Neįprastai šaltą ankstyvo rudens popietę pokalbio prie puodelio kavos susitikome su poetu, žurnalistu, ilgamečiu vyriausiuoju „Nemuno“ redaktoriumi bei leidyklos „Kauko laiptai“ direktoriumi Viktoru Rudžiansku. Su 2008 m. „Poezijos pavasario“ laureatu, 2020 m. šiame festivalyje apdovanotu ir už literatūros sklaidą, aptarėme mažos leidyklos gyvenimą ir kūrybą. Šis pokalbis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. spalio numeryje.
„Kauko laiptai“ perkopė dešimtmetį. Prisiminkite, kas paskatino įkurti leidyklą 2010 metais? Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą? Ar jums kaip kauniečiui svarbūs šie laiptai?
Na, taip susiklostė aplinkybės. Kai pradėjau dirbti „Nemuno“ redakcijoje, žurnalą uždarė ir paliko pasirinkimą: arba „Nemunas“ bus savaitraštis, arba apskritai tokio leidinio nebeliks. Nors pasiūlė ne man pirmam, bet ėmiausi kurti savaitraštį. Jame literatūrinės dalies puslapius vadinome „Kauko laiptais“, kitų menų – „Tiltais“. Vėliau leidinio struktūra pasikeitė. Maždaug tuo metu įkūriau leidyklą – viešąją įstaigą „Kauko laiptai“. Ir pavadinimas savaime išliko.
Man šie Kauko laiptai – nuo pat vaikystės artima vieta. Šiek tiek romantizuota, be to, netoli Kauko laiptų buvo ir „Nemuno“ redakcija.
Šiais metais leidykla išleido devynias knygas. O per dešimtmetį?
Šiuo metu yra maketuojama 135-oji knyga (pokalbis vyko rugsėjį, – red. past.).
Pakalbėkime apie knygų turinį. Leidžiamų rašytojų gretose galima įžvelgti dvi stovyklas, kurios puikiai perteikia ir jūsų asmenines veiklas – poeziją ir žurnalistiką. Visgi „Kauko laiptai“ pirmenybę teikia Rašytojų sąjungos nariams ar Žurnalistų?
Nebūtina priklausyti jokiai sąjungai. Svarbiausias dalykas – kūrybos kokybė. Beje, jokios reikšmės neturi autoriaus amžius ar gyvenamoji vieta. Maloniai pakutena paširdžius, kai tenka leisti gerą debiutinę knygą, kai jauni autoriai pasitiki leidykla. Keli sėkmingi pastarųjų metų bendradarbiavimo pavyzdžiai: Tomo Vyšniausko ir Ievos Rudžianskaitės pirmosios poezijos knygos, apdovanotos Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už debiutus, Linos Simutytės novelių knyga, gavusi Jurgos Ivanauskaitės premiją, patekusi į geriausių metų prozos knygų penketuką. Linos knyga „Kauko laiptuose“ – savotiška išimtis, regis, vienintelis prozos debiutas. Nors neignoruoju prozos ar eseistikos, „Kauko laiptai“ yra išleidę šių žanrų knygų, vis dėlto mano silpnybė – poezijos leidyba. Tą, matyt, jaučia ir kūrybos žmonės, tad poezijos rinkiniai sudaro apie 80 procentų visų leidyklos knygų. Sąmoningai pasirinkta niša. Gera niša. Nereikia sukti galvos dėl konkurencijos su kitomis leidyklomis, nereikia tikėtis didelių uždarbių, sapnuoti, kur dėti uždirbtus pinigus (juokiasi).
Ne paslaptis, jog pats priklausote Rašytojų sąjungai. Ar turite ilgamečių sąjungos draugų, su kuriais bendradarbiaujate leidykloje? Galbūt kolegoms teikiate pirmenybę?
Jaučiu pareigą išleisti kolegų knygas, bet kažkokios ypatingos pirmenybės tikrai neteikiu. Nemanau, kad ir kolegos „Kauko laiptams“ teiktų ypatingą pirmenybę. Mano, kaip leidėjo, santykio su autoriumi pamatas – jo kūryba. Puikus pavyzdys – prieš mėnesį išleistas Liudviko Giedraičio eilėraščių rinkinys „Dėl žodžio gimtojo“. Nors mudu nepažįstami, tai mažai žinomas autorius, vyresnės kartos, net už mane kiek vyresnis, bet tai nesutrukdė jam debiutuoti „Kauko laiptuose“. Rankraščiai, keletas pokalbių telefonu, ir to užtenka, kad suprastum: įdomi asmenybė. Buvęs tremtinys, gyvena Vilniuje. Jo knyga įdomi ir aktuali dėl to, kad autorius prikišamai nekalba apie tremties buitį ir panašius dalykus. Neakcentuoja asmeninių nuoskaudų, bet rašo apie gimtosios kalbos išsaugojimą bet kokiomis aplinkybėmis. Kalba jam tarsi namai, ir jis juos puoselėja. Kaip yra pastebėjęs poetas Jonas Kalinauskas, šio autoriaus kūryboje yra sąsajų su Antano Kalanavičiaus intonacijomis. Pridurčiau: tos sąsajos nėra lengvai apčiuopiamos, ko gero, gana metafizinės, nujaučiamos.
