Šiandieninę „Muziejaus trečiadienio“ rubriką norime paskirti ypatingam įvykiui. Šiek tiek plačiau pakalbėkime apie Kauno vardą, kuris šiais metais švenčia pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 660 metų sukaktį.
Besižvalgydami po Kauno miesto muziejaus rinkinius rasime ne vieną eksponatą, kurį puošia Kauno vardas. Tai įvairiausi fotografijų albumai, atvirukai, ženkleliai, žemėlapiai ar miesto svečiui skirti kelionių vadovai. Atkreipę dėmesį į užrašytą vardą, įprastai susiejame jį su vieta ar erdve. Tačiau dažniausiai net nesusimąstome apie vardo kilmę ir reikšmę.
Kauno vardo istorija laiku mus nukelia į XIV amžių, kai rašytiniuose šaltiniuose metraštininko buvo pirmą kartą užfiksuotas Kauno vardas, o prie jo užrašyti ir 1361 metai. Šio įrašo kaltininkas – Vokiečių ordino magistro heroldas, vienas žymiausių viduramžių kronikininkų Vygandas Marburgietis. 1394 m., būdamas 29 metų amžiaus, jis eilėmis vokiečių kalba parašė Naująją Prūsijos kroniką. Kronika pasakojo ištiso šimtmečio ordino karo žygių į Lietuvą istoriją. Būtent joje, aprašant maršalo Heningo Šindekopfo vadovaujamos kariuomenės žygį 1361 m. vasarą, prasidėjusį Įsrūtyje, ir buvo paminėtas Kaunas, o tiksliau – Kauno pilis.
Kronikos originalas neišliko. Jis dingo dar XVII amžiuje, o mūsų dienas pasiekė tik keli originalūs fragmentai ir sutrumpintas vertimas proza į lotynų kalbą. Vygando Marburgiečio kroniką, skirtą istorikui Janui Dlugošui, 1464 m. išvertė Torūnės Šv. Jono bažnyčios kunigas G. Geselenas Geismarietis. Į lietuvių kalbą kroniką išvertė istorikas Rimantas Jasas. 1999 m. ji buvo išleista ir pirmojo Kauno vardo paminėjimo istorija tapo prieinama plačiam skaitytojų ratui.
Istoriniuose šaltiniuose Kauno vardas randamas įvairiomis kalbomis ir formomis. Lotyniškai – Cawen, Cauen, Cowno, Cawno, Kawno; vokiškai – Kauen, Kawin, Kawen, Kaun; rusėniškai – Koвно, Kовенъ, Kовна; lenkiškai – Kowno. Na, o lietuviškai jis pirmą kartą buvo užrašytas XVII a., dokumente, kurį Vokietijos archyvuose surado istorikas Elmantas Meilus. Dokumente buvo suregistruoti iš Lietuvos į Prūsiją nuo karo pasitraukę žmonės, tarp kurių viena moteris buvo pavadinta našle iš Kauno. Tad pirmasis lietuviškas vardo įrašas mena 1655 metus.
Nepaisant pirmojo paminėjimo, mus ne ką mažiau domina ir Kauno vardo kilmės istorijos. Kauno vardą ir jo atsiradimo istoriją gaubia pačios įvairiausios legendos ir mokslu nepagrįsti pasakojimai. Viena labiausiai paplitusių legendų, kuri aiškina Kauno vardo kilmę, mus pasiekia iš XVI a. Bychovco kronikos. Joje pasakojama romėnų kunigaikščio Palemono, atkeliavusio į Lietuvą, istorija. Legenda suteikė pagrindą rastis lietuvių kilmės iš romėnų teorijai. Neva romėnų kunigaikštis su pavaldiniais apsigyveno prie Dubysos, Nemuno ir Jūros upių. Turėjo tris sūnus: Barkų, Kūną ir Sperą. Kauną įkūręs jo sūnus Kūnas. Tačiau tai tik legenda.
