Marcės Katiliūtės vardas ir kūriniai mano atmintyje įsirėžė studijų laikais, mokantis apie modernistinę Lietuvos dailę, kurioje moteris menininkė paprastai būna išimtis iš taisyklės. Iš karto įspūdį paliko tvirti, net kiek rūstūs menininkės autoportretai, ekspresyvūs štrichai raižiniuose bei vyraujanti melancholija.
Lygiai taip pat ryškiai užsifiksavo ir faktas, kad menininkė savo sprendimu iš gyvenimo pasitraukė būdama vos 24 metų, po nelengvo, kūrybos ir iššūkių kupino gyvenimo. Tad žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. rugsėjo numeryje, ieškančiame moteriškojo žvilgsnio (visus numerio tekstus rasite čia), panorau pristatyti jos asmenybę ir kūrybą. Daugiau apie Katiliūtę man papasakojo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Grafikos rinkinio kuratorė Aušra Vasiliauskienė.
Marcė Katiliūtė gimė 1912 m. Ivoškių kaime. Augo nepasiturinčioje daugiavaikėje šeimoje – jos tėvas bandė ūkininkauti, kurti verslus, tačiau tai sekėsi sunkiai, tad vaikystėje menininkė buvo palikta auginti močiutei. Kaip pabrėžia A. Vasiliauskienė, tai galima laikyti kertiniu tašku M. Katiliūtės asmenybės raidoje, nes šis gyvenimo periodas pasižymėjo griežtu, uždaru auklėjimu. Iš prigimties menininkė ir taip buvo introvertiško charakterio, o ši aplinka šią savybę dar labiau sustiprino. M. Katiliūtės dienoraščiuose išlikę prisiminimų, kad močiutė ją tik neilgam išleisdavo iki kiemo vartelių ir vėl šaukdavo namo, tad ji neturėjo daug progų socializuotis. Toks uždaras gyvenimo būdas suformavo charakterį ir jau vėliau M. Katiliūtė minėjo, kad keturių sienų draugija jai buvo artima, užtekdavo tik neilgų „išėjimų į žmones“. Tiesa, gabumai piešimui išryškėjo jau mokyklos laikais ir ją baigiant visi linkėjo tapti profesionalia menininke. Pati M. Katiliūtė pašaukimą pajuto ne iš karto – susidomėjimas menu augo palaipsniui, po truputį suvokiant, kad piešimo pamokos jai artimesnės nei kiti dalykai.
Vėliau M. Katiliūtė mokėsi vienoje pagrindinių to meto menininkų kalvių – Kauno meno mokykloje, kur studijavo grafiką bei tapybą. Per savo neilgą gyvenimą ji sukūrė kelis šimtus darbų – didžiąją jų dalį šiandien saugo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kolekcijas taip pat turi Nacionalinis Lietuvos dailės muziejus bei Šiaulių „Aušros“ muziejus. Gausiausias M. Katiliūtės palikimas – piešiniai, idėjų eskizai, tačiau netrūksta ir išbaigtų tapybos, iliustracijų darbų bei estampų, kurie ryškiausiai atspindi menininkės talentą. „M. Katiliūtė buvo viena pirmųjų menininkių, su kuria man teko susipažinti atėjus dirbti į muziejų. Pirmiausia patraukė ir net sukrėtė būtent jos asmenybė ir tragiškas likimas. Todėl visada pirmiausia prisimenu ją kaip jautrios sielos ir liūdno gyvenimo žmogų. Tačiau niekas negalėtų nuginčyti, jog menininkės darbai itin profesionalūs“, – mintimis dalijosi A. Vasiliauskienė.
Ryškiausius savo darbus vėlyvuoju periodu M. Katiliūtė sukūrė lino raižinio technika, kuri buvo labiausiai prieinama finansiškai, leido kurti ryškius kontrastus ir minkštas linijas. Menininkės darbuose tiek per nuotaiką, tiek per subjektus galima pajusti jos vidinio pasaulio, sunkaus gyvenimo atgarsius, liūdesį, lyrizmą. Tarp brandžiausių kūrinių – raižiniai „Urtė“ (iliustracija knygai „Aukštujų Šimonių likimas“, 1936) ir „Miške“ (1936). Anot A. Vasiliauskienės, šie estampai vertinami kaip to laiko moters ir pačios M. Katiliūtės sielos veidrodis. Dažniausiai darbuose figūruoja žmogus, ypač moteris, pati autorė bei sesuo Stasė, jaučiama liaudies meno ir folkloro motyvų įtaka, o gausiame piešinių palikime galima pastebėti ir tai, kokioje aplinkoje menininkė gyveno.
Profesionalių menininkių moterų tais laikais buvo nedaug. Nors M. Katiliūtė buvo vertinama kaip gabi kūrėja, Kauno meno mokyklą baigė aukščiausiais balais, buvo rekomenduojama jai skirti stipendiją studijoms Prancūzijoje, šios paramos ji taip ir negavo. Verta paminėti, kad kartu su M. Katiliūte studijavo ir tokios Lietuvos menininkės kaip Marija Račkauskaitė-Cvirkienė ir Domicėlė Tarabildienė, kurias Švietimo ministerijai taip pat buvo rekomenduojama įvertinti ir skirti stipendiją mokslams užsienyje, tačiau ją vėliau gavo tik D. Tarabildienė.