„Kauko laiptuose“ būna gerų debiutantų, kurie vėliau renkasi kitas leidyklas, o dar vėliau sugrįžta. Ir tai normalu. Tiesa, pasitaiko, kad populiaresnių žanrų knygas leidžia kitose leidyklose, o poeziją – „Kauko laiptuose“. Dėl to irgi neprasimanome konfliktų. Poezijos leidyba, kaip minėjau, mano pasirinkimas. Dėl tūkstančio ir vienos priežasties, bet nesinorėtų dėl to aiškintis ar kam nors ką nors aiškinti.
Grįžkime į jūsų „Nemuno“ dienas. Kuo redaktoriaus darbas skiriasi nuo „Kauko laiptų“ vadovo pareigų?
Praktiškai sutampa. Tik „Kauko laiptuose“ aš dažniausiai pats ir redaguoju knygas, esu ir vairuotojas, ir platintojas, dažnai prisidedu prie korektūros darbų ir t. t. Tokia yra mažos leidyklos specifika. Jaučiuosi dirbantis mažoje leidykloje, nors kai kurie didmeniniai platintojai pagal išleidžiamų knygų kiekį „Kauko laiptus“ laiko vidutinio dydžio leidykla. Ar dėl to turėčiau sukti galvą? Žinoma, galėčiau imti savęs gailėti, nes įdėto darbo ir algos santykis netolygus, bet poezija ir jos leidyba atsilygina kitaip: suteikia laisvės pojūtį. Kita vertus, nesu vienintelis toks. Ir kitose mažose leidyklose dirba žmonės su polėkiu.
Leidykloje išleista debiutuojančių poetų kūryba neretai sulaukia apdovanojimų. Galima sakyti, jog bendradarbiavimas su „Kauko laiptais“ yra pirmas žingsnis pripažinimo link. Ar tai sutapimas? Ar leidykla ieško rašytojų, ar rašytojai kreipiasi į leidyklą?
Gal sutapimas. Išleisti gali ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, gali kuri nors kita. Kai knyga gera, tai ir „sutapimas“ atsiranda. Mano, kaip redaktoriaus, darbas – pajusti tą gerą knygą ir išleisti. Nebūtina ieškoti tokios poezijos, kuri tau pačiam patinka, svarbiau tolerancija visoms poetinėms kryptims. Reikia pajusti ar racionaliai suvokti, kad knyga gerai parašyta, o savo asmeninį skonį padėti į šoną. Kai būnu skaitytojas – atsispindi mano skonis, tačiau kai būnu redaktorius ar leidėjas – būtina suvokti, kad tai eilėraščių rinkinys, o ne tekstų, panašių į eilėraščius.
Leidyklos knygų sąraše dominuoja lietuvių autoriai, tačiau neseniai išleidote lenko Tomaszo Snarskio, Latvijos poeto Semiono Chanino, esto Jaano Kaplinskio poezijos. Kada prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su kitų šalių poetais? Ar ateityje planuojate to imtis dažniau?
Specialiai užsienio autorių sklaida neužsiimu, tai įvyksta savaime. Į mane kreipiasi vertėjai. Na, o visa draugystė su užsienio autoriais prasidėjo atsitiktinai, bendradarbiaujant su Sakartvelo poetais. Esu išleidęs jų kūrybos almanachėlį. Vėliau, „Poezijos pavasario“ metu viešint Sakartvele, manęs paprašė pagloboti Čabua Amiredžibi ir išleisti jo romaną „Mėnulio sūnus“. Vėliau ir pačiam teko versti gana didžią kartvelų asmenybę, rimtą poetą ir vertėją Giorgį Lobžanidzę. Jis net Koraną iš originalo yra išvertęs į kartvelų kalbą. Visa mūsų draugystė užaugino knygą „Šventofobija“.
Pakalbėkime apie darbo virtuvę. Koks yra pats procesas nuo pirmo kontrakto iki išleistos knygos. Kiek užtrunka, kol skaitytojas gali versti šviežius puslapius?