Daug yra įvairių istorijų, interpretacijų ir pasakojimų variantų. Todėl paliekame Jums pasirinkti širdžiai artimą istoriją ir ja dalintis.
Dar viena legenda yra užrašyta XIX amžiaus istoriko Teodoro Narbuto. Ji pasakoja apie lietuvių dievaitį Kaunį, kurio milžiniška statula stovėjusi Nemuno pakrantėje, o statulos rankoje buvęs lankas su strėlėmis. Dievaitį savo globėju yra laikę sielininkai, kurie audroms užklupus jam aukodavo – degindavo augalų ūglius, šaknis, avinus. Tikėtina, kad tai romantiniai prasimanymai.
Kitas pasakojimas mus nukelia į XII amžių, kai arabų mokslininkas, geografas Al Idrisis kartu su Sicilijos karaliumi Rogeru II 1154 m. parengė geografijos darbą, vadinamą Rogero knyga. Šiame leidinyje 100 mylių atstumu nuo jūros yra minimas miestas Kaniyu ar Nimiya, tačiau abejojama, ar tai galima sieti su Kaunu.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Kauno vardo kilmės aiškinimų ir tyrinėjimų ėmėsi kalbininkai. Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto mokslininkai šveicarai iškėlė dvi Kauno vardo kilmės hipotezes – asmenvardinę ir būdvardinę. Asmenvardinę Kauno vardo kilmės hipotezę 1925 m. pristatė baltistas Alfredas Sennas. Mokslininko nuomone, asmenvardžio Kaunas kilmė siejama su būdvardžiu kaunus (kuris mėgsta muštis) ar su veiksmažodžiu kauti(s) (kovoti, muštis). Tad toks asmuo galėjo būti narsus karys, gynėjas, kovų meistras ir net turėti savo vardu vadinamą pilį ar valdą. Šveicaro A. Senno teoriją ilgainiui palaikė kalbininkas, tikrinių vardų tyrinėtojas Aleksandras Vanagas.
Būdvardinę Kauno vardo kilmės hipotezę grindė universiteto vokiečių kalbos dėstytojas, kalbininkas Gottliebas Studerus, siedamas vardą su būdvardžiu kaunus (žemas, slėnus). Žodį siejo su slėnyje ar žemumoje esančios gyvenvietės pavadinimu. Ši hipotezė nėra patikima, nes remiamasi nesamu, veikiausiai išnykusiu žodžiu ir jo reikšme. Tiesa, kalbininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, baltistas Alvydas Butkus palieka klausimą atvirą, teigdamas, kad Kauno varde galėjo užsikonservuoti dabar jau išnykęs lietuviškas būdvardis kaunas ar kaunus (žemas).
Prieš du dešimtmečius mokslininkai ėmėsi ir Kauno vardo konotacijų tyrimo. Lingvistė profesorė Rūta Petrauskaitė Kauno istorijos metraščio puslapiuose, nagrinėdama vardažodžio semantiką, kėlė klausimą, ką reiškia Kaunas. Įgyvendinus tyrimą nustatyta, kad Kauno konotacijos pabrėžia miesto unikalumą, atspindi raginimą priimti jį tokį, koks yra. Atskleista, kad kauniečiai dažniausiai pabrėžia privalumus, nekauniečiai – trūkumus. Kauno vardą lydinčios konotacijos išryškino patriotizmą ar provincialumą, sportą ar kriminalus. Kita vertus, konotacijos yra kintančios ir ilgainiui, priklausomai nuo situacijos ar įvykusių pokyčių, teikia naujas prasmes.
Prisilietę prie muziejaus eksponatų rinkinių, legendų ir Kauno vardo mokslinių tyrinėjimų rezultatų, matome, kiek daug yra įvairių istorijų, interpretacijų ir pasakojimų variantų. Todėl paliekame Jums pasirinkti širdžiai artimą istoriją ir ja dalintis.
