ryžtingu angelo portretu, kūriniui teikia dramatiškumo. Figūros kontrastingumą papildo ir sparnai, priešingai nei apdaras, dekoratyvūs, statiški ir nerealistiški. Iš arčiau pažvelgus galima suskaičiuoti kiekvieną plunksną, sudarančią figūros sparnus. Šioje vietoje taip pat galima ieškoti papildomų prasmių: galbūt J. Zikaras norėjo pabrėžti, jog sparnai, kaip ir Lietuvos nepriklausomybė, sukurti žmonių darbu bei atkakliomis pastangomis.
Prisimenant pasaulyje jau egzistavusius paminklus, kuriais buvo įprasminama nepriklausomybė ir laisvė, žinoma, prieš akis iškyla amerikietiška Laisvės statula. Lyginant 1888 m. Frédérico Augusto Bartholdi „Laisvę“ su J. Zikaro skulptūra, bene labiausiai skiriasi mastelis. Masyvus Niujorko saloje esantis kolosas iš toli sveikina laisvus žmones, o Kaune esanti „Laisvė“ kukliau primena, kokia proga ji sukurta. Kitas akivaizdus skirtumas – F. A. Bartholdi skulptūra gerokai statiškesnė, su daugiau audinio klosčių. Ši skulptūra ryžtinga, tačiau savyje neturi tokio trapumo, jaunatviško jaunumo, kokį bronzoje matome J. Zikaro kūrinyje.
Laisvės skulptūros, ypač vaizduojančios angelą, yra gana populiarus motyvas. Štai 1910 m., Meksiko mieste Meksikoje iškilo paminklas laisvei. Nepriklausomybės monumento masyvą sudaro ne viena alegorinė skulptūra, jas vainikuoja nepriklausomybės angelas, kurtas Enrique Alciati. Ši skulptūra nuo J. Zikaro ar amerikietiškos „Laisvės“ skiriasi tuo, kad joje vaizduojama persona yra ne apibendrinta moters figūra, o labai konkreti – graikų pergalės deivė Nikė. Vienoje rankoje ji laiko laurų vainiką, siejamą su pergale, kita, kaip ir lietuviškoje „Laisvėje“ supančiota grandine. Daugiau kompozicinių panašumų tarp J. Zikaro bei E. Alciati darbų matome ir skulptūrų drabužiuose. Graikų deivė pavaizduota su plonyčiu audeklu, kuris juda vėjyje. Galingai iškelti sparnai, mostas, kuriuo Nikė ore karūnuoja įsivaizduojamą asmenį, o gal visą šalį, kuria tvirtumo įspūdį.
J. Zikaro „Laisvės“ nerealizuotos ar pakeistos idėjos susijusios su skulptūrą laikančiu pjedestalu. Visų pirma, gipsiniame modelyje galima matyti juostinę kompoziciją, kurios kiekviename aukšte pasakojamas vis kitas Lietuvai reikšmingas faktas, formavęs valstybės kūrimosi istoriją. Pavyzdžiui, vienoje eilėje skulptorius atiduoda pagarbą namų židinio kurstytojoms – motinoms, kurios vakarais prie verpimo stalelių mokė savo atžalas lietuvių kalbos, pasakojo liaudies folklorą. Tarpukarinis variantas apsiribojo kuklesniu pakilimu be papildomų bareljefų. „Laisvė“ stovėjo ant neaukšto, 8 metrų postamento iš stačiakampio akmens luito – akmuo postamento tašymui, kaip teigia istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, atgabentas iš Mažosios Lietuvos.
Šiandien laisvę pastebėti sunkiau, ji pakilusi dar aukščiau. Tuo dar 1938 m. pasirūpino Karolis Reisonas, paminklą užkėlęs ant gerokai aukštesnio, masyvesnio pjedestalo, sukurto architekto Vlado Dubeneckio. Galbūt sunkiau įžiūrima bei mažiau pasiekiama „Laisvė“ pranašavo apie būsimas Lietuvos valstybės negandas? Žinoma, tokie pokyčiai nepatiko autoriui, kuris suprato, jog paaukštinus postamentą sumenksta skulptūros mastelis bei ranka pasiekiamos laisvės simbolis.
Atėjus vokiečių, vėliau rusų represoriams, „Laisvė“ išstovėjo iki amžiaus vidurio. 1950 m. liepos 21 d., Dainų šventės išvakarėse, naktį, ji buvo apkalta lentomis ir paslėpta. Restauracinių darbų, kurie prikeltų apgadintą skulptūrą naujoms kovoms, teko laukti šešiolika metų. 1966 m. skulptorius Bronius Petrauskas restauravo „Laisvę“, ji buvo perkelta į tuometinį skulptūrų ir vitražų sandėlį Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje.
Ne vienas gyventojas prisimena 1989 m. vasario 16 dieną, kai tautiniais drabužiais ir atributika pasipuošę miestiečiai sveikino iškilmingai sugrąžintą „Laisvę“. Tiesa, „Laisvė“ pasikeitė dar kartą. Postamento restauravimo bei grąžinimo darbai Algimanto Sprindžio atlikti nepriklausomybės pradžioje. Jis ne tik grąžino skulptūrą į jos teisėtą vietą, pasinaudojęs atrastais skulptūros pagrindo pamatais, bet pasuko pačią laisvę. Seniau ši žiūrėdavo į gatvės pusę, o nuo Nepriklausomybės atkūrimo žvelgia vakarų kryptimi – lygiuojasi į amerikietišką laisvę.
Apie tai, kokį vaidmenį ši statula atlieka šiandien, 2017 m. Kauno bienalėje kauniečiams priminė menininkas Tatzu Nishi instaliacijoje. Autorius aplink paminklą suformavo virtuvę, kurią buvo galima aplankyti beveik kiekvieną dieną. Šiam menininkui būdingas pasyvaus žiūrovo pavertimas aktyviu puikiai atsiskleidė šioje instaliacijoje. Iš viešos erdvės sukūręs privačią, „Laisvę“ jis užkėlė ant virtuvės stalo. Pagal estetinius aplinkos ženklus, pavyzdžiui, senovinio radijo, šaldytuvo, plastikinės staltiesės, raudono indelio su baltais taškiukais, „minimalaus“ dizaino spintelių vaizdą lankytojas galėjo pasijusti esąs sovietų okupacijos metais. Tais laikais, kai apie nugriautą „Laisvę“ buvo galima kalbėti tik intymiausioje, virtuvės aplinkoje, už uždarų durų. Tuo metu viduje ruseno kiekvieno noras būti laisvam ir skulptūra dvasiškai buvo kiekvieno namų aplinkoje.
Po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač tiems, kurie nedalyvavo 1989 m. atidengiant skulptūrą, ji yra labiau meistriškai sukurtas miesto akcentas, vadovėlinis laisvės kovų pavyzdys, nekelia tiek daug sentimentų, nėra šiandienių virtuvės pašnekesių dalis. Gana netikėta, jog artimesnį ryšį su „Laisve“ bienalės lankytojams pasiūlė užsienio menininkas, tačiau buvimas viename lygmenyje su skulptūra išties leido geriau ją pažinti ir įvertinti. Nepaisant to, pirminė „Laisvės“ funkcija išliko – tai puikus meno kūrinys, ne tik įrodantis Juozo Zikaro talentą, bet ir pažymintis nepriklausomos Lietuvos kūrimąsi.