Sakykime, per metus vidutiniškai išleidžiame po 10, 16 ar 17 knygų – tai labai didelis darbas. Na, net jei per mėnesį vidutiniškai reikia išleisti vieną knygą – darbo daug. Dažniausiai pats redaguoju, visais atvejais skaitau ir korektūrą, nesvarbu, tai 100 puslapių poezijos knyga ar 400 puslapių romanas. Nėra knygos, kurią būčiau skaitęs mažiau nei tris sykius. Pirmą kartą pažinčiai, antrą – redagavimo tikslais, trečią – korektūros. Tokia ta virtuvė.
Ar daug dėmesio skiriate knygos viršeliams?
Turime nuolatinę dailininkę Ingą Paliokaitę-Zamulskienę. Niekuomet neprieštarauju, jei autorius turi savo dailininką, bet taip būna labai retai.
Kartais autorius dėl kokių nors priežasčių nori konkretaus dailininko iliustracijų. Ir iš tiesų jos visai gerai susikalba su tekstais, tačiau norėtųsi kiek modernesnių… Tačiau, žinot, laikas bėga, mados, skoniai keičiasi. Gali po kurio laiko paaiškėti, kad iliustracijos kaip tik labai tinkamos tai knygai, atrodys šviežiai pagal dėsnį: nauja – gerai užmiršta sena.
Per daug į madas, tiesa, ir aš pats nereaguoju. Nespėju: per greitai jos keičiasi. Man svarbiau bendra leidyklos vizualinė sistema, kad atidesni skaitytojai tik pamatę knygą suprastų, jog ji išleista „Kauko laiptuose“.
Tą ir užtikrina I. Paliokaitė-Zamulskienė, kuri pasižymi kruopštumu ir darbštumu, neprašyta padaro kelis knygos viršelių variantus. Ji yra puiki bendražygė dėl to, kad skaito iliustruojamus tekstus. Neretai galiu pasakyti, kuris eilėraštis tapo atraminiu kuriant viršelį.
„Kauko laiptai“ išleido net tris jūsų paties eilėraščių rinkinius. Ar nekeista leidykloje leisti savo knygas?
Prieš dvidešimt metų būtų buvę labai keista. Tuo metu buvo visokių tabu. Atėjęs į „Nemuną“ ne kartą kalbėjausi su fotografu Romualdu Rakausku, kuris kategoriškai sakydavo, jog negalima spausdinti savęs. Tai atsinešta iš senų laikų. Dabar matau kitokią situaciją: dažnai žmonės pagiria, kad savo knygas leidžiu „Kauko laiptuose“, nes, atseit, jei leisčiau kitur, tai būtų įrodymas, kad nepasitikiu „Kauko laiptais“… Manau šis, šiek tiek skeptiškas, klausimas priklauso ir nuo žmonių, kurie jį užduoda. Kita vertus, kai savo knygą leidi pats, tai nereikia su niekuo pyktis. Tarkime, radus korektūros klaidą.
Knygos autorius ir apskritai žmogus, mano supratimu, turi būti laisvas.
Išleista knyga – pusė darbo. Kaip vystote platinimo strategiją? Ar turite sutartis su stambiaisiais tinkliniais knygynais, ar renkatės nišinius?
Nešu į „Kolibrį“ (juokiasi). Taip pat knygomis prekiaujame internetu per „Patogu pirkti“, o visa sklaida po įvairius knygynus rūpinasi vadinamasis „dileris“ – UAB „Ramduva“. Ji mūsų knygas platina visuose stambiuose knygynuose.
Kai leidi poeziją, yra toks vienas niuansas – geriausias platinimas yra autoriniai vakarai. Jei sekasi jų daug organizuoti, tai knyga išsivaikšto greičiau, jei nelabai sekasi arba autorius nenori komunikuoti su skaitytojais, tai ji kiek užsibūna. Nuo pat vaikystės susiformavęs tam tikras santykis su knyga, tad užsispyręs jas vežiojuosi po muges, kol visos suranda savo namelius. Racionaliau ir paprasčiau būtų elgtis šiuolaikiškai – po metų kitų utilizuoti, bet man taip neišeina. Knyga turi patekti pas skaitytoją, o jau tada nuo manęs jos likimas nepriklauso.
Kažkur esu skaitęs, kad leidykloms pavyksta per metus parduoti arti tūkstančio konkretaus pavadinimo poezijos knygų. Pasakysiu atvirai: netikiu. Net didelėse šalyse leidėjui tokia užduotis – ne pagal pečius.
Koks jūsų požiūris į knygų muges?