Jeigu kas atimtų iš manęs meną, galimybę kurti, aš kartu su tuo mirsiu.
M. Katiliūtė visuomet buvo maksimalistė, siekė gyventi tik menu ir iš meno, tačiau nuolat turėjo kovoti su nepritekliumi, sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Ji nebuvo linkusi prašyti pagalbos ar atvirai dalintis mintimis, tačiau menininkės dienoraščiuose nesunku pajusti melancholišką nuotaiką ir polinkį į depresiją. Stipriai išgyveno negavusi stipendijos, norėjo nesileisti į kompromisus, o tiesiog atsiduoti kūrybai, tačiau gyvenimas privertė imtis mokytojos darbo Palangoje bei konservatorės (restauratorės) darbo Kaune. „M. Katiliūtė, jos asmenybė bei kūrybinė raida atspindi tarpukario moterų kūrėjų problematiką. Nors to laiko diskurse jau buvo pradedama svarstyti moters padėties visuomenėje klausimus, tačiau tai dar tebuvo pavienės diskusijos. Į moteris menininkes buvo žvelgiama kaip į keistuoles, vis dar dominavo tradicinė nuomonė, kad moters pašaukimas – puoselėti šeimą. Tad neverta stebėtis, kad M. Katiliūtės tragiškas likimas ir asmenybė paskatino moterų dailininkių Lietuvoje susitelkimą“, – teigė A. Vasiliauskienė.
Pirmoji Lietuvos moterų dailės paroda įvyko 1937-aisiais, joje eksponuoti ir M. Katiliūtės darbai, dar po metų susibūrė ir dailininkių draugija, kuri aktyviai rūpinosi menininkės palikimo išsaugojimu bei puoselėjimu – 1940 m. suorganizavo M. Katiliūtės parodą su beveik penkiais šimtais darbų. Dar vienas įvertinimas – pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. menininkės grafikos darbai buvo apdovanoti aukso medaliu. Apmaudu, kad tokio pripažinimo ir pastebėjimo autorė susilaukė jau po mirties, kurią tiek to laiko visuomenėje, tiek dabar supa gandai. Svarstoma, ar nutraukti gyvenimą M. Katiliūtę privertė kritiškas visuomenės žvilgsnis į moterį menininkę, ar sudėtinga finansinė padėtis bei sprendimas neskirti stipendijos, ar nelaiminga meilė. Nors šiandien turbūt neįmanoma rasti tikrojo atsakymo, ši istorija iliustruoja nelengvą moterų kelią norint išlikti ir įsitvirtinti visuomenėje, nesilaikant tradicinių normų. Be to, M. Katiliūtės likimas privertė to meto kūrėjas reflektuoti savo padėtį, burtis ir diskutuoti. Nors pati grafikė nedalyvavo aktyvioje feministinėje veikloje, tačiau turėjo drąsos kelti klausimą, ar valstybės paramos nesulaukė dėl savo lyties. Jos kūryboje taip pat galima atrasti socialinę to laiko realybę svarstančių darbų. Vis dėlto dailininkė visa širdimi buvo atsidavusi grynajam menui, kurį visuomet aukštino ir vadino „kilniu šventuoju menu“, laikė jį gyvenimo saule ir rašė: „Jeigu kas atimtų iš manęs meną, galimybę kurti, aš kartu su tuo mirsiu.“
Nors šiandien M. Katiliūtė turbūt nėra pirma menininkė, apie kurią pagalvotumėte prisimindami savotišką lietuviškos dailės aukso amžių tarpukariu, tačiau dėmesio jos palikimas tikrai sulaukia. Kaip minėjo A. Vasiliauskienė, M. Katiliūtės kūriniai dabar aktyviai dalyvauja parodose, parašyta net ne viena jai skirta monografija. Iki metų pabaigos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia paroda „Moters atvaizdas Kauno meno mokyklos grafikoje“, kurioje pristatomi ir M. Katiliūtės darbai. Jos kūriniai šiame kontekste išskirtiniai, nes atveria moterišką žvilgsnį į moterį kaip meno subjektą, koncentruojasi į moters išgyvenimus, vidinį pasaulį.
Žvelgiant į M. Katiliūtės atvejį, kyla klausimas, kas būtų, jeigu jos gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jeigu jai nebūtų tekę peržengti tokių slenksčių dėl savo lyties, jeigu būtų sulaukusi daugiau palaikymo. Kadangi menininkė paliko pasaulį vos 24-erių metų, atrodo, kad jos potencialas dar tikrai galėjo augti ir padovanoti Lietuvos menui daugybę unikalių kūrinių. Istorijos neperrašysi, tačiau verta atkreipti dėmesį, kokius klausimus kelia toks likimas, juos reflektuoti šiandien ir, žinoma, atrasti bei įvertinti Marcės Katiliūtės darbus, jeigu dar nesate to padarę.