Dalyvavimas knygų mugėse svarbus, nes taip galima skaitytoją supažindinti su autoriumi ir naujausiomis knygomis. Nuo pat leidyklos įkūrimo nepraleidžiame Vilniaus knygų mugės, taip pat sklaidą vykdome kitų miestų renginiuose: Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Neaplenkiame ir mažesnių rajonų centrų, pavyzdžiui, Zarasų, Ukmergės. Dažnai apie jas mažai kas ir žino, išskyrus vietinius gyventojus. O jų per metus būna apie penkiolika. Kartais geriau sekasi platinti, kartais prasčiau.
Bet šis, sakykime, praktinis sklaidos lygmuo man kelia didesnį pasitikėjimą nei virtuali erdvė ar socialiniai tinklai. Ne dėl naujovių baimės. Tiesiog – iš patirties. Yra buvę, kad leidyklos feisbuko paskyroje po pasidalyto knygos anonso per pusvalandį sukrito virš tūkstančio džiaugsmų ar laikų, bet ta knyga per trejetą metų nerado skaitytojų. O yra atsitikę ir atvirkščiai: socialiniuose tinkluose susidomėjimas knyga mažas, net praėjus keletui metų apie 200 laikų, bet knyga jau išplatinta arba likę vos keletas vienetų.
Na, o kodėl jums svarbu turėti leidyklos paskyrą feisbuke? Vis vien turėtumėte matyti to naudą?
Nėra labai svarbu, nors tai jau tapo tam tikra mada ar net reikalavimu. Manau, rašant įvairius projektus ir neturint viešo puslapio skaitmeninėje erdvėje būtų kur kas sudėtingiau gauti paramą, būti pastebėtam. Nors ne feisbukas poezijos knygas „veža“ į viršų. Bent kol kas. Ateity jis vis vien nukonkuruos tą vadinamąjį praktinės sklaidos lygmenį.
Kuo unikali „Kauko laiptų“ leidykla?
Vienas iš unikalių bruožų – tolerancija autoriui. Sutartyse su rašytojais „Kauko laiptai“ neapriboja autorinių teisių. Sutartyje būna įrašyta, kad leidykla neturi pretenzijų dėl knygos perleidimo kitur, kitomis kalbomis, inscenizavimo ir kt. Taip pat neįpareigojame autoriaus keletą metų leisti savo knygas vien tik „Kauko laiptuose“. Knygos autorius ir apskritai žmogus, mano supratimu, turi būti laisvas. Ypač kai reikalai susiję su kūryba.
Ar jaučiate, kad leidykla pakeitė Lietuvos grožinės literatūros peizažą?
Manau, padėjau kai kuriems autoriams išeiti į literatūros pasaulį, nors turbūt šis procesas kur kas senesnis, dar nuo 2004 metų, kai pradėjau dirbti „Nemune“. Aušra Kaziliūnaitė, Vytautas Stankus, Gvidas Latakas – tai tik keletas vardų, prie kurių debiuto prisidėjau, galiu šiuos rašytojus vadinti savo literatūriniais vaikais, juk buvau pirmas jų knygų leidėjas. Jei šiandien mes šiuos autorius žinome, mano darbas nenuėjo perniek. Leidykla padėjo įsitvirtinti ne tik stipriems jaunosios kartos debiutantams, bet ir, pavyzdžiui, nepražiūrėjo a. a. Vlado Kalvaičio fenomeno.
Su juo pradėjome bendradarbiauti, kai autoriui buvo apie 80 metų. Nors žinojau V. Kalvaitį kaip epigramų kūrėją, dirbant „Nemune“ jis atvežė porą novelių. Pamenu, mane labai sudomino jų pabaigos: savo psichologine jėga buvo gana netikėtos. Perskaitęs kelias, jam paskambinau ir spėjau, kad čia ne pirmosios jo novelės. Nesiginčijo.
Per gana trumpą laiką su juo nuėjome įdomų kelią. V. Kalvaitis spėjo tapti ir Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, gavo premijų, tarp kurių – Vyriausybės premija už romaną „Sustiprinto režimo barakas“. Šį autorių reikėjo savotiškai prisivilioti, atsargiai užmegzti ryšius, sukurti abipusį pasitikėjimą. Lagerininkas, tremtininkas, slėpė savo kūrybą, jam reikėjo ypatingo dėmesio ir laiko. Iš pradžių leidome apsakymų rinkinius, tik po to romaną bei naujausią kūrybą, apsakymų rinktinę. „Sustiprinto režimo baraką“ galėčiau lyginti su Balio Sruogos „Dievų mišku“. Nors konclageriai skirtingi – vokiškas ir sovietinis, bet abu autoriai, savo kailiu išgyvenę prievartą bei žiaurumą, prisiminimus perpina su ironija ir šmaikštumu.
